Jurga Ivanauskaitė, Andrejus Sacharovas, Sergejus Kovaliovas, Konstantinas Jablonskis, Vincas Mykolaitis-Putinas, Vincas Krėvė. Vilniuje, Tauro gatvės 10-ajame name, gyvenusias įžymybes galima ilgai vardyti.

Kiekvienam iš aštuonių name esančių butų tenka bent kelios nacionalinio ar net pasaulinio garso įžymybės. Ir nors tik kelių iš jų atminimas paženklintas memorialine lenta, vos įžengęs pro duris supranti: kiekvienas gyventojas čia paliko neišdildomą pėdsaką.

Ko gero, niekas geriau negalėtų papasakoti apie namą nei jo gyventojai arba tie, kurie rūpinasi jo istorijos išsaugojimu.

Vladas Turčinavičius daugiau nei dešimt metų iš eilės pasitinka kiekvieną nusprendusį susipažinti su V.Krėvės gyvenimu. Aukštu aukščiau apie paskutinius 20 lietuvių literatūros klasiko V.Mykolaičio-Putino Vilniuje praleistus metus pasirengusi papasakoti Ramunė Šorienė. Šiandien abu šie žmonės – dienraščio pašnekovai.

Priėmė Kauno profesūrą

1938 m. žinomo tarpukario Lenkijos architekto Mozės Cholemo suprojektuotas namas turėjo būti naudojamas nuomai. Tačiau Lietuvai susigrąžinus Vilnių tapo pastoge į sostinę iš Kauno atvykusiai profesūrai. Bemaž pirmieji šio aštuonių butų daugiabučio gyventojai tapo to meto šviesuoliai.

„Antrame aukšte įsikūrė V.Krėvė, virš jo – B.Sruoga. Apsigyveno Mykolas Biržiška, istorikas K.Jablonskis, Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, Georges'as Matore, o štai V.Mykolaičiui-Putinui vietos pritrūko – jis įsikėlė į pastatą priešais“, – savo pasakojimą pradėjo V.Turčinskas.

Čia pat lyg patvirtindamos pašnekovo žodžius – gyvos to laikotarpio liudininkės. Specialios kėdės, kuriose patogiai įsitaisę prie šachmatų lentos susėsdavo du neišskiriami bičiuliai ir kaimynai – Vincas ir Balys.

„B.Sruoga žaisdavo geriau, ir pasakojama, kad skųsdavosi, jog Vincas jį apgaudinėja. Nors, žinoma, abu jie buvo geriausi ir neišskiriami draugai, o V.Krėvė sakydavo: “Balys yra tikras mano sielos draugas", – prisiminė V.Turčinavičius.

Išsaugojo unikalų kilimą

Dar 3-iojo dešimtmečio pradžioje V.Krėvė iš Baku, Azerbaidžano, atsigabeno rankų darbo persišką kilimą. Vokiečių okupacijos metais, kai buvo suimtas ir į koncentracijos stovyklą išvežtas B.Sruoga. V.Krėvei, kuris taip pat buvo ieškomas, teko persirengus moterimi bėgti, o name liko visas rašytojo turtas.

„Jis vertino ir labai mylėjo knygas, bet, kai reikėjo bėgti, pasiėmė tik pačius brangiausius dalykus – amerikietišką spausdinimo mašinėlę “Korona„ ir rankraščius“, – kalbėjo V.Turčinavičius.

Kilimas taip pat liko kabėti ant sienos, bet jį išgelbėjo trečiame aukšte gyvenantys Korsakai. Jie taip pat buvo geri V.Krėvės pažįstami, o Korsakienės diplominio darbo vadovas buvo pats V.Krėvė.

„Šio kilimo istorija ypatinga. Jį iš senelių gavo ir išsaugojo visiems mums žinoma rašytoja ir keliautoja J.Ivanauskaitė, Kosto Korsako anūkė. Senelis išsaugojo rašytojo kilimą, o jau J.Ivanauskaitė prieš parduodama butą 1997 m. palikimą perdavė muziejui“, – dėstė pašnekovas.

Vienijo meilė Rytams

J.Ivanauskaitė – dar viena garsi šio namo gyventoja. Pokariu čia įsikėlusio literatūrologo K.Korsako anūkė Tauro gatvės 10-ajame name praleido savo vaikystę. Ir nors V.Krėvės moteris čia jau nebeužtiko, ją su šiuo žmogumi siejo nemažai dalykų.

11 metų Azerbaidžane gyvenęs V.Krėvė labai domėjosi šios šalies paveldu, rinko tautosaką, užrašė keturias Rytų šalių pasakas.

„Abu jie buvo orientalistai, nepaprastai domėjosi Rytų kultūra. O V.Krėvė – išvis vienas garsiausių Lietuvos orientalistų ir jo prieš 100 metų parašyta knyga “Pratjekabuda. Rytų pasakos„ iki šiol išlieka labai vertingas liudijimas“, – pabrėžė V.Turčinavičius.

Įsikūrė kiemsargio kambarėlyje

Dar vienas namo gyventojas, nors ir svečio teisėmis, – Nobelio taikos premijos laureatas, žmogaus teisių gynėjas A.Sacharovas. Šičia jis buvo apsistojęs pas mažai kam žinomą Helsinkio grupės narį, disidentą Eitaną Finkelšteiną.

„Į šį butuką įėjimas iš lauko. Kadaise tai buvo pagalbinė patalpa, čia gyvendavo kiemsargis. Vėliau įsikėlė E.Finkelšteinas. Įdomu tai, kad name šildymas buvo suprojektuotas taip, jog kūrendamas savo būstą V.Krėvė sušildydavo ir šią patalpą. O 1975 m., kai Vilniuje buvo teisiamas disidentas S.Kovaliovas, čia buvo atvykęs ir apsigyvenęs A.Sacharovas“, – pasakojo R.Šorienė. 2 psl. >>