Pirmiau kava ar puodelis?

Pravėrus galerijos duris, žvilgsnis išsyk krypsta į sieną, kur ant siauručių stiklo lentynų rikiuojasi dešimtys įdomiausių espreso puodelių. „Jų čia lygiai šimtas. Likusieji – dar beveik du šimtai – gyvena mūsų namuose“, – mosteli ranka į antrąjį namo aukštą galerininkė.

Kadangi rytinė kava jau išgerta vienoje iš jaukių Kėdainių kavinukių, klausiu salone besidarbuojančios Jūratės, ką pamėgo pirmiau – gerti kavą ar rinkti espreso puodelius? Atsakymas dvigubas. Priešistorijos reikėtų ieškoti Italijoje, kurioje kėdainietė dažnai lankosi. Vis tik kolekcijos pradžią moteris sieja net ne su kava, bet su meile estetikai.

„Tas miniatiūrinis kavos puodelis, kurį dar būdama paauglė pamačiau Berlyne, man buvo be galo žavus. Jo grožis turbūt mane ir atvedė prie kavos gėrimo“, – aiškina ji.

Laikydama rankose išskirtinį eksponatą J. Gružauskienė leidžiasi į prisiminimus.

„Pirmieji Nepriklausomybės metai. Ekskursija. Berlynas. Laisvas laikas ir mano pirkinys. Tuomet kavos dar negėriau, juolab espreso. Puodelis, kurį pamačiau vienoje vitrinoje, labai gražiai blizgėjo, kainavo 25 markes. Nors atrodė brangus, vis tiek pirkau ir visą kelionę namo saugojau, kad nesudaužyčiau“, – pasakoja apie įsimintiną kelionę.

Ilgainiui, sako, šalia pirmojo ėmė rastis antras, trečias, dešimtas puodeliai, kurių kiekvienas turėjo savo istoriją.

J. Gružauskienės asmeninio archyvo nuotr.

Tik pačios įsigyti

Papasakoti apie juos galerijon užsukusiam žmogui Jūratei – vienas malonumas. Dažnai lankytojai klausinėja, iš kokių šalių atkeliavęs vienas ar kitas puodelis. Taip užsimezga dialogas, nes bendros temos, ypač apie keliones, suartina.

„Vienas puodelis su žuvyte, atrodo, turėtų būti iš pajūrio, tačiau jis įsigytas fado muziejuje Portugalijoje, – aiškina šeimininkė. – Kokių jų tik nėra! Su floristiniais ar zoomorfiniais motyvais, raštuoti ir vienspalviai, paauksuotais krašteliais ir labai santūrūs.“

Pašnekovės kolekcijoje – tik pačios įsigyti suvenyrai. Tiesa, yra ir keletas išimčių. Vieną padovanojo buvusi studentė – parvežė iš Australijos. Kitą – antikvarinį – atnešė jos buvusi kolegė ir pasakė, kad tai amžinatilsį jos mamos puodelis, iš kurios ji mėgdavusi gerti kavą.

„Negalėjau nepriimti: tai buvo jautri akimirka“, – prisimena pašnekovė.

Geriau mažiau, bet ypatingų

Anksčiau dažnai keliaudavusi galerininkė puodelių parsiveždavo po 4-5, bet šiuo metu, sako, jau bando save tramdyti. „Juk nesusipirksi visų pasaulio espreso puodelių“, – traukia save per dantį.

Šiuo metu kolekcijoje – 281 eksponatas. Bet tai Jūratei nėra kaip liga. Nebūtinai nuvykusi į svečią šalį ji turi kažką įsigyti savo kolekcijos papildymui. Pirmenybę teikia malonumui.

„Man smagu juos rinkti lengvai, be streso. Jei norėčiau, kolekcijos lentynas užpildyčiau greitai ir be didelio vargo“, – tikina ji.

Dabar savo pomėgį Jūratė prilygina ragavimui, kur visa esmė – patirti ieškojimo skonį, radinio džiaugsmą, pasimėgauti jo kokybe - ne kiekybe.

„Kai grįžtu iš kelionės, pirmas draugų klausimas būna ne apie orą, bet apie puodelius. Jie domisi, ar parsivežiau kokį į savo kolekciją“, – juokiasi pašnekovė.

J. Gružauskienės asmeninio archyvo nuotr.

Kiekvienas eksponatas aprašytas

Kol puodelių buvo mažiau, kolekcininkė atsimindavo, iš kur kiekvienas atkeliavęs, bet kai jų skaičius perkopė du šimtus, Jūratė pradėjo daryti užrašus.

„Kiekvieno puodelio apačioje yra parašytas numeriukas. Pagal jį ieškau informacijos specialiame žurnale. Nes į galeriją užsukę žmonės domisi, klausinėja, kas ir kaip, – aiškina pašnekovė, kas keli mėnesiai apkeičianti vieną šimtą puodelių į kitus, stovėjusius namuose. – Gavome pastabą iš lankytojų, jog šitą šimtą jie jau matė, prašė parodyti kitus.“

Anot Jūratės, pakeisti kolekciją nėra labai paprasta. Kiekvieną puodelį reikia išvalyti, o svarbiausia – jo nesudaužyti. Ir nors savo puodelių rinkinį kėdainietė vadina tikra dulkių rinkimo mašina, ateityje nežada sustoti ar jo atsisakyti.

Iš kokių šalių eksponatų turi daugiausia? Dominuoja senoji Europa ir Jūratės mylimiausios šalys – Prancūzija, Italija, Ispanija.

Drauge su vyru ji intensyviai šukuoja mažesnius miestelius, į kuriuos vykdami padaro kruopščius namų darbus. Būtinai pasidomi ir vietinėmis keramikos dirbtuvėmis, iš kurių, tikėtina, grįš su laimikiu savo kolekcijai.

„Buvome gerokai nustebę Italijoje, prie Amalfio, radę visą keramikos miestą, kur kiekvienas namas – tarsi atskira meno galerija“, – susižavėjusi kalba ji ir priduria, jog tokių miestų Europoje yra ir daugiau.

Jūratės ypatingieji

Brangiausias kolekcijos eksponatas pirktas vienoje meno galerijoje Ciuriche. Autorinis menininko darbas kainavo 135 frankus. Jūratė džiaugiasi ir Kutaisyje įsigytu, raku technologija (ji suteikia keramikos darbams ypatingų savybių – molis tampa panašus į metalą) pagamintu puodeliu.

Man smagu juos rinkti lengvai, be streso. Jei norėčiau, kolekcijos lentynas užpildyčiau greitai ir be didelio vargo.

Sunkiausiai gautas espreso puodelis? „Deja, jo taip ir nepavyko gauti, – juokiasi galerininkė. – Vienoje Tuniso kavinėje gėriau kavą. Patiko puodelis. Paklausiau padavėjo, ar galėčiau jį įsigyti. Deja, savininkas nepardavė. Sakė, jog negali, nes visi kavinės puodeliai apskaityti. Bet šiaip esu ne kartą pirkusi puodelį tiesiog iš kavinės. Kai parodau telefone nuotraukas ir pasakau šeimininkui, kad kolekcionuoju espreso puodelius – dauguma parduoda“, – aiškina J. Gružauskienė.

Savo kolekcijoje kėdainietė turi ir lietuvės autorės Ramutės Juršienės pagamintą mažutėlaitį porceliano puodelį, skirtą gerti ristreto kavai. Jei espreso puodelin turi tilpti du gurkšniai kavos, tai ristreto – tik vienas.

J. Gružauskienės asmeninio archyvo nuotr.

Stebėtina ištikimybė

Moteris juokiasi, kad judviejų su vyru domėjimasis apima daug sričių ir jos nuolat mainosi. Prieš atsirandant espreso puodelių kolekcijai Jūratė rinko jūrų kriaukles.

Kadangi gyvena Kėdainiuose, senoviniame name, jiems rūpi ir istoriniai miesto fragmentai. Todėl pradėjo rinkti senovines fotografijas, antikvarinius dirbinius ir viską, kas susiję su gimtojo miesto praeitimi.

Vien tik aistra espreso puodeliams išlieka tolygi. Ji lydi Jūratę daugiau nei 20 metų.

„Su tais puodeliais turbūt yra tas pats, kas su prancūzų kalba – meilė iš pirmo žvilgsnio ir jau visam gyvenimui, – juokiasi J. Gružauskienė, Vilniaus universitete baigusi prancūzų filologiją.

Meilė prancūzų kalbai, sako, širdyje užgimė dar ketvirtoje klasėje, kai buvo galima rinktis tarp anglų ir prancūzų. Bet tik teoriškai. Pasirodo, bendramoksliai, kurie dienyne buvo įrašyti iki penkioliktojo numerio, turėjo mokytis anglų, o likusieji – prancūzų. Kadangi Jūratės pavardė prasidėjo raide R ir buvo antrojoje sąrašo dalyje – teko krimsti prancūzų.

„Mokytoja buvo ką tik baigusi pedagoginį institutą – jauna, gyvybinga, žavinga. Sugebėjo mus ta kalba įkvėpti, uždegti. Kai stojau į universitetą, prancūzų kalbą, konkursas buvo milžiniškas – 30 žmonių į vieną vietą“, – prisimena ji.

Po studijų Jūratė grįžo į Kėdainius ir dėstė prancūzų kalbą savo mieste, Kauno kolegijos Jonušo Radvilos fakultete. Dėstytojavo net 17 metų.

„Dirbau tol, kol prancūzų kalba dar buvo paklausi. Gaila, bet šiuo metu ji yra tik priedas: šalia kalbos dar pravartu turėti kokį amatą ar kitą profesiją. Tuo tarpu mano studijų laikais užsienio kalba buvo nepasiekiama grožybė. Visi tikėjomės, kad kai Lietuva įstos į Europos Sąjungą, Briuselyje bus reikalingi prancūzakalbiai specialistai. Tačiau žadėto sprogimo neįvyko, o prancūzų kalba taip ir liko inteligentų, kultūros bei meno kalba“, – pasakoja pašnekovė, savo mylimą šalį išvažinėjusi skersai išilgai.

„Prancūzų kalbos nepaliksiu niekada. Ji – meilė iš pirmo žvilgsnio. Visam gyvenimui“, – šypsosi Jūratė ir sako, kad visais laikais prancūzų kalbos mokėjimas rodė, kad žmogus yra išsilavinęs, matantis plačiau.

J. Gružauskienės asmeninio archyvo nuotr.

Daugiau kalbų – daugiau galimybų

Ar gyvendama Kėdainiuose frankofonė turi progos pakalbėti prancūziškai? Moteris sako, kad tenka pašnekinti galerijon užsukusius svečius ne tik prancūziškai, bet ir angliškai, itališkai. Beveik dešimtį metų ji važinėjo į Kauną mokytis italų kalbos. Šiuo metu žada nerti į ispanų kalbos pasaulį.

„Ja ir užbaigsiu romanų kalbų grupės reikalus. Radau puikius ispanų kalbos kursus Kaune. Mokytojui ta kalba gimtoji. Toli? Ką jūs! Kelionė į Kauną man neprailgsta“, – aiškina ji.

Mokytis kalbų yra gerai, jos atveria žmogui kur kas daugiau galimybių - ypač mėgstančiam keliauti. Be to, šypsosi, kalbų mokymasis – puiki Alzhaimerio ligos prevencija.

Būdama galerijoje moteris prisiklauso visokiausių pasiūlymų. Kartais žmonės net bando derėtis ir nori nupirkti visą jos kolekciją! „Pirmas klausimas – ar jie parduodami. Jei ne, tuomet seka: gaila, norėčiau, būčiau pirkęs…“ – juokiasi „Stiklių namo“ šeimininkė, lapkričio 23 d. atšventusi 18-ąjį savo galerijos gimtadienį.

Anot jos, pardavinėti meną, kuris nėra pirmo reikalingumo prekė, ir dar Kėdainiuose, nelengva, bet žmonės juos myli. O vietiniai dažnai užsuka tiesiog paplepėti, išgerti puodelį kavos.

Vyro kolekcija – apie žvejybą

Jūratė renka espreso puodelius, jos vyras – viską, kas susiję su žvejyba. „Nerijus – žvejys, turintis savo žvejojimo būdą, įspūdingą trofėjų kolekciją. Jis taip pat renka puodelius – tik žvejybinius ir gerokai didesnius, o dar turi banknotų, kurie yra žuvų ir žvejybos tematika, kolekciją“, – pristato savo sutuoktinį pašnekovė.

Jis – teisininkas, be galo užimtas žmogus, tačiau laisvalaikiu dar lanko karatė treniruotes, veda šios kovos meno edukacijas vaikams.

Jūratė neseniai ėmė įgyvendinti savo seną svajonę – šokti lindyhopą. Šio šokio paslapčių moko energingi mokytojai, subūrę lindyhopo šokio mylėtojus Kėdainiuose.

Pora mėgsta keliauti ir kelionių metu išbandyti įvairiausius žuvies patiekalus, jūros gėrybes, po kurių neabejotinai kyla noras pasimėgauti kava.

Ar būtinai espreso? Jūratė atvira: rytais jiedu su vyru geria kapučino kavą, po pusvalandžio – puodelį espreso ir dar vieną espreso – po pietų.

„Jei vakarieniaujame kur nors užsienyje, espreso nevengiame ir po vėlyvos vakarienės“, – šypsosi kavą tris ar net keturis kartus per dieną gerianti J. Gružauskienė.

Kartais, sako, tos kavos jau nesinori, bet, žiūrėk, koks pažįstamas užsuka į saloną ir kavos aromatas užburia visus… „Kava man yra būtinas bendravimo elementas. Ją gerti su žmogumi man tas pats, kas ir surūkyti draugystės pypkę“, – šypsosi ji.