Instrumentas, kurio skambesiu vieni žavisi, o kiti vadina kapų garsais

Maždaug prieš 30 metų jauna Austrijos smuikininkų pora Christa ir Geraldas Schonfeldingeriai, spręsdami kryžiažodį, susidūrė su iki tol niekada negirdėtu žodžiu „stiklo armonika“ – instrumentu, sudarytu iš kelių dešimčių stiklo taurių. Vėliau smuikininkai sužinojo, kad šį instrumentą kadaise sukūrė Benjaminas Franklinas. Per vieną savo kelionę į Londoną jis susižavėjo britų pomėgiu išgauti muzikos garsus, šlapius pirštus vedžiojant taurės briaunomis.

Schonfeldingeriai ne tik išsiaiškino, kas yra stiklo armonika, bet ir nusprendė surasti tokį instrumentą ir išmokti juo groti. Šiemet austrų pora jau mini 25-ąsias Vienos stiklo armonikos dueto metines ir savo koncertais džiugina ne tik austrų, bet ir kitų šalių muzikos mylėtojus. Muzikantai teigia, kad vis daugiau žmonių nori išmokti skambinti stiklo armonika ar bent pasiklausyti jos skambesnio.

Stiklo armonikos garsas nėra įprastas ausiai, be to, gana tylus – toks, kokį galima išgauti pirštu braukiant per taurės briauną. Bet tai garsas, kuris tinka šiame triukšmo kupiname pasaulyje, tad vis daugiau kompozitorių nusprendžia kurti kūrinius, skirtus būtent stiklo armonikai.

Šiam instrumentui vietos atrado „The Games of Thrones“ garso takelio kūrėjai, taip pat – britų kompozitorius George`as Benjaminas, kurio opera „Written on Skin“ netrukus bus pristatyta Karališkojoje Londono operoje. Islandijos dainininkė Bjork taip pat savo dainose pasitelkė B. Franklino atrastą muzikos instrumentą.

Stiklo armonika veikia tokiu pat principu, kaip kadaise Londone ir pastebėjo B. Franklinas, – drėgnais pirštais grojama taurių briaunomis. Muzikantai visada kartu su instrumentu pasiima ir dubenėlį vandens pirštams sudrėkinti. Skirtumas tarp paprastų taurių ir B. Franklino sukurto instrumento tas, kad stiklo armonika sukurta iš kelių dešimčių taurių, kartu horizontaliai pritvirtintų ant besisukančios ašies. Kiekviena taurė užima specialią vietą ir aukštį. Tad muzikantai žino, koks muzikos tonas skambės palietus vieną ar kitą taurę.

Kaip Schonfeldingeriai, taip ir Wolfgangas Amadeus Mozartas įsimylėjo stiklo armoniką ir sukūrė keletą kūrinių būtent šiam instrumentui. W. A. Mozarto laikais instrumentas buvo itin populiarus ir toks išliko dar keletą dešimtmečių.

Vis dėlto po kiek laiko šis instrumentas sulaukė nemažai kritikos. Pradėta kalbėti, kad instrumento garsai ima erzinti ir net bauginti, mat kai kas stiklo armonikos garsą prilygino garsui, kuris galėtų sklisti iš kapo.  Ilgainiui šio instrumento reputacija tapo tokia prasta, kad niekas nebenorėjo juo groti, o dar mažiau kas norėjo rašyti jam kūrinių.

Kai Schonfeldingeriai pirmą kartą perskaitė apie šį instrumentą ir nusprendė jį išbandyti, greitai paaiškėjo, kad nusipirkti stiklo armoniką beveik neįmanoma. Profesionalus stiklo armonikos kūrėjas Williamas Zeitleris pasakoja, kad pagaminti ją ir brangu, ir sudėtinga: „Nėra pigaus modelio pradedančiajam. Jei nusprendei mokytis groti šiuo instrumentu, turi pakloti 40 tūkst. dolerių.“

Be to, teigiama, kad stiklo armonikos mokytojų pasaulyje galima suskaičiuoti ant rankų pirštų. Tad dauguma stiklo armonikos atlikėjų yra savamoksliai.

Bet atrodo, kad šiandien muzikos kompozitoriai, ieškodami naujų išraiškos formų, iš naujo susižavi ir atranda B. Franklino sukurtą instrumentą. Modernūs muzikos mėgėjai taip pat žavisi nežemiškais instrumento skleidžiamais garsais, kurie XIX a. klausytojams priminė mirtį. Tad dabar vis dažniau keliamas klausimas, kaip išmokyti daugiau muzikantų skambinti stiklo armonika, o instrumentų kūrėjų – gaminti šį instrumentą.

Schonfeldingeriai nusprendė pradėti gaminti šiuos instrumentus ir jais prekiauti. Tačiau pora pripažįsta, kad tai itin brangus instrumentas, kurį rizikinga vežiotis į koncertus. Nors naudojamos ir apsauginės priemonės, muzikantai niekada nepamiršta besivežiojantys daugybę stiklo, verto 40 tūkst. dolerių.