Kario sąžinės neslegia mirties našta

Kario pavyzdys – taip būtų galima pavadinti Ernestą Kuckailį, pirmosios lietuvių misijos Afganistane dalyvį. Tris knygas išleidęs karys savęs rašytoju nevadina.

Erelis be "š"

Vytauto Didžiojo karo muziejuje su buvusiu specialiųjų operacijų junginio kariu Ernestu Kuckailiu susitikome neatsitiktinai.

Apsivilkęs maskuojamąja uniforma ir prie krūtinės glausdamas tris savo knygas, o arčiausiai – pačią pirmąją, buvęs ryšininkas-kulkosvaidininkas prisiminė, kaip pradėjo rašyti  pastarąją. Prisiminė, kaip 2005 m., grįžęs iš misijos, žurnale "Karys" ėmė dėlioti savo prisiminimus iš Afganistano, kaip bičiuliai ragino rašyti knygą ir kaip kilo lengva pasipiktinimo banga po to, kai kario apnuoginti  pasakojimai išvydo dienos šviesą.

Karo lauke reikalingas humoras, nes be jo gali nuvažiuoti stogas. Reikalingas ir kūrybiškumas.

"Dabar viskas aprimo, o 2013-aisiais išleista knyga yra tokia pat populiari kaip ir pirmaisiais mėnesiais, kai žmonės graibstė visus tiražo egzempliorius", – apie savo pirmąjį atsiminimų rinkinį "Trispalvio erelio skrydis" kalbėjo E. Kuckailis.

Jis kartu su buvusiu specialiųjų operacijų pajėgų eskadrono "Erelis-02" Afganistane vadu Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos viršininko pavaduotoju kariniam rengimui Valerijumi Šereliu savo prisiminimais dalijosi su Kauno jaunimu.

"Pradėsiu nuo to, kad pirmasis eskadronas, skirtingai nei likusieji, žinomi "Aitvaro" vardu, buvo vadinamas "Ereliu". Kaip atsirado pavadinimas? Ant visų mūsų uniformų buvo išsiuvinėtos pavardės. Pasakiau, kad jei nuo mano pavardės nubrauktume raidę "š", išeitų visai neblogas pavadinimas. Taip eskadronui prilipo naujasis vardas", –  žvelgdamas į jaunąją pamainą, keliolikos metų prisiminimus iš kovų draugo knygos puslapių kėlė V. Šerelis.

Dažais išliedavo emocijas

Pagrindinė lietuvių užduotis Afganistane buvo specialioji žvalgyba. Ką tai reiškia? Radus pranešti, bet ne naikinti.

"Į priešą neteko taikytis ir šauti. Gera gyventi nejaučiant vaizdų, kai nuo tavo paleistos kulkos krenta talibų kovotojas, naštos", – pastebėjo E.Kuckailis.  Apie švilpiančias kulkas karininkai tą vakarą nusprendė nekalbėti.

"Karo lauke reikalingas humoras, nes be jo gali nuvažiuoti stogas. Reikalingas ir kūrybiškumas, – jis, pasak E. Kuckailio, ne kartą pravertė ir misijoje Afganistane. – Nuvykę ten supratome, kad mūsų ginklai netinkami, nes juodos spalvos. Purškiamaisiais dažais automatus išmarginome piešiniais. Vėliau būtent pagal juos, o ne pagal numerius atskirdavome, kur kieno ginklas."

Manau, kad labiausiai įsimena sunkiausi ir komiškiausi momentai. Kai kurių prisiminimų neaprašiau net knygose, nes ne viską galima atskleisti.

Nepavykęs šuolis

Likusius dažus lietuviai išliedavo tankų remonto dirbtuvėse, kuriose gyveno. Tiesa, ant sienų kariškiai palikdavo ne gimtinės vaizdus su palinkusiais berželiais, mylimųjų veidus ar Maironio eiles.

"Dažniausiai ten išpiešdavome užrašus, prasidedančius raide "f" ir besibaigiančius raide "k". Turbūt nereikia versti? – šmaikštavo V. Šerelis. – Tiesa, kartą dėl šių šedevrų vos nepatyrėme gėdos." Sužinojęs apie planuojamą aukštų Lietuvos pareigūnų viešnagę Afganistane, eskadrono vadas suprato, kad teks skradžiai žemę prasmegti, jei šalies prezidentas, ministras pirmininkas, sausumos pajėgų vadas pamatys nešvankius karių juokelius. Tąsyk visų akys ir pirštai krypo į padėties gelbėtoją Ernestą. Vienas pirmųjų atkurtos Lietuvos kariuomenės savanorių buvo mokęsis Vilniaus dailės akademijoje.

"Sužinojęs, kad jis baigė dailioškę, pastačiau jį priešais sieną ir sakau: iš raidės "f" išeitų puikus langas, o visi kita – tavo fantazija", – likusios trys raidės, pasak V. Šerelio, po Ernesto prisilietimo virto kalnais, o naująjį piešinį ir dabar galima pamatyti pulkininko leitenanto, poeto ir bardo rašytos knygos "5,56x100 šovusių į galvą arba auliniais batais pramintų minčių" pirmajame puslapyje.

Beje, V. Šerelis yra išleidęs dar vieną nedidelę savo eilėraščių knygą, kurioje 69-uoju numeriu pažymėtas eilėraštis skirtas E. Kuckailiui.

"69 reiškia visai ne tai, apie ką galvojate. Prieš keliolika metų, spalio 4-ąją, Ernestui atliekant šešiasdešimt devintąjį šuolį parašiutu, nepasisekė, bet pasisekė su medžiu. Įsipainiojęs į šakas, tąkart jis kojomis pasiekė žemę. Tai buvo tarsi signalas, kad Dievas saugo, bet kažkas nemyli", – po filosofinių apmąstymų V. Šerelis grįžo atgal prie atsiminimų iš Afganistano.

Kelionės padeda pažinti

"Amerikiečiai, norvegai ir kitų šalių kariai turėjo ginklus su įvairiais priedais. Ernestas nusprendė patobulinti ir mūsiškius. Prie vieno pritvirtino prožektorių, prie kito – durklą. Trečio vamzdį apvyniojo lipnia juosta ir primontavo veidrodėlį. Kai užsieniečiai paklausė, kam jis reikalingas, Ernestas atšovė: kai į žvalgybą einu paskutinis, man nereikia sukiotis atgal", –  istoriją, nuo kurios prasidėjo eskadrono vado ir ryšininko-kulkosvaidininko pažintis, prisiminė V. Šerelis.

Šmaikščios istorijos, kurių būta ne vienos, pasak pulkininko leitenanto, atvedė juos į ilgus, valandų valandas trukusius pokalbius apie gyvenimo esmę, prasmę ir kitus ne mažiau svarbius dalykus.

"Žinote, žmogų pažįsti kelionėse, o tokios kelionės dar labiau atskleidžia, kas esi", – tikino E. Kuckailis ir darsyk pirštais perbėgo knygos "Trispalvio erelio skrydis" puslapiais.

Laukia ketvirtoji knyga

Knyga, skirta kariniam vienetui, pasak autoriaus, – šimtaprocentinė dokumentika, į kurią netilpo viskas, ką kariai patyrė tarnaudami Afganistane.

"Norėjosi prisiminti tik tai, kas buvo šviesu ir gera, toks jau aš. Nors prisiminimuose negali būti viskas gražu. Buvome pirmieji, o pirmieji neretai padaro klaidų, todėl ir apie jas, kai kurias – net labai dideles, teko rašyti. Tačiau kaip sakoma: gerai – kas gerai baigiasi", – šmaikštavo autorius, o tuo metu bičiulis Valerijus ėmė brazdinti gitarą ir mintyse kartoti dainos "Akys" žodžius. Beje, styginis instrumentas pulkininką leitenantą lydėjo ir Afganistane, kur skaidrino karių kasdienybę. Neištvėrusi klimato kaitos ir vėjų, kuriuos, skirtingai nei Lietuvoje, galima vadinti ne keliais, o keliolika vardų, gitara liko už tūkstančių kilometrų.

"Įsivaizduokite, kas turi darytis muzikiniam instrumentui, kai dieną +25, o naktį –25 laipsnių temperatūra. Jis tiesiog išsižiojo – lyg norėdamas valgyti", – temperatūrų skirtumus, suniokojusius ištikimą bičiulę, prisiminė V.Šerelis.

E. Kuckailio atmintyje iškilo prisiminimai, kai nuo nuolatinės įtampos, nemigos ir pervargimo karių kūnai drebėdavo net esant 15 laipsnių šilumos.

"Manau, kad labiausiai įsimena sunkiausi ir komiškiausi momentai. Kai kurių prisiminimų neaprašiau net knygose, nes ne viską galima atskleisti, – atsisveikindamas su jaunimu salėje, autorius puse lūpų prasitarė apie ketvirtąją knygą. – Kaip ir trečioji, ši bus susijusi su Kuckailių gimine. Knygos siužetas sukasi apie 1922–1923 m. įvykius ties Varviške ir Leipalingiu. Tikiuosi, iki "Knygų mugės" ją išspausiu."



NAUJAUSI KOMENTARAI

Afganas

Afganas portretas
Kiekviena valstybė ar tai būtų JAV ar UK ar galų gale LT turi savo interesus už valstybės ribų. LT nori įsitvirtinti NATO, kad gerbtų, kad vertintų, kad pripažintų vakarietiška valstybe ir esant reikalui gintų nuo rusų. Naivoka, bet geriau nei nieko.

lanzbergis

lanzbergis portretas
Aiškiai mėgsta bybius čiulpt

alibaba

alibaba portretas
ruskij ivan 1945m irgi naikino lietuvos partizanus.Galvodamas kad naikina teroristus.Dabar lietuva tipo neokupavo afganO.Spec pajegos nepikit-as galvoju jums reikia vaziot namo
VISI KOMENTARAI 8
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių