Politikai neretai nusipelno garbės tapti filmų herojais. Dažniau po mirties. Bet kai kuriems – tarp jų ir Geležinei Ledi Margaret Thatcher – lemta pamatyti save iš šalies ir pamąstyti, ar vertėjo geriausius gyvenimo metus eikvoti kovai, už kurią nesulauki dėkingumo?

Politinė mirtis ištinka anksčiau

Į jokią jaučio odą nesurašysi visų tų iškilių politikų, kurių profesinė karjera nebūtų buvusi apkartinta išdavysčių, sąmokslų, šmeižto ir kitokių juodųjų technologijų kaskados.

Kūniška mirtis, deja, laukia visų mūsų. Bet politikai dažniau už kitus mirtinguosius numarinami gerokai anksčiau. Todėl visiems, kurie susivilioja pasaulio tobulinimo idealais ir tikisi savo pavyzdžiu įkūnyti šviesius idealus, reikia priminti svarbiausią politikos taisyklę: „Kuo aukščiau pakilsi, tuo skaudesnis bus kritimas.“

Pažeminimą ir gėdą jaučia visi nuo valdžios nušalinti politikai. Tik vieniems užtenka proto susitaikyti su liūdna politinio lavono dalia, kiti bet kokia kaina siekia revanšo (tokių esama ir Lietuvoje), apsiginklavę nužudyto JAV prezidento Jonho F.Kennedy žodžiais: „Aš atleidau priešams, bet gerai juos įsidėmėjau.“

Pagarba politikams

Britai gerbia savo politikus. Kai kuriuos – beatodairiškai ir fanatiškai. Pavyzdžiui, Winstoną Churchillį, kurio žodžiai ir žygiai per Antrąjį pasaulinį karą ir vėliau kovojant su komunizmo plitimu Europoje laikomi nekvestionuojamais politinės išminties įrodymais.

Iš naujausių laikų politikų bene daugiausia tautiečių simpatijų nusipelnė Tony Blairas. Nepaisant visų jam mestų kaltinimų baigiant ministro pirmininko kadenciją, T.Blairas gerbiamas dar ir už tai, kad per gedulą dėl princesės Dianos žūties būtent jis padėjo stabilizuoti susvyravusią britų monarchijos reputaciją.

O štai T.Blairo pirmtakė M.Thatcher baigusi valdyti paliko prieštaringą politinį paveldą.

„Megė vėl suskaldė šalį“

Su nauja jėga jau prigesusius, bet taip ir neišspręstus konfliktus išprovokavo naujas biografinis filmas, kuris vadinasi „Geležinė ledi“. Tai, kad M.Thatcher suvaidino viena garsiausių šiandienos aktorių Meryl Streep (ji jau apdovanota „Auksiniu gaubliu“), padės filmui nepasimesti komercinio kino srautuose visame pasaulyje. Dauguma apžvalgininkų pripažįsta, kad aktorei pavyko tapti panašiai į legendinę politikę ir puikiai perteikti jos sudėtingą charakterį.

Bet patys britai filmą sutiko be ypatingos euforijos. Ko gero, jiems „Geležinės ledi“ premjera yra ne kultūrinis, o visų pirma politinis ir socialinis įvykis. Įtakingas britų dienraštis „Daily Mail“ sausio pradžioje filmo analizei skyrė net kelias solidžias publikacijas, kurias vainikuoja antraštės „Megė vėl suskaldė šalį“, „Ji provokuoja konfrontaciją kaip ir tada, kai valdė“, „Kino teatrai perpildyti šalies pietuose, bet tušti šiaurėje“.

Vertinimai prieštaringi

Iš tikrųjų Londone iš šalies pietvakariuose į „Geležinės ledi“ seansus buvo sunku nusipirkti bilietą (vien Anglijos sostinėje filmas buvo rodomas beveik 100 kino salių), bet šalies šiaurėje – tose grafystėse, kuriose M.Thatcher įsakymu buvo uždarytos nerentabilios akmens anglies šachtos, vietos gyventojai, Geležinės Ledi valia tapę bedarbiais, stovėjo prie kino teatrų ne eilėse prie kasų, bet su protesto plakatais.

Neliko abejingas tokiai triukšmingai naujojo filmo premjerai ir dabartinis ministras pirmininkas Davidas Cameronas. Apsilankęs filmo peržiūroje jis pagyrė M.Streep pastangas, bet neetišku pavadino filmo autorių perdėtą dėmesį 86 metų politikės Alzheimerio ligai ir progresuojančiai silpnaprotystei.

Dar piktesni buvo britų kino kritikai, kurie konstatavo, kad buitinių detalių jūroje nuskendo esminiai šios politikės darbus nusakantys dalykai.

Užtat paprastų Didžiosios Britanijos žmonių nuomonė apie filmą yra visiškai priešinga ir priklauso visai ne nuo M.Streep vaidybos ar politikos strategijos subtilybių (filmo fonas – 1982-ieji, kai M.Thatcher suvaidino ryškų vaidmenį kare dėl Folklando salų), bet nuo to, patinka ar nepatinka paprastiems rinkėjams M.Thatcher.

Neabejojame, kad Lietuvoje būtų lygiai tokia pati reakcija, jei kas nors sukurtų biografinį filmą apie lietuviška Gintarine Ledi kažkada vadintą premjerę.

„Geležinė ledi“ („The Iron Lady“) ****

Drama. Didžioji Britanija, 2011 m. Rež. Phyllida Lloyd. Vaidina M.Streep, Jimas Broadbentas, Anthony Headas, Richardas E.Grantas, Olivia Colman.

veiksmas 2

humoras 0

įtampa 2

erotika 0

siaubas 1

Neįvykusi savaitgalio premjera

„Geležinė ledi“ – toli gražu ne pirmas biografinis filmas, šiemet Anglijoje išprovokavęs triukšmingus skandalus. Visai neseniai britai boikotavo (ypač aktyvūs buvo Stratfordo prie Eivono gyventojai) amerikiečių filmą „Anonimas“, kuriame teigiama, kad Williamo Shakespeare'o kūrinius iš tikrųjų rašė jo amžininkas Oksfordo grafas Edwardas De Vere'as. Šio filmo lietuviška premjera, beje, turėjo įvykti šį savaitgalį. Tai jau ilgai skelbė filmus platinanti „Acme“. Tačiau paskutinėmis dienomis be jokio paaiškinimo filmas iš tinklelio dingo. Gaila, kad netekome galimybės didžiajame ekrane pamatyti vieną iš versijų, kvestionuojančių W.Shakespeare'o sonetų ir dramų autorystę.

Beje, Oksfordo grafas yra ne vienintelė dažnai linksniuojama kandidatūra. W.Shakespeare'o fondo pirmininkas Stanley Wellsas sakosi nuo XIX a. vidurio suskaičiavęs net 77 tokius „pretendentus“. Anot jo, absurdiškiausiai šioje galerijoje atrodo Cervantesas ir karalienė Elžbieta I. Užtat kita karalienė Marija Siuart, anot užkietėjusių „antišekspyrininkų“, yra idealiausias Stratfordo genijaus kūrinių „autorius“.

Bevaisiai bandymai įspėti tikrąjį „Shakespeare'o kodą“ iki šiol pridarė tiek triukšmo, kad šią problemą sėkmingiau už literatūrologus ir istorikus nagrinėja satyrikai. Štai garsusis šaipokas Woody Allenas vieną savo humoreskų skiria būtent šiam žmoniją į aklavietę nuvedusiam konfliktui.

„Paklauskite paprasto žmogaus, kas parašė “Hamletą„, “Romeo ir Džuljetą„, “Karalių Lyrą„ ir “Otelą„, ir jis neabejodamas atšaus: “Nemirtingasis dainius iš Stratfordo prie Eivono„. Paklauskite jo apie W.Shakespeare'o sonetų autorystę ir gausite tą patį nelogišką atsakymą. O dabar užduokite šiuos klausimus kai kuriems literatūros detektyvams, – jų per pastaruosius metus nemažai priviso, – ir nenustebkite išgirdę, kad tai seras Francis Baconas, Benas Johnsonas, karalienė Elžbieta ir galbūt netgi “Naujakūrystės aktas" (JAV federalinis įstatymas, kuriuo kiekvienam norinčiam suteikiama 160 akrų žemės už 13 pradinių JAV kolonijų ribų).

Šį šmaikštų feljetoną galima paskaityti smulkiosios prozos rinkinyje „W.Allenas. Diagnozė: nepakaltinamas“, 2010 m. Ten pat yra ir genialus šios painios problemos sprendimo variantas. „Jei Christopheris Marlowe parašė W.Shakespeare'o kūrinius, tai kas tuomet sukūrė tai, ką parašė Marlowe?“