Bergmano megztinis

Liepos 14-ąją sukaks 100 metų, kai gimė Ingmaras Bergmanas, genialusis švedų rašytojas, scenaristas, teatro ir kino režisierius, didžiulę įtaką XX a. kinui padaręs kūrėjas. Iki 89-erių išgyvenęs kino klasikas paskutiniaisiais metais nuolat vilkėjo savo penktosios žmonos Ingrid numegztą megztinį. Net ir fotografuotis nevengdavo su iki skylių alkūnėse nutrintu nertiniu. Esą ir palaidojamas su juo prašėsi.

"Šis megztinis – tarsi atspindys to, apie ką šnekama 1972 m. jo sukurtame monologe "Dvasiniai reikalai", – sako psichologiškai daugiaplanį Viktorijos Egelman vaidmenį spektaklyje sukūrusi G.Latvėnaitė. – Žmonės nori atrodyti tokie, kokie nėra, todėl dažnai jie dėvi kaukes. O spektaklis kalba apie tai, kokie mes esame iš tikrųjų. Apie sielą, tokią kasdieniškai savą, tarsi tą Bergmano megztinį."

Nepranokstamas sielos gelmių tyrinėtojas I.Bergmanas patraukė režisierių Kirilą Glušajevą šiuo pastatymu užbaigti trilogiją, nagrinėjančią moters vidinio pasaulio griūtį ir atgimimą ("Dvasiniai reikalai", "Motina (Vasa Železnova)", "Terapija").

"Dvasiniuose reikaluose" G.Latvėnaitės herojė, keturiasdešimt trejų metų moteris, išgyvena vienatvės ir žmogiškosios šilumos trūkumą. "Neištikimybė, vidinio gyvenimo žaizdos, akyse byrantis pasaulis – kuri iš mūsų nesame to patyrusios?" – retoriškai klausia aktorė.

Pasirinko festivalio veidu

Gegužę monospektaklis "Dvasiniai reikalai" atstovavo Lietuvai Kinijoje vykusiame profesionalių teatrų festivalyje "Modernios dramos slėnis". Atvykusią į Šanchajų, didžiausią Kinijos miestą, nustebino mirgančios afišos su jos atvaizdu – Gintarė buvo pasirinkta festivalio veidu.

"Baiminausi, kad žiūrovai Kinijoje nesupras šio spektaklio. Jame daug teksto, o juk sunku ir skaityti titrus, ir stebėti veiksmą. Tačiau vaidinau absoliučioje tyloje – jutau, kaip publika seka kiekvieną mano judesį, tarsi kvėpuoja drauge. Po spektaklio išgirdusi atsiliepimus, supratau: nesvarbu, kokioje tu šalyje gyveni ir kokia kalba kalbi, visi patiriame panašius jausmus. Spektaklis kalba viena kalba", – prisimena jaudinančią patirtį.

"Esu vyras, bet jaučiuosi taip pat, kaip šio spektaklio herojė. Čia buvo rodomos ir mano kančios", – po spektaklio, ištrynusio ribas tarp lyčių, kultūrinių patirčių, prisipažino ir vienas iš žiūrovų vyrų.

Teatras ir turi būti toks: padedantis gyventi, priverčiantis pagalvoti apie savo vertybes, galintis atsakyti į aktualius klausimus.

Tokios akimirkos leidžia patikėti profesinės misijos ir apskritai teatro svarba, įsitikinusi aktorė. Aukščiausią sceninį meistriškumą liudijančiu apdovanojimu – Auksiniu scenos kryžiumi – įvertinta G.Latvėnaitė norėtų, kad šią menininko svarbą suvoktų ir Lietuvos valstybė. Kritikuodama atsainų jos požiūrį į talentingus kūrėjus G.Latvėnaitė neatėjo atsiimti aukščiausio teatrinio apdovanojimo už Celinos vaidmenį Mariaus Ivaškevičiaus pjesėje "Mistras". Patikėjo tai motinai,  paprašiusi perskaityti parašytą žinutę.

"Teatras ir turi būti toks: padedantis gyventi, priverčiantis pagalvoti apie savo vertybes, galintis atsakyti į aktualius klausimus", – įsitikinusi aktorė, vėl mintimis grįžtanti į Kiniją. – Gera, kad tokia maža Lietuva gali nustebinti tokią milžinišką Kiniją. Mes, lietuviai, sugebame užčiuopti gelminius dalykus ir suprantamai tai pertekti."

Išgyventa diena

Darbas su tokia emociškai skausminga dramaturgine medžiaga, monospektaklio krūvis, repeticijos su režisieriumi, kuris yra ir sutuoktinis, – ar sunku buvo viską pakelti?

"Tai buvo didžiulė dovana. Kirilas – kaip reta talentingas režisierius, subūręs puikią komandą. Tai jam buvo sudėtingiau su manimi, – šypsosi aktorė, prisimindama pirmąsias repeticijas. – Mane labai stebino, kad atėjus į aikštelę iškart reikėdavo dirbti. Mes, aktoriai, pripratę įsibėgėti, pabendrauti prieš darbą. O čia – įžengei į aikštelę, iškart repeticija – visa koja. Tai labai disciplinavo."

Tokios disciplinos G.Latvėnaitei norisi ir gyvenime. Jai pilnatvę dovanoja tokia diena, kuriai iš anksto susidėlioja visus darbus, padaro, ką suplanavusi. "Tuomet dieną ne praleidi, o gyveni", – apibendrina aktorė.

Ji prisipažįsta, kad būtent spektaklis "Dvasiniai reikalai" davė postūmį labiau įsiklausyti į save, būti tokia, kokia yra, o ne tokia, kokia nori matyti kiti: "Aš to mokausi kiekvieną dieną. Ir tai be galo sunku, tas pats, kaip pradėti mokytis vaikščioti."

"Urviniškos" istorijos

Be abejonės, matėte ir kitokią G.Latvėnaitę – kandžią, ironišką, šokiruojamai atvirą, priverčiančią juoktis iki ašarų iš jos spektaklyje "Urvinė mama" kuriamos herojės, daugiavaikės mamos. Amerikiečių komikės Denos Blizzard vienos moters šou spektaklis – tikras vitaminas visoms moterims, bandančioms superherojiškai suvaldyti šeimyninį gyvenimą.

"Jos man ir vaidinti nereikia, – juokiasi aktorė, pati auginanti dvylikos, aštuonerių ir trejų metų sūnus. – Šis spektaklis jau pradeda kvėpuoti manimi, jame po truputį atsiranda ir mano istorijų."

Susipynusi gyvenimo ir scenos realybė paskatino sukurti naują žanrą – mamos stend-up. "Pradėjau rašyti savo asmenines istorijas, ruošiu valandos trukmės programą. Norėčiau teatro pagalba suburti bendruomenę, kurioje mamos galėtų dalytis savo patirtimi, padėtų viena kitai, drauge su vaikais žaistų, kurtų. Planavau premjerą rudenį, bet sulaukiau kitų pasiūlymų, teks nukelti link Kalėdų", – suintriguoja planais, tačiau tiek jų ir teatskleidžia, nori kalbėti tik tada, kai galės ką konkrečiai pasakyti.

Nesiryžtu spėlioti. G.Latvėnaitės veiklos tokios netikėtos – vis tiek nepataikysi.

Labiausiai puošia juokas

Jei kas nors anksčiau būtų G.Latvėnaitei pasakęs, kad ji dalyvaus mados fotosesijoje, tik pasijuoktų. Lietuvoje gyvenanti ukrainiečių kilmės dizainerė Svetlana Pučkova ją suintrigavo. Naujai savo drabužių ir papuošalų kolekcijai pristatyti ieškojo žinomos lietuvaitės, panašios į legendinę britų aktorę Tildą Swinton – tokios pat stiprios, išskirtinės išvaizdos ir gilaus intelekto moters. Ir rado G.Latvėnaitę.

Tiesa, prikalbinti tuo metu intensyviai "Dvasinius reikalus" repetavusią G.Latvėnaitę reikėjo pastangų. Išvydusi kūrėjos S.Pučkovos darbus, žinoma aktorė pasidavė. "Įgijau nuostabios patirties, – šiandien ji nė kiek nesigaili. – O kad pasirodžiau panaši į garsiąją britų aktorę, mane tik drąsina ir labiau įpareigoja."

O kartą keturios aktorės, gastroliuojančios su spektakliu "Europiečiai" po Lietuvą, sugalvojo rytais užsiimti juoko terapija. Sutarė, kad ne tik atliks užduotį, bet ir nufilmuos, pasidalys uždaroje feisbuko grupėje – kad nė viena nesukčiautų.

"Kiekvieną rytą turėjome padaryti darbą – pradėti dieną nuo juoko. Būtent – darbą, nes atsikėlus sunku juoktis. Iš pradžių išeina kiek nenatūraliai, bet kai išmoksti, tai būna nuostabi dienos pradžia", – dalijasi tąkart įgyta patirtimi G.Latvėnaitė.

Patinka jaustis lengvai

Na, o kaipgi dar vieni labai svarbūs moteriški reikalai – rūpestis dėl dailių kūno linijų? Prieš trejus metus lietuviškame trumpametražiame miuzikle "Sudie S" suvaidinusi aktorė sako tai jau ir primiršusi. Tai buvo trumpametražių miuziklų festivalis "MfESt", kurio kūrėjai gvildeno dietų temą ir ragino visuomenę susimąstyti apie liekno kūno kultą.

Vaidinti, dainuoti trumpametražiame miuzikle G.Latvėnaitei buvo dar viena įdomi patirtis, tačiau priaugtų kilogramų problema jai neegzistuoja.

"Supratau vieną dalyką: jei norisi laikytis dietos, tai ir laikykis, o jei nenori – nesikankink. Svarbiausia – kaip tu nori jaustis? Pavyzdžiui, aš noriu jaustis lengva. Man tai patinka. Kai aš lengva, man lengviau būti gera mama, gera žmona, gera aktore. Todėl mūsų namuose labai natūraliai atsirado sportas. Žinoma, iš pradžių reikėjo patempti save už ausų, bet kai pajunti rezultatus, labai motyvuoja. Mes visi linkę judėti. Tai jau tapo įpročiu", – pasakoja aktorė.

Ir dar... Kad tik nepamiršus pakalbėti apie vasarą: atostogas, puoselėjamas rožes ir kitus smagius dalykėlius. Kas aktorei yra vasara? G.Latvėnaitė atsako Liudmilos monologu iš spektaklio "Motina (Vasa Železnova)": "Įeini į sodą, kuris rasa pasidabinęs žėri saulėje, atrodo, į Cerkvę papuoliau. Širdyja gera, ramu, kad net pradedi dainuot…"