Laba diena, jeigu ji nebūtų laba, tai galbūt ir nieko nerašyčiau. Aš pats tarsi labanaktukas stengiuosi perteikti dar neišblėsusį vakarykštį įspūdį. Tai, kas buvo vakar, yra ir šiandien, tačiau pats momentas yra labai sunkiai sustabdomas ir nusakomas. Apipavidalinti galima viską, tačiau kartais iš to išeina tik kačių maistas. Kad taip nenutiktų, nei kačių, nei šunų savo rašinyje daugiau nebeminėsiu.

Susėdome visi į vyšninės spalvos mikroautobusiuką. Aš pasiėmiau tapybos reikmenis – tarp jų buvo trys dovanotos drobės, dažai, teptukai, butelis aliejaus, skudurai teptukams nuvalyti, į ruloną sulenkta skardinė paletė, darbiniai drabužiai ir specialiai šiam plenerui mano pirktas stovas, skirtas tam, kad galėčiau tapydamas jaustis taip pat komfortabiliai tarsi tikras dailininkas profesionalas, koks ne taip jau seniai ėmiau jaustis.

Automobiliukas su manimi, plenero kuratore Irena, jos sužadėtiniu Vidmantu, muziejininke Agne, dėstytojais Rimvydu, Martynu ir Edmundu sustojo šalia parduotuvės. Keletas žmonių iš jo išlipo ir grįžo atgalios nešini žvakėmis. Nuvažiavome į Druskininkų kapines uždegti žvakučių prie didžiai gerbiamo menotyrininko Algio Uždavinio kapo. Pats šio žmogaus prisiminimas man yra labai ryškus. Tai jis yra pirmasis menotyrininkas, parašęs straipsnį apie pirmąją mano kaip profesionalaus dailininko parodą. Atsimenu jį kaip be galo šiltą žmogų ir gana šmaikštų, bet labai gilų oratorių. Jo kapo antkapis man pasirodė be galo konceptualus, itin paprastas ir stilingas, tiesiog išmargintas lietuviškų močiučių audinių raštais – su mintimi, jog jis buvo rašto žmogus.

Apžiūrėję šį kapą, netrukus grįžome į savąjį vyšninį autobusiuką ir patraukėme šalia Druskininkų įsikūrusio Grūto parko link.

Dar nesusimokėjus pinigų už bilietus, kurie pairodė gana brangūs, net 20 litų, pats Grūto parkas man paliko kraupų ir slegiantį įspūdį. Dar neįėję į jo vidų, pamatėme slegiamai šaltus sovietinių mumijų veidus.

Sustojome visi prie bilietų kasos. Nors prieš tai rašiau, kad pasiėmiau darbinius drabužius, tačiau iš tiesų buvo ne taip: darbiniais drabužiais aš buvau apsirengęs, o švarius palikęs sanatorijos kambaryje. Todėl tik paskutiniuoju momentu supratau, kad neturiu pinigų bilietui į patį parką. Taip pat palikau visą piniginę, kurioje buvo ir neįgaliojo pažymėjimas, kuris garantavo didesnę nei 50 proc. nuolaidą. Na, bet kadangi atvažiavau su itin kultūringa kompanija, tai 20 litų atsirado be problemų.

Įėjus į patį parką tuoj pat pasitiko suvenyrų su Lietuvoje griežtai uždrausta sovietine simbolika krautuvėlės ir sovietinius laikus menanti scena su baltomis raidėmis raudoname fone tiesiog šaukiančiu užrašu: „Menas tarnauja liaudžiai“. Taip pat šalia tos scenos ant itin siaurų bėgių stovėjo garvežiukas su užrašu „Loterija be pralaimėjimų“, dar buvo itin didelės Raudonosios armijos karžygių skulptūros su itin neproporcingai mažomis ir keistai smakrus iškėlusiomis galvomis.

Tapyti pasirinkau aikštelę, kurioje stovėjo itin didelė iš Jonavos centro atvežta Vladimiro Uljanovo-Lenino skulptūra, maži Karlo Marxo ir Friedricho Engelso bei Josifo Stalino biustai, ir dar netoli aikštelės – didelė keistai mėlyna K.Marxo skulptūra.

Irena ėmė prašyti šalia skulptūrų stovinčiame namelyje budinčios parko darbuotojos, kad ši leistų man tapyti, nes ši prieš tai lyg ir buvusi linkusi neleisti man šito daryti, tačiau vėliau jai, anot Vidmanto, paskambinus Maskvon ir paprašius aukščiausiojo Sovietų Sąjungos komunistų partijos sekretoriaus leidimo, man tapyti Leniną leidimas buvo suteiktas.

Tapydamas Iljičių ir jį pabaigęs sulaukiau Irenos skambučio – ji pranešė man, kad Vidmantas išgėrė vyno, taigi negalės manęs su paveikslais parvežti atgal į sanatoriją. Išgirdau netgi šmaikščių pasiūlymų man kviesti greitąją, kuri padėtų pargabenti mane su mano paveikslais. Bet, nutapęs K.Marxą, kuris man išėjo netikėtai panašus į vieną kolegą dailininką Raimundą Majauską, ir J.Staliną, Irena dar kartą man paskambino ir pasiūlė optimalų man grįžimo variantą, paliekant darbus pas muziejaus darbuotoją, su kuria buvo kalbėta ir per kurią man tapyti leidimas iš Maskvos buvo gautas. Ta moteris man pasirodė be galo miela, priėmė mano darbus į sandėliuką, ir sakėsi mielai juos pasaugosianti, parūpino man vandens, muilo nusiplauti dažams nuo rankų.

Man teko grįžti autobusu, kuriuo turėjau važiuoti neturėdamas pinigų bilietui. Jam netrukus atvažiavus, aš su visiškai klaikiai dažuotais drabužiais, nešinas didžiuliu krepšiu su priemonėmis ir krepšiuku su sulankstytu stovu, įlipau į atvažiavusį autobusą pro šonines, tik išlipti skirtas duris. Šis sprendimas pasirodė kur kas sėkmingesnis, nei būčiau lipęs pro priekines, padoriems keleiviams, turintiems bilietus, duris ir būčiau prašęs, kad mane pavežtų nemokamai. Šį dalyką jau seniai buvau perpratęs valkataudamas Berlyne.

Važiuojant atgal į Druskininkus šalia manęs prisėdo vidutinio amžiaus itin linksmai nusiteikusi moteris ir sakė, kad jeigu išsitepsianti prisilietusi prie manęs, tai išsikirpsianti tą dažuotą drabužio vietą, įsirėminsianti ir turėsianti iš to gabaliuko didelę naudą – tiek dvasinę, tiek materialinę.