Pagerbtas „Poezijos pavasario“ laureatas poetas ir vertėjas A. Grybauskas

 Kaune penktadienio vakarą vainikuotas „Poezijos pavasario“ laureatas poetas ir vertėjas Almis Grybauskas. Jam taip pat įteikta Kauno miesto savivaldybės įsteigta Maironio premija. Ja A. Grybauskas apdovanotas už eilėraščių knygą „Toli blizga“.

A. Grybauskas Lietuvos skaitytojams turbūt labiausiai pažįstamas iš klasikinio Jaroslavo Hašeko kūrinio "Jaroslavas Hašekas. Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai pasauliniame kare" vertimo iš čekų į lietuvių kalbą. Praėjusiais metais jis išleido eilėraščių rinkinį "Toli blizga". Su pusę metų Čekijoje reguliariai praleidžiančiu A.Grybausku kalbėjome apie žymųjį vertimą, lituanistiką ir poeziją.

– Pradėkime pokalbį nuo Jaroslavo Hašeko romano "Šveikas" vertimo. Kodėl manėte ir tebemanote, kad šis kūrinys yra svarbus Lietuvos skaitytojams?

– Būtų labai lengva atsakyti į šį klausimą, nes "Šveikas" svarbus turbūt bet kurios šalies skaitytojui. Mūsų istorinė ir politinė situacija yra gal kiek artimesnė "Šveikui" nei ta, kuri veikia Prancūzijos ar Kanados skaitytoją.

– Kokia buvo jūsų reakcija, kai sužinojote, kad šiais metais tapote "Poezijos pavasario" laureatu? Ką pagalvojote, kokie buvo jūsų jausmai tada ir kaip dabar vertinate šį titulą?

– Nelabai norėčiau apie tai kalbėti, nes nemanau, kad tai yra dėmesio verta tema. Tiesiog yra konservatyvios struktūros, kurios iš esmės palaiko kultūros gyvenimą. Tačiau sureikšminti tokio dalyko tikrai nereikia. Yra tam tikri ritualai, formalumai, netgi, galima sakyti, tam tikros sakralinės apeigos, kultūroje tampančios sacrum. O tapimo laureatu nesureikšminu – tai biografijos faktas, ir tiek.

– Ar būtų tikslu jus vadinti dvigubos – lietuviškos ir čekiškos – tapatybės žmogumi? Ar esate iš dalies egzilyje?

– Atsiprašau, bet tai kažkoks nesusipratimas. Aš visai ne egzilyje, esu Lietuvos pilietis, nuo 1990 m. nuolat gyvenu Lietuvoje. Anksčiau kelerius metus gyvenau Prahoje, bet kai viskas pasikeitė, grįžau į Lietuvą. Į Čekiją dabar važiuoju tik dirbti – būnu vieną universitetinį semestrą ten ir tuomet grįžtu į Lietuvą. Jei turėčiau tokį darbą čia, likčiau Lietuvoje.

– Papasakokite apie savo darbą Čekijoje. Kokius dalykus ten dėstote?

– Brno universiteto Filosofijos fakultete prie Kalbotyros instituto yra Tarptautinis baltistikos centras. Baltistika, kaip ir Vakarų Europoje, ten dėstoma regioniniu principu. Tai reiškia, kad studentai mokomi ne lingvistikos (tai būtų baltų kalbų studijos), bet Baltijos regiono baltistikos – įtraukiami ir suomiai, ir estai, kurių kalbos nėra baltiškosios. Lituanistika ten yra stipriausia, kadangi pats centras įkurtas čekų lituanistų, atgaivinant senas, dar prieškario, lituanistikos tradicijas Čekijoje. Baltistikos centre dėstomi tokie pat dalykai, kokie yra ir kituose užsienio universitetų lituanistikos centruose. Pradedantys studentai pirmiausia mokomi kalbos. Vėliau seka lingvistikos pagrindai, nuo trečio kurso – literatūros ir kultūros istorija, mitologijos kursas (jį dėstau aš) ir kiti mokomieji dalykai apie Lietuvą, pavyzdžiui, mano paskaitų ciklas yra apie partizaninį karą. Baltistikos centro lituanistikos studijų vadovas dabar yra docentas Vaidas Šeferis, neseniai parašęs svarbią monografiją apie Kristijoną Donelaitį. V.Šeferis – turbūt vienas geriausių K.Donelaičio dabartinių specialistų. Dar centre yra dėstytojų, kurie baigę studijas būtent ten. Be to, dėstoma latvių, estų kalba.

– Ar ne paradoksas, kad užsienyje baltistika ir lituanistika klesti, o mūsų šalyje prieš ją užsimota? Ar pastebite šią tendenciją?

– Pastebiu, bet man sunku spręsti, nes, nors ir esu Lietuvos pilietis, pusę metų vis tiek praleidžiu Čekijoje. Giluminių procesų nelabai suprantu.

Antra vertus, taip, viskas atrodo baisiai žiauru. Užsimoti prieš lietuvių kalbą, šventą dalyką, yra labai negražu. Vis dėlto tokie dalykai vyksta visame pasaulyje – ir Čekijoje, ir Vakarų Europoje. Mokslo institucijos visą laiką transformuojasi, keičiasi. Todėl manau, kad pokyčiai Lietuvoje gali būti ne vien blogi, bet ir geri.

Pastebiu, kad Lietuvos universitetuose yra išlikusios senosios struktūros, tebedirba tie patys dėstytojai, kurie anais laikais dėstė įvairius ideologinius dalykus, o po to staiga persikvalifikavo ir tapo didžiausiais patriotais, todėl dabar jie drasko marškinius ir šaukia, kad aukojasi už lietuvių tautą. O iš tiesų reikėtų išsiaiškinti, už ką jie aukojasi... Šiek tiek utriruoju, bet nemanau, kad viskas yra taip vienprasmiška ir tiesmukiška. Tiems žmonėms simpatijų nejaučiu, nes prisimenu, kaip jie komunistų partijoje rėkė šūkius, o dabar tebedirba universitete. Pažįstu tuos žmones. Jei jie praras darbą, dėl to tikrai neliūdėsiu.

Poezija yra tuomet, kai racionalios lingvistinės, gramatinės, sintaksinės, semantinės schemos pradeda nebeveikti.

– Pasukime pokalbį poezijos link. Kokia yra jūsų poetinės kalbos samprata? Ar tikslu būtų teigti, kad poetinė kalba leidžia pasakyti tai, ko neįmanoma išreikšti jokiu kitu kalbos registru?

– Labai gražiai pasakyta. Gal tų registrų yra daugiau, nei kiekvienas iš mūsų, imant atskirai, žinome. Gal koks kalbos institutas galėtų pasakyti daugiau.

Poezija turi savo alchemiją. Paulis Valery yra parašęs knygą "Kalbos alchemija", kurioje apibendrintai poeziją vadina "kalba". Poezija yra tuomet, kai racionalios lingvistinės, gramatinės, sintaksinės, semantinės schemos pradeda nebeveikti. Jei poetas mėgina išreikšti tai, ko niekam kitam iki tol nepavyko išreikšti, ir iš to sėkmingai kažką išgauti, tuomet, jei gerai išgauta, tai ir yra poezija. Sudėtingai papasakojau, bet iš tiesų tai nėra taip sudėtinga.

– Kaip vertinate dabartinę lietuvių poeziją ir ypač išpažintinę jos kryptį? Ar išpažintinė poezija – tai šis tas vertinga, ar tiesiog ji yra potrauminio buvimo fenomenas?

– Jei kalbame apie išpažintį, tai gal reikia teirautis kokio kunigo. Gal jis galėtų geriau pasakyti apie tą poeziją – kiek ten yra išpažinties ir kiek – tiktai poza ir tuščias žaidimas.

Manau, kad toje poezijoje išpažintis turėtų reikšti emocijos išlaisvinimą, spontaniškumą. Tokią literatūrinę programą pastebiu. Kai kalbama apie saviraišką, spontaniškumą, stengiuosi prisiminti klasiką Ezrą Poundą. Jis yra pasakojęs apie jaunystės, studijų laikus viename iš Amerikos universitetų. Studentai ten leido laikraštį, kuris lietuviškai vadintinas "Skiautiniu". To jų leisto laikraštuko moto buvo toks: "Kiekvienas kretinas gali būti spontaniškas." Nieko nenoriu įžeisti, bet šią citatą dabar prisimenu dažnai. Ne visada tai, kas spontaniška, yra meniška. Literatūra ir poezija yra gana subtilus kalbos menas, o kai prasideda spontaniški prasiveržimai, meninė vertė nueina tarsi į kitą planą. Bet tai – mano, senstančio poeto, pasvarstymai, į kuriuos niekam nereikia rimtai žiūrėti... Sakau tai, ką galvoju...

– Jūsų naujausia poezijos knyga "Toli blizga" labiau kalba ne apie erdvinį aspektą (kad kažkas toli blizga), o apie klasikos ir literatūros tradicijos blizgėjimą. Ar būtų teisinga taip teigti?

– Turėjau omeny šį aspektą. Jų būtų galima išvardyti dar kelis, bet gal prie to nesustokime... Visada stengdavausi, kad pavadinimas būtų, kiek įmanoma labiau daugiaprasmiškas. Mano supratimu, literatūros ir poezijos bruožas yra prasmių koncentravimas. Vėl prisiminsiu senuką E.Poundą. Jo jaunystės asmeninis šūkis buvo "Condensare, condensare". Italų kalba tai reiškia, kad poetinį vaizdą ir prasmes reikia kondensuoti. Aš irgi pritariu šiam E.Poundo reikalavimui. Norėčiau, kad literatūroje tos prasmės būtų kuo labiau sutirštinamos, suspaudžiamos, kad ji nebūtų skiedalas.


Iš biografijos

A.Grybauskas gimė 1947 m. Gilūšyje, Trakų rajone.

1972 m. baigė Vilniaus pedagoginį institutą (dabar – Lietuvos edukologijos universitetas). Dirbo mokytoju Klaipėdoje, vėliau laikraščių ir žurnalų „Mokslas ir gyvenimas“, „Kinas“ ir kitų redakcijose redaktoriumi, korespondentu. 1993 m. vadovavo lietuvių kultūros seminarui Prahos universitete, 1998 m. – T.Masaryko universitete Brno. 2002 m. ir 2003 m. vadovavo čekų kalbos seminarui Vytauto Didžiojo universitete. Nuo 1989 m. priklauso PEN klubui.

Parašęs esė tradicinės ir šiuolaikinės mitologizacijos temomis, straipsnių čekų spaudoje. Išvertė poezijos ir prozos iš latvių, vokiečių, čekų, slovakų, lenkų, prancūzų kalbų.

Nuo 1979 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narys.

Išleidęs eilėraščių ir prozos knygų: "Spalvoti nuotaikų žibintai" (1976), "Bandymai apkabinti" (1978), "Atklydimai: eilėraščiai ir epilionai" (1983), "Mugė" (1988), "Apžvalgos spiralė" (2006), "Žuvys" (2007), "Persimainymai, vaidinimai ir kiti tekstai iš laikų, kai skaityti buvo įdomiau nei gyventi: novelės ir pjesės" (2010), "Toli blizga" (2017).

Tarp išverstų kūrinių – Milano Kunderos "Nepakeliama būties lengvybė", "Nemirtingumas", "Atsisveikinimo valsas", Juokingos meilės", "Pokštas", Vaclavo Havelo "Kas žmogaus galioje: meninė publicistika", "Vilties erdvė: Čekijos Respublikos prezidento Vaclavo Havelo kalbų ir straipsnių rinkinys", Jaroslavo Hašeko  "Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai pasauliniame kare", Česlovo Milošo "Pavergtas protas", "Ulro žemė", "Pameistrys","Tėvynės ieškojimas" ir kt.

Apdovanojimai: 2000 m. PEN klubo diplomas už geriausią metų vertimą į lietuvių kalbą – J.Hašeko „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai pasauliniame kare“; 2007 m. Vilniaus mero prizas už poeziją apie Vilnių – už eilėraščių rinktinę „Apžvalgos spiralė“; 2007 m. Jotvingių premija už eilėraščių knygą „Apžvalgos spiralė“; 2007 m. knyga „Žuvys“ įtraukta į kūrybiškiausių metų knygų dvyliktuką.

Šaltinis: Lietuvos rašytojų sąjunga


Eilėraščiai iš knygos „Toli blizga“

Almis Grybauskas

DE PROFUNDIS

Maušas bus Greitkelis

Tarp pusiau tuščios ir pilnos pusiau

kur nelyg koks aisbergas aštriomis briaunom

stalkerio akin tvieskia stalkraštis

Kai istorija šitiek kartų perrašyta

ir tiesa iškraipoma nebeatpažįstamai

kai paniekintas jeigu ne užgintas

arba noriai išsiginamas tikėjimas

ar dar gali dužt ir aižėti stiklas

ir betonas kloti žmogaus namų pamatus

kai keliai vyniojas ir tik viską apvelia

o vanduo ištykšta nepagirdęs trokštančio?

Klausi atkakliai atsako negaudamas

kol nusvyra rankos ir sakai gentainiams:

- Maušas bus! Žodžiai pranašų

užmiršti seniai dūla pergamentuose

ANTRAS ATĖJIMAS

Vietoj sielos – raumuo

Kraujo indas pritvinkstantis...

žarnos... atrajojimas vakarykščio

Seifuos – banko sutartys Testamentai

pagal kuriuos gyvens naujos kartos

Žemė kosminėj tuštumoj



NAUJAUSI KOMENTARAI

Nuoširdžiausi sveikinimai

Nuoširdžiausi sveikinimai portretas
šių metų Poezijos Pavasario Laureatui. Kūrybinės sėkmės ir tikėjimo, kad Poezija ras kelią į savo klausytojų širdis.
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių