Beveik negirdinti perkusininkė natas skiria pagal vibracijas

Nauji klausymosi būdai

Negalia netapo kliūtimi triumfuoti prestižiškiausiose koncertų salėse. E.Glennie koncertavo su islandų dainininke Bjork, japonų būgnininkų profesionalų trupe "Kodo", kone visais žinomiausiais Europos ir JAV orkestrais, grojo 2012 m. olimpinių žaidynių atidaryme. Perkusininkė yra įvaldžiusi daugiau nei 1 tūkst. tradicinių ir neįprastų, iš tolimų kraštų atkeliavusių mušamųjų instrumentų.

Evelyn nėra visiškai kurčia, tačiau klausa susilpnėjusi iki minimumo. Natas atpažinti ji išmoko pagal instrumento skleidžiamas vibracijas. Kūnas jas fiksuoja, pirmiausia – kojos, o paskui ir kitos dalys. Dažnai koncertų metu ji nusiauna batus, kad geriau pajustų virpesius. E.Glennie tikina, kad negalia padėjo jai išlavinti kitus pojūčius ir garsus ji išmoko liesti.

Net ir sulaukusi 53 metų amžiaus, ji nelėtina tempo: įtemptas koncertų grafikas, meninių projektų, kuriuose dalyvauja, gausa atima beveik visą laiką. Atlikėja tikisi, kad jos pavyzdys įkvėps žmones įveikti kliūtis ir siekti užsibrėžto tikslo, padės atskleisti gebėjimus, kurių daugelis neįtaria turintys. "Mano misija yra išmokyti pasaulį atrasti naujus klausymosi būdus", – tvirtina perkusininkė.

Nuo mažens su muzika

Įžymioji škotė gimė ir augo tėvų ūkyje netoli Aberdyno. Jie augino mėsinius galvijus – karves ir avis, daržoves. Mama iš pradžių dirbo mokytoja, tačiau vėliau irgi įsitraukė į šeimos verslą. Kaip ir Evelyn bei du vyresnieji jos broliai, nuolat talkinę tėvams. Jaunėlės darbas buvo surinkti ūkyje laikomų vištų kiaušinius, prižiūrėti ką tik gimusius ėriukus ir veršiukus. Gyventi kaime jai patiko, nes čia jautėsi laisva.

Atlikusi jai pavestus darbus važinėjo po laukus dviračiu, tėvai pasitikėjo ir per daug nekontroliavo, ką ji veikia. Lankydavo netoliese esančiose fermose gyvenančius draugus, tyrinėjo gamtą.

Namuose ją supo muzika, ji nuo pat mažens buvo svarbi gyvenimo dalis, nes mama dažnai grodavo pianinu, o kaimo bažnyčioje – vargonais. Dukrai labai patiko klausytis jos atliekamų religinių himnų ir giesmių.

Tėtis jaunystėje grojo akordeonu. Visa šeima laisvalaikiu mėgdavo pasikviesti draugų, giminių, kaimynų, visi kartu šokdavo škotiškus šokius, dainuodavo škotiškas dainas, pasakodavo istorijas ir net deklamuodavo eiles. Pastebėję, kad kur buvusi, kur nebuvusi jaunėlė sukinėjasi aplink pianiną, tėvai nusprendė, kad jai vertėtų mokytis groti šiuo instrumentu.

Atsivėrė kitas pasaulis

Pasisekė, kad nedidelėje kaimo mokykloje visi vaikai turėjo galimybę mokytis muzikos nemokamai. Evelyn grojo pianinu, po kelerių metų nusprendė išbandyti ir klarnetą. Mergaitei puikiai sekėsi, padėjo ir įgimta absoliuti klausa. Deja, sulaukusi aštuonerių, ji ėmė dažnai skųstis ausų skausmais, prasčiau girdėti. Būklė sparčiai blogėjo, nepaisant medikų pastangų, teko nešioti klausos aparatą.

Tačiau jis buvo nepatogus, todėl sąmoningai jį ignoravo. Vėliau perėjo mokytis į Ellon akademiją, specializuotą mokyklą vaikams, turintiems įvairių sveikatos sutrikimų, tarp jų – ir klausos. Ten dirbę puikūs mokytojai parodė, kaip atpažinti žemus ir aukštus garsus liečiant klasės, kurioje buvo grojama, sienas, paaiškino, kad mūsų kūnas taip pat rezonuoja į juos reaguodamas.

Taip ji atrado, kad gana tiksliai atpažinti natas gali pagal vibracijas, kurias garsas sukelia, ir jausti jas rankomis, riešais, apatine kūno dalimi, ypač kojomis. Tai atvėrė visai kitą pasaulį. Įkvėpimo būsimoji žvaigždė sėmėsi iš Jacqueline du Pré, žinomos britų smuikininkės, kuri sirgo išsėtine skleroze, ir žymaus kanadiečių pianisto Glenno Cloudo, kuris turėjo daug sveikatos problemų, tačiau, nieko nepaisydamas, muzikavo.

Susižavėjo akimirksniu

Mušamaisiais E.Glennie susidomėjo pamačiusi savo klasės draugą, jais grojantį mokyklos orkestre, ir to užteko, kad visam gyvenimui jais susižavėtų. "Nepakartojamas jausmas apėmė, išsyk supratau, kad tai mano šeima, kuriai priklausau", – prisimena. Atsiprašė pianino ir klarneto, ir tuoj pat pradėjo lankyti mušamųjų pamokas. O kai pirmą kartą lazdelėmis palietė būgną, tas pojūtis ir dabar gyvas.

Nuo tada jos kelias vedė tiesiai į tikslą. Baigusi mokyklą įstojo į Karališkąją muzikos akademiją, nors dėstytojams buvo kilę abejonių, susijusių su jos klausos problemomis. Gavusi diplomą debiutavo kaip profesionali muzikantė ir neliko nepastebėta muzikos gurmanų, kolegų, kritikų. Tačiau jai knietėjo išmokti ko nors naujo, tad išsiruošė į Japoniją, kur metus studijavo grojimo marimba kursą.

Pirmasis atlikėjos karjeros dešimtmetis pažymėtas daugybe įsimintinų pirmųjų kartų. Pavyzdžiui, 1992-aisiais ji sugrojo pirmąjį solinį mušamųjų koncertą Londone esančios "Albert Hall" koncertų salės vasaros sezono muzikiniame maratone. Tai buvo pirmasis žingsnis, paskatinęs žinomus orkestrus į savo repertuarus įtraukti ir kūrinių su perkusinių instrumentų solo partijomis, nors anksčiau tai buvo retenybė.

Improvizacijų karalienė

Iki šios dienos Evelyn yra išleidusi daugiau nei 30 solinių albumų. Ir jie visi labai skirtingi, nes moteris groja kone visais žinomais mušamaisiais. Be to, ji tikra virtuozė, kritikų dažnai vadinama improvizacijos karaliene. Įdomus faktas: perkusijos žvaigždė yra sukaupusi 2 tūkst. mušamųjų instrumentų kolekciją, tarp jų – ir gana retai naudojamų, atkeliavusių iš egzotiškų kraštų.

Specialiai jai solinius kūrinius yra sukūrę žinomiausi pasaulio kompozitoriai, ir tokių kūrinių yra net 200. Ji ir pati kuria muziką – kino filmams, spektakliams, televizijos laidoms, džiazo, teatro projektams. Žinoma, joje visuomet svarbus vaidmuo tenka mušamiesiems instrumentams. Kūrėja įsitikinusi, kad jie padeda sukurti ypatingą nuotaiką.

Evelyn šiltai prisimena darbą kartu su Bjork. Tai atvėrė galimybę koncertuoti visai kitai auditorijai, nei jai įprasta klasikinės muzikos gerbėjų, ir šis bandymas buvo sėkmingas. Netikėta, jaudinanti patirtis – koncertai su garsiu britų multiinstrumentininku Fredu Frithu. Tačiau jai patinka ir laisvė dirbant įrašų studijoje, kai gali rinktis kokį nori instrumentą, kūrinį, kokį patinka, ir pasinerti į muziką.

Klausos praradimas reiškė, kad aš turėjau išmokti klausytis kitaip, atrasti tokias garso savybes, apie kurių egzistavimą nė neįtariau. Tai mane pavertė geresne klausytoja. Noriu ta patirtimi pasidalyti.

Dalijasi atradimais

Ne mažiau svarbi jos gyvenimo dalis – pamokos ir konsultacijos jaunesnės kartos muzikantams. Ir ne tik – atlikėja įsitikinusi, kad klausyti turi mokėti kiekvienas. Tai daugelio mūsų gyvenimo sričių pagrindas ir būtent dėl to, kad nesugebame ar nenorime to daryti, kyla daugelis nesusipratimų ir problemų tiek versle, darbo aplinkoje, tiek politikoje, ir, žinoma, namuose, šeimoje, porose.

"Mano gyvenimas susijęs su klausymusi labai tiesiogine prasme. Klausos praradimas reiškė, kad aš turėjau išmokti klausytis kitaip, atrasti tokias garso savybes, apie kurių egzistavimą nė neįtariau. Tai mane pavertė geresne klausytoja. Noriu ta patirtimi pasidalyti", – aiškina Evelyn. Ji planuoja atidaryti centrą, kurio tikslas – pagerinti visuomenės komunikaciją, sutvirtinti socialinius ryšius.

Centre būtų galimybė užsiimti įvairiomis veiklomis, susijusiomis su klausymusi, sutelkti geriausi skirtingų sričių specialistai, ekspertai – medikai, mokslininkai, muzikai, vyktų renginiai, būtų organizuojami mokymai, konferencijos, teikiamos konsultacijos ir pan. Atlikėja planuoja, kad šiam projektui skirs daugiau dėmesio baigusi aktyvią muzikinę karjerą, ir mano, kad tas laikas jau artėja.

Nėra neįmanomo

Svajonė tapti perkusininke soliste gimė jai būnant vos penkiolikos. Kai stojant į Karališkąją muzikos akademiją vyko perklausa, apie šiuos planus ji pranešė būsimiesiems dėstytojams. Šie į ją pažvelgė taip, tarsi būtų nusileidusi iš Marso, ir paklausė, ar žinanti, kas yra perkusininkas solistas. Mergina nesutriko ir paaiškino, kad tai mušamaisiais vienas pats ar pritariant orkestrui grojantis muzikantas.

Dėstytojai jai atšovė, kad tai neįmanoma, nes beveik nėra muzikinių kūrinių su mušamųjų solo partijomis. E.Glennie nemanė, kad tai didelė problema – tereikia rasti būdą, kaip paskatinti kompozitorius juos parašyti, ir ėmėsi iniciatyvos. Tais laikais interneto dar nebuvo, tad ji susirado kompozitorių sąrašus ir ranka parašė jiems laiškus, klausdama, ar jie nesutiktų sukurti tokį kūrinį.

Atsakė tik keli, vienas sukūrė trumpą, poros minučių trukmės, kūrinėlį, buvo ir paprašiusių už tai sumokėti. Galiausiai iš jos gimtojo Aberdyno kilęs kompozitorius Johnas McLeodas sukomponavo rimtą kūrinį, pavadintą Dionizo daina. E.Glennie buvo jam nepaprastai dėkinga ir daugelį metų šis kūrinys buvo jos repertuaro dalis. Vėliau, kai tapo žinoma, garsūs kompozitoriai neprašomi kūrė muziką specialiai jai.

Mėgaujasi gyvenimu kaime

Trijų "Grammy" apdovanojimų savininkė šiuo metu su draugu gyvena Kembridžšyro regione rytinėje Anglijos dalyje, gražioje kaimo vietovėje. Penkių miegamųjų namas įrengtas buvusiame kluone. Čia laikoma ir mušamųjų instrumentų kolekcija. Jie užima kiekvieną laisvą kampelį tarsi būtų šeimininkai, o Evelyn – tik viešnia. "Tai mano didžiausia nuodėmė, negaliu nustoti jų rinkti", – šypsosi ji.

Moteris buvo ištekėjusi už kompozitoriaus, garso inžinieriaus ir muzikanto, grojančio tūba, Grego Malcangi. Tačiau 2003 m., beveik po dešimtmečio, jie išsiskyrė dėl skandalingo, plačiai aptarinėto perkusininkės meilės romano su tris kartus vedusiu ir  triskart išsiskyrusiu amerikiečiu, BBC simfoninio orkestro dirigentu Leonardu Slatkinu. Tiesa, jis truko neilgai, vos keletą mėnesių.

Kone visa pasaulį apkeliavusi E.Glennie neišranki maistui. Jos mėgstamiausi patiekalai atkeliavę iš vaikystės – tai avižinė košė, maltos mėsos troškinys su trintomis bulvėmis, paruoštas mamos. Patinka alus, vynas. Namuose ji muzikos nesiklauso, nes įrašų beveik negirdi. O gyvus kolegų koncertus mielai lanko. Žurnalistų paklausta, ką dainuoja duše, juokiasi, kad ten būna tyli kaip pelė.

E.Glennie mintys

Kliūtys. Kokios kliūtys? Klausos praradimas? Tai tik faktas, kaip ir tai, kad esu rudaplaukė, mėgstu mušamuosius ir taip toliau. Mano tėvai niekada to per daug nesureikšmino, ačiū jiems už tai, ir aš tai priimu kaip įgimtą dalyką, su kuriuo tiesiog turi susitaikyti. Tai, kad esu moteris, kai kam irgi atrodo kliūtis, neva grojant perkusiniais instrumentais reikia daug fizinės jėgos, todėl jie lengviau paklūsta vyrams. Stereotipas, ir nieko daugiau, grojant jais nereikia raumenų – tik lankstumo ir vikrumo. Svarbi taisyklinga laikysena ir kad jie būtų sudėti tinkamame aukštyje.

Atkaklumas. Patarimas, kurį visiems paprašiusiems duodu, – niekada nepasiduoti. Net kai atrodo, kad tęsti toliau, ką esi pradėjęs, nebeįmanoma. Geriausias įrankis, kurį turime tikslui pasiekti, esame mes patys, tad išnaudokite jį kaip įmanydami efektyviau. Investuokite į savo išsilavinimą, treniruokitės, dirbkite taip, tarsi nuo to priklausytų gyvenimas. Visą laiką stebėkite aplinkybes, kad nepražiopsotumėte. Nieko nesitikėkite iš kitų, nusibrėžkite savo kelią ir eikite juo nesidairydami į šalis.

Paprastumas. Užaugau ūkyje, niekada niekas nebuvo paduota ant lėkštutės. Nuo mažens su broliais dirbome, turėjome užsidirbti pinigų savoms išlaidoms. Ir vėliau, kai po gastrolių po pasaulį grįždavau pas tėvus, jie aplinkui nešokinėdavo ir jokio nereikalingo erzelio nekildavo. Visi toliau užsiimdavo kasdieniais reikalais, o ir aš pasiraitojusi rankoves prisidėdavau, jei reikėdavo. Taip įprasta. Tokie jau mes, škotai, esame. Netuščiažodžiaujantys, nesureikšminantys smulkmenų. Kantrūs, užsispyrę.