P.Lisauskas: norėjau akcentuoti ne kančią, o atleidimo šviesą

Artėjančių šv. Velykų proga Didįjį ketvirtadienį Klaipėdoje skambės kerinčio grožio kompozicija – Giovanni Battista Pergolesi „Stabat Mater“. Tai intriguojanti naujo sakralinio teatro paraiška ir žinomo šiuolaikinio šokio atlikėjo bei kūrėjo Petro Lisausko režisūrinis debiutas.

Įkūnijo teatralizuotą viziją

G.B.Pergolesi „Stabat Mater“ yra vienas gražiausių baroko epochos bažnytinio koncertinio žanro kūrinių. Jis buvo sukurtas XVIII a. pradžioje Neapolyje ir skambėdavo Didžiojo penktadienio meditacijų metu. Dabar jis atliekamas visame pasaulyje kaip abejingų nepaliekantis koncertinis kūrinys.

Pernai Lietuvoje pasirodė netradicinė interpretacija, G.B.Pergolesi „Stabat Mater“ pavertusi sakraliniu spektakliu. Šios užduoties ėmėsi dvi solistės, LRT projekto „Triumfo arka 2009“ dalyvės – sopranas Diana Tiškovaitė ir mecosopranas Renata Dubinskaitė bei styginių kvintetas „Soavita“, kuriame griežia Povilas Grigas (I smuikas), Vilija Pranskienė (II smuikas), Andrius Pleškūnas (altas), Tomas Grigas (violončelė) ir Gražina Zalatorienė (klavesinas).

Tarp kitko, sostinėje gyvenanti R.Dubinskaitė kilusi iš Klaipėdos, o D.Tiškovaitė Klaipėdos universitete studijavo dainavimą. Ne tik jiedvi labai norėjo, kad šis sakralinės muzikos spektaklis būtų parodytas uostamiestyje. Juolab kad jis buvo statomas ne tik Vilniuje, bet ir Klaipėdoje.

Vilnietei projekto iniciatorei ir vadovei muzikologei Laimai Vilimienei teatralizuotą šio kūrinio viziją įkūnyti padėjo prieš keletą metų Klaipėdoje apsigyvenęs P.Lisauskas, iki šiol labiau žinomas kaip šokėjas, vis dažniau pasireiškiantis kaip choreografas, o šiuokart debiutavęs kaip režisierius, taip pat „Stabat Mater“ atlikėjams sukūręs kostiumus, sumanęs ir minimalistinį scenovaizdį.

Apsigynė magistro laipsnį

„Stabat Mater“ atlikimui susibūrusi lietuvių menininkų grupė teigia kurianti naują sakralinio teatro žanrą, kuriame vizualioji išraiška dera su sakraline koncertine muzika. L.Vilimienės įsitikinimu, vizualioji išraiška, nekonfliktuojant su muzikiniu ir bažnytiniu tekstu, padeda sustiprinti kūrinio meninį įtaigumą.

„Praėjusią vasarą man paskambino D.Tiškovaitė, su kuria anksčiau buvome susitikę kūrybinėje stovykloje Kražiuose, kur vedžiau jogos užsiėmimus, – pasakojo P.Lisauskas. – Ir pakvietė dalyvauti šiame projekte kaip šokėjui. Ne iš karto sutikau, nes neįsivaizdavau savęs šokančio ten. Bet vis klausiausi tos muzikos ir galvojau apie tą kūrinį. O tuo metu baiginėjau režisūros magistrantūros studijas Klaipėdos universitete, reikėjo gauti scenografijos įskaitą pas man dėsčiusią garsią scenografę Renatą Valčik. Taip iš pradžių eskizų pavidalu atsirado „Stabat Mater“ kostiumai ir dekoracijos. R.Valčik paragino vystyti šią idėją, ji ir padrąsino imtis režisūros. Pameditavau ir gimė spektaklio struktūra (juokiasi). Dar pridėjau choreografinių gestų. Tada paskambinau D.Tiškovaitei – darom!.. Susitikome ir pradėjome dirbti. Kaip sakau, „tenisą pažaidėme“ su komandos nariais. Taip atsirado ir metaforų, realybės užuominų, istorijos ir būties ženklų...“

Projekto premjera įvyko 2012-ųjų vasarą. Nuo tol jis jau pristatytas Kražių festivalyje, Šiaulių Ch.Frenkelio viloje, Pakruojo ir Druskininkų bažnyčiose.

Šiuo savo darbu P.Lisauskas šiemet sausį Klaipėdos universitete apsigynė dramos režisūros magistro laipsnį. Tai yra debiutinis jo kaip režisieriaus darbas su profesionaliais atlikėjais – muzikantais ir dviem dainininkėmis.

Norėjo daugiau archajiškumo

„Visa jo estetika paveikta Bobo Wilsono. Aš šokau jo „Šv.Jono pasijoje” Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre 2007-aisiais, – prisiminė P.Lisauskas. – Tas kūrinys turėjo įtakos statant šitą. Ypač paties B.Wilsono pastabos apie stovėjimą ir buvimą scenoje. Čia gi to judėjimo – minimaliai, jis labai santūrus. Atlikėjoms sunku, nes reikia, kad tas stovėjimas būtų prasmingas. Bet veiksmo irgi yra. Paveikių teatrinių efektų – taip pat. Veiksmas vyksta žvakių šviesoje, bet ji pastiprinta elektra. Norėjosi daugiau archajiškumo, kad kiekvienas mūsų klausytojas ir žiūrovas turėtų po degančią žvakę ir šios šviesos visiems užtektų. Bet praktiškai to nepavyko įgyvendinti, nors tos minties dar nepaleidau – gal kada nors... Norėtųsi vaizdais sugrįžti į krikščionybės pradžią – geriausiai tai atrodytų skliautuotame rūsyje, kur pilna dulkių, arba sename apleistame dvare... Kur ta muzika ir degančios žvakės įneštų šviesos į tą savotišką stagnaciją... Bet ir bažnyčiose šis kūrinys skamba puikiai. Jei jis ištvėrė lauko estrados scenoje Kražiuose išbandymą, po to visos erdvės jam yra geros.“

Anot P.Lisausko, „Stabat Mater“ žodžiai, kuriuos dainuoja abi solistės, yra labai skausmingi, bet muzikoje yra visko. „Šiuo savo darbu norėjau akcentuoti ne kančią, o atleidimo šviesą, jo jėgą, kai net didžiausiam priešui gali pasakyti – aš nepykstu, atleidžiu“, – aiškino režisierius.

Jo teigimu, svarbiausia, kad vizualizacija netrukdo muzikai. „Tas kūrinys man pačiam patiko iš pirmo sykio – vidus reagavo į muziką. Man tai labai geras ženklas. Žinau, muzikantai įpratę groti iš natų, o norėtųsi, kad tai darytų iš atminties. Su solistėmis tai pavyko pasiekti – jos dainuodamos nežvilgčioja į natas. Dar norėtųsi, kad skambėtų tikras klavesinas, o ne pianinas ar fortepijonas, bet daug trokštamų dalykų nerealūs dėl itin kuklaus šio projekto biudžeto“, – dalijosi mintimis P.Lisauskas.

Pasak jo, visi „Stabat Mater“ atlikėjai yra tos nepaprastos istorijos pasakotojai. Jų aktorinė užduotis – ateiti į naują vietą ir tarsi 101-ąjį kartą papasakoti žmonėms Kristaus prisikėlimo istoriją. Laikantis distancijos ir kartu emocionaliai...

G.B.Pergolesi „Stabat Mater“ kovo 28 d. 18 val. skambės Klaipėdos koncertų salės pirmojo aukšto fojė. Kūrinį ir savo projekto sumanymą pristatys muzikologė L.Vilimienė. Projekto dalyviai ir organizatoriai kviečia nepraleisti šios ypatingos progos – Didžiąją Velykų savaitę sielas pripildyti grožio ir jautrumo, klausantis įstabios muzikos ir stebint sakralinio teatro spektaklį. Bilietai – po 30 Lt.

G.B.Pergolesi „Stabat Mater“

G.B.Pergolesi (1710–1736) – italų baroko epochos kompozitorius. Iš jo bažnytinės muzikos palikimo geriausiai žinoma kompozicija „Stabat Mater“ (1736), parašyta sopranui, altui, styginių orkestrui ir basso continuo grupei. Ją sudaro 13 Kristaus kelią atspindinčių dalių (trukmė – maždaug 45 min.). Šio kūrinio tekstas paimtas iš vėlyvaisiais viduramžiais nežinomo pranciškonų vienuolio sukurtos sekvencijos. Be to, kad ji paprastai būdavo giedama per Marijos Sopulingosios šventės Mišias (rugsėjo 15 d.), kone visuotinai išplito paprotys ją giedoti ir Didįjį penktadienį, einant ir apmąstant Kryžiaus kelią. Šiuo tikslu San Luigi di Palazzo riterių brolija užsakė G.B.Pergolesi parašyti kantatos tipo kompoziciją „Stabat Mater“, kurią buvo numatyta atlikti būtent per kasmetę Didįjį penktadienį vykstančią meditaciją.



Komentarai 3 Rašyti komentarą

Max

Max portretas
aki Gnomas

fanas

fanas portretas
Būtinai ateisiu. ir dėl kūrinio, kuris tikrai nuostabus, ir dėl sakralinio teatro idėjos, ir dėl Lisausko, kuris yra labai talentingas menininkas, aš juo tikiu.

Abrakadabra

Abrakadabra portretas
Jo, Lisauskas geras šiuolaikinio šokio atlikėjas, o koks režisierius dar pažiūrėsim. Koks tas pirmas blynas - ar neprisvilęs?.. -:) Bet kokiu taveju, Pergolesi muzika išveš, neabejoju. Ir atlikėjai normalūs, profai. Turėtų būt gerai.
Skaityti visus komentarus
Tavo komentaras

Komentuoti

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių