Apie ką knygas rašo vabzdžiai?

„Ši knyga nėra žmonių parašyta“ – skelbia knygos anotacija. Ir ją perskaityti sunkoka – čia nei dantiraštis, nei piktografijos, nei raidynas. Tarsi ideogramos, bet nė vienas ženklas nėra identiškas kitam. Kas tai? Apie unikalią knygą „Vabzdžių kalba“ („The Language of Bugs“) Londono knygų mugėje kalbamės su menininku, knygų dizaineriu iš Kinijos Zhu Yingchunu.

Regis, viskas prasidėjo nuo cikados. „Stovėdamas tarp medžių pamačiau ant lapo nutūpusią cikadą. Man tik pradėjus tapyti, ji užšoko ant dažų paletės, iš jos – ant mano eskizų sąsiuvinio, ir pradėjo jame „piešti“. Užlipo man ant rankos, tada – vėl ant popieriaus. Užtėškiau lašelį vandens, cikada jame paplaukiojo. Jos paliktos žymės atrodė labai dailiai“, – rašo menininkas Zhu Yingchunas.

O galbūt viskas prasidėjo nuo žalio vabalo. „Dirbdamas sode pastebėjau kai ką, kas mane labai nustebino: baltos žymės augalų lapų paviršiuje, bet patys lapai neperkąsti. Prie jų tupėjo žalias vabalas. Tie raštai mane pribloškė – tokie rituališki, tarsi kažkas būtų meldęsis dangui. Būtent šis atsitiktinis atradimas mane paskatino keisti savo mąstymą. Pradėjau atidžiau stebėti vabzdžius – juk sodininkavimas nėra mano profesija. Netrukus pastebėjau kitą baltai išvagotą lapą. Jo ornamentai man pasirodė labai panašūs į senovės Kinijos filosofo Laodzi kaligrafines Tao išraiškas“, – sako Zhu (pasak senovės kinų filosofijos, Tao – tai pasaulyje egzistuojanti nematoma jėga, kuri kuria ir palaiko gyvybę, tai didysis vienis, kelias. Kartu – kryptis, kuria eina vidinę intuiciją turintis žmogus).

Turbūt iš tiesų viskas prasidėjo, kai Zhu sumanė aplink savo namus-studiją pasisodinti sodą. Sodino viską, kas patiko jam pačiam, – nebūtinai kaimynams. Pamažu sode pradėjo rinktis gyviai – vabzdžiai, vabalai, gyvatės. „Leidžiu viskam augti natūraliai, kaip daro gamta, – menininkas pasakojo dizaino portalui „reddot21“. – Kaimynai apie mane jau šneka. Jie turbūt galvoja, kad ant manęs nuolat ropoja vabalai!“ Šalia esančios švietimo institucijos valdžia menininko sodu nebuvo patenkinta: jiems labiau būtų patikę ne „bet kas“, o išpuoselėti dekoratyviniai augalai. „Tačiau man gražus kiekvienas augalas. Visa gamta yra graži, – sako menininkas. – Be to, jie baiminosi, kad savo „piktžolėms“, kaip jie vadina mano sodą, sustiprinti naudosiu pesticidus. Niekad to nedariau ir niekad nedaryčiau, nes gamta yra unikali ir mes neturėtume į ją kištis. Sunku tai paaiškinti tiems, kuriuos mano sodas trikdo.“

Sode besiplečiant gyvybei, kažkurią dieną ant Zhu eskizų užšoko ta dažais išsitepliojusi cikada, o žaliasis vabalas ant lapų paliko savo pasivaikščiojimų žymes. Taip menininkui gimė idėja, kad vabzdžiai turi savo kalbą ir ką papasakoti. Jis pradėjo kolekcionuoti vabzdžių kūrybą – per penkerius metus surinko daugiau nei 10 tūkst. paženklintų augalų lapų. Vabzdžius-dailininkus iš pradžių masinęs paprastu rašalu, vėliau suprato, kad galbūt rašalas nėra jiems labai sveika. Tada iš šilkmedžio ir kitų uogų pagamino natūralių tamsios spalvos sulčių, išpilstė į indelius – savotiškus tvenkinėlius, ir išdėliojo sode. Šalia padėjo švarių popieriaus lapų. Sultyse-dažuose pasivaikščioję vabzdžiai ant popieriaus palieka savo žymes, tokias abstrakčias. Kiekvienas gyvis turi savo kūrybos metodus ir skirtingus įrankius. Vieniems dažai prilimpa prie kojų, kitiems – prie pilvo. Nuo to priklauso ir paliekamos žymės storis, ilgis, forma ir tekstūra. Štai vikšras piešia visa apatine savo kūno dalimi – arba, jei labai skuba ir juda staigiai išriesdamas nugarą, popieriuje lieka tik maži taškiukai, tarsi traktoriaus žymės suskeldėjusioje žemėje.

Knygoje „Vabzdžių kalba“, be jau minėtų kūrybos būdų, pateikiami ir išdidinti vabzdžių paženklintų augalų lapų vaizdai. Šie panašūs į kinų kaligrafiją. „Arba kinų filosofiją, kaip kad Laodzi, – sako Zhu. – Žiūrint į šiuos simbolius man kyla daugybė minčių. Be to, yra skirtingų būdų juos skaityti: tereikia pasukti šonu ar aukštyn kojom, ir vaizdas – o kartu ir reikšmė – bus jau visai kitoks.“ Galbūt todėl ant knygos viršelio parašyta Laodzi sentencija: „Žmonės laikosi žemės taisyklių, žemė laikosi dangaus taisyklių, dangus laikosi Tao taisyklių, Tao laikosi gamtos taisyklių.“

Fantazijos galia

Zhu Yingchunas gyvena senovinės architektūros studijoje Nandžingo normalaus universiteto (Nanjing Normal University), kurio Knygų kultūros tyrimų centre jis eina direktoriaus pareigas, prieglobstyje. Kadaise čia buvęs sodas priklausė Kin dinastijos mokslininkui Yuan Mei. Anglišką „Vabzdžių kalbos“ versiją išleido britų leidykla „AAC“ (The Antique Collectors’ Club Publishing Group Limited), kuri specializuojasi meno leidiniuose. Europoje apkeliavusi kelias knygų muges, Leipcigo knygų mugėje 2017 m. ji apdovanota sidabriniu medaliu „Gražiausios pasaulyje knygos“ kategorijoje. Nuo tada, kai pirmąkart demonstruota Londone, knyga yra Britų Bibliotekos (British Library) nuolatinėje kolekcijoje.

 

Tiesa, Londono knygų mugėje Zhu ir jo vabzdžių knygai sekėsi ne taip gerai, kaip tikėtasi. Ir nors buvo lankytojų, kurie paskaityti vabzdžių kūrybos užsukdavo dukart per dieną – ir ryte, ir popiet, dauguma, sako Zhu, tiesiog praeidavo pro šalį per daug nesidomėdami. Galbūt dėl to kaltas šios mugės formatas – ji skirta leidybos sektoriaus darbuotojams, ne plačiajai publikai. Trečioji lankytojų kategorija vabzdžių stendą apžiūrėdavo spėriai, paskubomis kulniuodami toliau. „Jiems viskas atrodė nuostabu, tik patys nesuprato, kodėl. Knyga atrodo tokia paslaptinga“, – sako Zheng Shan Shan, mums vertėjaujanti ir „Vabzdžių kalbos“ stende su lankytojais bendraujanti studentė. O kaip knyga buvo sutikta Kinijoje? „Didžiajai daliai žmonių jos koncepcija nepatiko, – atvirai sako Zhu. – Tačiau buvo tokių, nors ir nedaug, kuriuos knyga sužavėjo, jie godžiai į ją gilinosi. Kita vertus, knygą labai mėgsta vaikai. Jie ją skaito! Kiekvienas vaikas atranda savą būdą šią knygą skaityti, o suaugusieji to nebesugeba.“

Per pradinukams vestas pamokėles Kinijos mokyklose Zhu sako pastebėjęs, kad vaikai vabzdžių knygą skaito ta kalba, kuria ji parašyta, – ir atranda joje įvairių prasmių. Sakau, gal taip yra dėl to, kad suaugusieji praranda sugebėjimą žaisti? „Suaugusieji įgyja daugiau mokslinių žinių, kartu praranda vaizduotės gebėjimą. Tad matydami vabzdžių paliktas žymes medžio lapuose jie jas vertina racionaliu, moksliniu pagrindu, – sako Zhu. – O vaikams nerūpi žymių lapuose paaiškinimas, jos gali būti iš dievo ar iš dangaus, iš mokslo. Vaikai galvoja: oho, įdomu! Ir savo vaizduotėje prikuria visokiausių keistų ir nuostabių dalykų.“

Su vaikyste susijusi ir besąlygiška menininko meilė gamtai. „Vaikystė mus formuoja, – sako jis. – Gimiau ne mieste, o kaimo vietovėje, apsuptas laukinės gamtos. Dabar, jau būdamas suaugęs, stengiuosi aplink save susikurti tą vaikystės atmosferą. Pasodinau medžių, auginu viščiukus, darže gyvena sraigės, peliukai. Gamta veikia mane, o aš – ją.“ Zhu sako, kad šiame pasaulyje neegzistuojančių vaizdinių piešimas taip pat yra vienas pirmųjų jo prisiminimų iš ankstyvos vaikystės. Vaikystės, kuri prabėgo gamtos apsuptyje: menininkas teigia neturėjęs plastikinių žaislų – žaidęs su tuo, ką rasdavo gamtoje. „Pirmąkart atvėręs akis aplink save mačiau medžius ir gėles. Ausis apgaubė paukščių ir vabzdžių dainos, – pasakoja jis. – Viskas, ką matė mano akys, girdėjo mano ausys ir ragavo mano liežuvis, buvo iš gamtos.“

„Vabzdžių kalba“ yra vizualiai labai daili, estetiška. Ar ją kurdamas Zhu turėjo kokių ekologinių užmačių? Ar galima teigti, kad ši knyga yra ir politinis pareiškimas: „Pažiūrėkite, kokia gamta graži. Nustokime pagaliau ją niokoti!“? Menininkas atsako visą savo veiklą remiantis idėja, kad turime paklusti gamtos taisyklėms ir su visomis gyvomis būtybėmis – augalais, gyvūnais – gyventi harmonijoje. „Žemė nėra tik žmonėms, ji skirta visiems, – sako jis. – Visa, kas joje gyva, turi teisę gyvuoti. Erdvės užtenka viskam.“

Rinkti vabzdžių kalbos ir kūrybos pavyzdžius Zhu pradėjo 2010 m. Pirmąją knygą paruošti užtruko penkerius metus, planuoja dar tris ta pačia tematika, nes medžiagos surinkta daug – pasirodo, vabzdžiai yra tikri istorijų pasakojimo fanatikai. Ir nors jų kalba mums neįskaitoma, kartu ji pateikia nesuskaičiuojamą daugybę galimų variantų interpretacijai. Čia riba – tik tavo asmeninė fantazija ir vaizduotės horizontai. Pats menininkas vabzdžių parašytą knygą skaito ne kaip jų abėcėlę, o vizualiai. Kokias prasmes joje įžvelgia? Zhu atverčia puslapį su keverzonėmis kažkurio gyvio išraižytu lapo paviršiumi: „Pažiūrėk. Iš pradžių linija buvo plonytė, vėliau ji storėja, tampa didesnė. Žinai, kodėl? Nes vabzdys liniją brėžti pradeda būdamas mažas, o baigia užaugęs. Taigi ši linija – tai visas gyvenimas. Vabzdžio gyvenimas trumpas, bet jo paliktas ženklas – gan ilgas. Tas ženklas nėra tik raidė, tai viso gyvenimo prasmė. Visi šie ženklai, simboliai yra gyvenimas. Gyvenimo simbolis.“

Klausiu menininko, kaip jis pats vertina šį meno kūrinį, kurio nesupranta daugelis suaugusiųjų. „Ši knyga mane nuramina. Kaskart, kai esu pervargęs, ją paskaitau ir jaučiuosi ramesnis“, – sako jis. Ji veikia tarsi meditacija? „Taip, tarsi meditacija.“

Tikrasis grožis krinta iš dangaus

Klausiu, ką Zhu kuria dabar? „Studijuoju paukščius.“ Paukščius? „Vabzdžių tyrimas dar nesibaigė, jis tęsis toliau, nes medžiagos yra daug, – sako Zheng. – Bet Zhu gali tau parodyti savo paukščių knygą, jei nori. Ji jau išleista Kinijoje, angliška versija pasirodys birželį. Tie jo paukščiai ne paprasti, o paslaptingi. Sakyčiau, ne visai normalūs!“ Zhu veide įžvelgiu sunkiai valdomą šypseną, kuri paprastai atsiranda krečiant išdaigas. Nagi nagi, kas per išdaigos šįkart? Menininkas ant stalo padeda į „Vabzdžių kalbą“ savo vizualika ir tekstūra panašią knygą, ji vadinasi „Transformuoti paukščiai“. Sako ketverius metus prie jos dirbęs. „Šiuos paukščius sutikau kasdieniame gyvenime. Ar tau smalsu, kas jie tokie?“ – klausia. „Labai gražūs! Tik nesuprantu, kas tai yra“, – atsakau. Spalvingos įvairių negeometrinių formų figūros, tarsi tapytos akvarele, kai kurios panašios į elnius ar vaikams piešiamus visai nebaisius pabaisiukus, kitoms rašalu pripaišyti kūniški bruožai – akys, ištįsusios plonytės rankos. Zheng sako, kad Zhu juos piešė tradicinėmis kinų dailės priemonėmis ir kad kiekvienam paukščiui sugalvojo po vardą. „Kaip manai, ar sutinki tokių paukščių? Ar jie tikri?“ – provokuoja menininkas, ta išdaigų šypsena jo veide dar labiau įsipatogina. „Gali būti, bet turbūt sutikusi neatpažįstu“, – sakau. „Manau, esi daug sykių juos mačiusi, bet neįsižiūrėjai atidžiau, – sako Zhu. – Galbūt tavo šalyje tie paukščiai gražesni už manuosius? O dabar duosiu tau raktą: atvertę trečiąjį knygos skyrių sužinosime, iš kur šie paukščiai atkeliavo.“ Trečiasis knygos skyrius vadinasi „Raktas“. Ir štai…

… „Va, jie iš čia!“

Atvarte – tarsi akvarele tapytos matematikai nepavaldžios linijos, o priešais – paukščio ekskrementų nuotrauka ant šaligatvio plytelių. „Ar pagavai juoką?“ Dabar jau pagavau… „Matai, šių paukščių sutiksi visur“, – sako Zhu. Visi kikename. Zhu savo išdaigomis akivaizdžiai džiaugiasi. Jų rezultatas – estetiškai itin išvaizdus.

Mintis sukurti tokius fantazijos veikėjus jam kilo vaikštinėjant, kai staiga iš dangaus ant tamsaus audinio drabužių rankovės užtiško paukščio dovanėlė. Žiūrėjęs į ją  ir galvojęs: ką daryti? Padarė meninį projektą.

Klausiu Zhu, kodėl jis renkasi meną kurti knygos formatu. Jis sako, kad menas dažnai brangus ir ne visiems įperkamas ar prieinamas, o knyga skirta visiems. Joje puikiai sugyvena gamtos, vaizduotės ir fantazijos galia.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių