Įmintų istorinių Lietuvos mįslių pynė

Išliko tik nuorašas

Šiandienis Kvedlinburgas, garsėjantis didžiausiu Vokietijoje senamiesčiu, mums, lietuviams, svarbus tuo, kad būtent šiame mieste, tiksliau, jo Šv.Servacijaus vienuolyno 1009 m. analuose buvo pirmą kartą istorijoje įrašytas Lietuvos vardas.

Kvedlinburgo analai – tai šiame mieste įsikūrusiame moterų vienuolyne lotynų kalba apytikriai nuo 993 ar 1000 metų iki 1030 rašytas metraštis. Iki šių dienų išlikęs vienintelis Meiseno kunigaikščių mokyklos dėstytojo istoriko Georgo Fabriciaus (1516–1571 m.) kartu su kitais Saksonijos archyvarais XVI a. viduryje padarytas metraščio nuorašas, kuris saugomas Saksonijos žemės valstybės ir universiteto bibliotekoje Dresdene.

Priminsime, kad prieš gerą tūkstantmetį Kvedlinburge veikusio vienuolyno statybą X a. fundavo iš Otonų giminės kilusios Saksų karališkosios dinastijos pradininko Henriko I žmona Matilda. Jų sūnus Otonas I buvo vainikuotas Šventosios Romos imperijos imperatoriumi 962 m. Būtent valdant Otonų giminės atstovams iš nebūties pirmą kartą išniro Lietuvos vardas. Kas ir kodėl jį įrašė?

Litua įrašė moteris

Pasak Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų direktoriaus pavaduotojos istorikės dr. Jolantos Karpavičienės, anuomet Šv.Servacijaus vienuolynas buvo vienas svarbiausių visoje Saksonijoje. Jame gyvendavo ir gaudavo išsilavinimą imperatorių ir kilmingiausių šeimų našlės, dukterys, giminaitės.

"Vienuolyno veiklą bei į jo metraštį patenkančias žinias kontroliavo vienuolyno abatė Adelheidė I, kuri buvo Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Otono II duktė ir imperatoriaus Otono III sesuo, garsėjusi savo išsilavinimu. Manoma, kad žinia apie misionieriaus šv.Bruno Bonifaco žūtį Lietuvos su Rusia pasienyje pasiekė vienuolyną per imperatoriaus dvarą, kurį šiame istoriniame kontekste dabar būtų galima pavadinti valstybinio lygio patikimu naujienų portalu, – sakė dr.J.Karpavičienė.

XVI a. darytas nuorašas

Pasak pašnekovės, dabar sunku pasakyti, kuri kilminga vienuolė įrašė minėtą žinią į metraštį, nes visos vienuolyno gyventojos buvo raštingos.

Priminsime istorinį mums įrašą Kvedlinburgo metraštyje, tiksliau, XVI a. padarytą įvykių kronikos nuorašą, kuriame galima pamatyti ankstyviausiai įrašytą lotynų kalba Lietuvos vardą. "Sanctus Bruno qui cognominatur Bonifacius archepiscopus et monachus XI. suæ conuersionis anno in confinio Rusciæ et Lituæ a paganis capite plexus cum suis XVIII, VII. Id. Martij petijt coelos." "Šventasis Brunonas, dar vadinamas Bonifacijumi, arkivyskupas ir vienuolis, vienuoliktaisiais savo atsivertimo metais Rusios ir Lietuvos pasienyje pagonių nukirsdintas 7 dienos iki kovo idų (t. y. kovo 9 d.) su aštuoniolika saviškių nukeliavo į dangų." Kas buvo tas šv.Brunonas?

Išsiskyrė iš kitų

Šv.Brunonas Bonifacas, kaip teigia istoriniai šaltiniai, gimė didikų šeimoje, Saksonijos Kverfurto pilyje apie 974 m., turėjo bent tris brolius. Būsimasis aukštaūgis misionierius, mokydamasis prie Magdeburgo bažnyčios įsteigtoje mokykloje, išsiskyrė iš bendramokslių darbštumu bei pamaldumu, marino savo kūną pasninku, šalčiu ir net plakimu, o 995 m. buvo įšventintas į kunigus ir paskirtas į vieną Magdeburgo katedrą kanauninku.

Tuo metu daugelis Europos šalių buvo susivienijusios po Šventosios Romos imperijos vėliava. Šios sąjungos imperatorius Otonas III buvo pakvietęs Brunoną į Romą dvaro kapelionu, tačiau po trejų metų šis paliko tą tarnybą – tapo Romoje benediktinų vienuoliu. Ten jis drauge su kitais vienuoliais gyveno iš savo rankų darbo: mezgė tinklus, gamino šaukštus, verpė, tačiau 1001 m. pirmą kartą prisijungė prie misionierių, vykusių į pagoniškas Europos šalis. Tiesa, jam nepavyko išvykti, bet Brunonas aprašė penkių žuvusių misionierių bei šv.Adalberto gyvenimą. Nors Brunonas sekė pastarojo, vieningos Europos šalininko, pėdomis, tačiau tuo metu pasaulietinė ir bažnytinė valdžios ėmė tolti, kūrėsi etninės valstybės. Nepaisant to, Brunonas Bonifacas tęsė savo misiją – krikštijo pagoniškas tautas ir tuo tikslu 1009 m. iš lenkų pamario išvyko į Prūsiją.

Misionieriaus žūtis

Anot dr. L.Palmaičio knygos "Įmintos tūkstantmečio mįslės", į šią misiją Brunonas Bonifacas pasiėmė 18 palydovų. Kelionės metu Rusios–Lietuvos pasienyje misionierius patyrė vienos genties karaliaus Nautimerio parengtą išmėginimą laužo ugnimi, kurią liturginiais drabužiais tarsi per iškilmingas Mišias apsirengęs Brunonas perėjo liepsnos nepaliestas. Tuomet Nautimeris su 300 pagonių puolė prie Brunono Bonifaco kojų, prašydami juos pakrikštyti. Jie buvo pakrikštyti prie didelio ežero. Nautimeris po to įvykio sudegino ugnyje savo stabus ir ryžosi palikti savo valdas sūnui bei eiti kartu su Brunonu Bonifacu. Rašoma, kad Nautimeris nukovęs vieną iš savo brolių, nepanorėjusį įtikėti. Tačiau, anot dr. L.Palmaičio, vargu ar tai suderinama su krikščionybės priėmimu. Greičiausiai pagonybės gynėjai sukėlė konfliktą tarp brolių, kuriame Nautimeris buvo priverstas gintis.

Misionierius Brunonas Bonifacas, sužinojęs, kad prie prie Alstros upės įsikūręs Nautimerio brolis Sebeda (Zebeden), pasuko su savo palydovais į tą vietovę. Kai misionierius 1009 m. kovo 9 d. ten laimino atnašas, laikydamas šv.Mišias, pasirodė dėl brolio žūties įsiutęs Sebeda su savo kariais. Vienas Sebedos karys, pribėgęs prie Brunono, nukirto jo ranką ir nustūmė misionierių nuo altoriaus, bet nukirstoji taip ir liko kyboti ore, laimindama atnašas. Kai misionieriaus ranką nukirtęs karys tai pamatė, puolė prie Brunono kojų, tačiau kitas karys tuo metu nukirto misionieriaus galvą. Panaši lemtis ištiko ir kitus jo bendražygius.

Italas įamžino Pažaislyje

Sebedos kariai įmetė nukirstą misionieriaus galvą į Alstros upę, kuri vėliau toje vietoje naktį švytėjo. Žvejai galvą surado ir pridėjo ją prie nukirsdinto kūno. Jį išpirko lenkų valdovas Boleslovas Narsusis, bendradarbiavęs su Otonu III Europos vienybės prasme. Kai kuriuose šaltiniuose rašoma, kad jis sumokėjo už šv.Brunono kūną sidabru tiek, kiek jis svėrė.

Kaip šį itin svarbų mums Lietuvos vardo paminėjimo įvykį ir jo vietą įsivaizdavo italų dailininkas Michelarcangelo Palloni, galima pamatyti Pažaislio vienuolyno bažnyčioje, tiksliau, jos koridoriaus, vedančio į zakristiją, lubose ir palubėje.

M.A.Palloni, Pacų pakviestas Lietuvon, Pažaislyje tapė freskas 1675–1684 m. Tarp jo 140 įvairaus dydžio ir siužetų freskų nutapyti ir kamaldulių vienuoliams artimų šventųjų gyvenimai. Tarp jų – ir šv.Brunono. Kaip sakė Pažaislio kamaldulių vienuolyno sesuo Julita, šv.Brunonui skirtos freskos pasakoja apie gyvenimą nuo popiežiaus Jono XVIII palaiminimo iki Nautimerio krikšto, šv.Brunono žūties ir patekimo į dangų.

"Per šiuos įvykius, trumpai aprašytus Kvedlinburgo metraštyje, Lietuvos, besiformuojančios valstybės, vardas iškilo pasaulio panoramoje", – reziumavo freskose pavaizduotų šv.Brunono gyvenimo epizodų istorinę reikšmę sesuo Julita.

Kalbininko baltisto pastabos

Dauguma tyrinėtojų mano, kad žodžiu "Ruscia" Kvedlinburgo metraštyje įvardyta būtent (Kijevo) Rusia, o oponentai tikina, kad žodis "Ruscia" aptariamoje metraščio teksto vietoje atsirado klaidingai perrašius žodį "Pruscia".

Kalbininkas baltistas dr.Letas Palmaitis savo knygoje "Įmintos tūkstantmečio mįslės", pasitelkęs lyginamąją kalbotyrą, pasirėmęs rašytiniais šaltiniais, įvairiais amžiais atliktų istorinių tyrimų rezultatus, kaip mokslininkas teigia neabejotiną šiaurinę šv.Brunono kelio kryptį. Mokslininkas Rusią minėtame metraščio kontekste identifikavo dabartinės Karaliaučiaus srities šiaurėje, įskaičiuojant ir dabartinę Rusnės salą (iš čia, beje, ir žodžio, bet ne tautos, rusai kilmė). Be to, dr. L.Palmaičio moksliniai tyrimai byloja, kad šv.Brunoną nužudė ne lietuviai, o giminingi prūsams skalviai neginčytinoje Lietuvos teritorijoje, į rytus nuo Melno sutarties sienos.

Dr. L.Palmaitis atkūrė ir svarbiausio mums istorinio įvykio baltiškus veikėjų vardus. Taigi – Sebeda (riestinis kirtis ant pirmosios e), o ne Zebeda, nes čia aptariamo istorinio įvykio metu raidė Z rašyboje žymėjo raidę S. Be to, turime rašyti Nautimeris ir kirčiuoti to žodžio vidurinę "i".

Slaviškas Lietuvos pavadinimas Litua (ne baltiškasis Letua) metraštyje greičiausiai įrašytas todėl, kad šį vardą dar prieš paskutinę savo misiją parsivežė pats Brunonas Bonifacas, visą mėnesį, apie 1007 m., buvojęs Kijevo Rusioje, pas kunigaikštį Vladimirą.