Nuoširdus žiūrovų juokas – kur kas brangesnis įvertinimas nei pompastiškai įteikiami kino apdovanojimai ir net „Oskarai“. Taip tikina prancūzų cirko ir kino legenda Pierre'as Etaixas, viešėjęs prancūziškų filmų festivalyje „Žiemos ekranai“.

Į kino pasaulį P.Etaixą atvedė legendinis kino režisierius Jacques'as Tati, kurio retrospektyvą taip pat matė „Žiemos ekranų“ žiūrovai. Mokinys pasirodė išties talentingas ir 1963-iaisiais pelnė pirmąjį „Oskarą“ už juostą „Gražių sukaktuvių“. Antrasis – garbės „Oskaras“ – įteiktas ką tik, lapkritį. Tačiau jo filmų pasaulio, suprantamo ne protu, o širdimi, publika negalėjo pažinti daugiau nei 20 metų. Dėl nesusipratimų virtinės ir teisinių peripetijų iš P.Etaixo buvo atimtos teisės į filmus, ir jie plačiajai auditorijai tapo prieinami tik 2010-aisiais.

O šiandien 83-ejų komedijos klasiką liūdina tai, kad juos žiūrovai mato iškraipytus. „Man labai svarbu, kad filmai būtų rodomi tinkamai. Deja, atvykau į “Žiemos ekranus„ pristatyti filmo “Jojo„, o jis rodomas apkarpytas, į jo formatą neatsižvelgta. Jaučiau gniužulą gerklėje. Jei jau žmonės ateina pamatyti to, ką sukūriau, norėčiau, kad jiems ir būtų parodyta tai, ką sukūriau, o ne iškraipytas vaizdas. Tačiau su tokia problema susiduriu visur“, – „TV dienai“ sakė P.Etaixas ir pridūrė, kad nemalonius jausmus vis dėlto greitai keičia džiaugsmas matant besijuokiančius žiūrovus.

– Jūsų filmų retrospektyva „Žiemos ekranuose“ pristatyta kaip nostalgija tikrai prancūziškai komedijai ir magijai. Kokia ji jūsų akimis?

– Mano kurti filmai nepanašūs vienas į kitą. Visuomet rinkausi labai paprastus siužetus, tokius paprastus kaip „laba diena“. Kino forma, kurią visad naudojau ir kurią tebenoriu naudoti savo filmams, yra slapstikas (pažodžiui – „smūgis lazda“). Geriausi šio žanro pavyzdžiai – Charlie Chaplinas, Harry Langdonas, Laurelis ir Hardy ir kt., iš cirko į kiną atsinešę akrobatinius gebėjimus, šokio meną, pantomimą. Kai išvydau juos, kuriančius filmus, supratau, kad tai – kelias, kuriuo ir aš norėčiau eiti, kad nenoriu įsipareigoti plepioms komedijoms, kokios dažniausiai kuriamos Prancūzijoje. Prancūziškose komedijose dažnai rodomos banalios, – ar tai būtų socialinio, ar politinio gyvenimo, – situacijos, ir jos kuriamos pagal tą pačią schemą. Kitaip sakant, vienas ir tas pats muilas. Nepakenčiu to. Dialogų naudoju labai mažai, tik dėl papildomo funkcionalumo, ir filmo juokingumą suprantu ne kaip nuolat beriamus sąmojus, o kaip komiškumą, kylantį iš esamos situacijos, akimirkos.

– Jūsų filmus šiandien vertina jau kita karta žiūrovų – įnoringi, įtraukti moderniųjų technologijų, lepinami kinematografų. Kokios jaunimo reakcijos?

– Visuomet labai šiltos. Ypač malonu, kai jaunimas nusistebi, kad iki šiol tokio žanro filmų nematė, o galiausiai atrasti jie patiko savo paprastumu, įtaigumu, vidine jėga, kuriai išreikšti nereikia teksto. Tai mane jaudina. Deja, šiandien filmų kūrėjai žiūrovams pateikia dėlionę „nuo... iki“, vaizdus su išsamiais paaiškinimais, o žiūrovai pamažu praranda vaizduotę. Savo filmuose neteikiu jokių konkrečių interpretacijų – kiekvienas supranta ir jaučia savaip. Sutinku jaunuolių, kurie norėtų kurti komiškus filmus, tačiau jie linksta į estetizmą, formalizmą, nors slapstiko žanrui svarbiausia žmogiškumas ir aplinkos stebėjimo dovana.

– Lapkritį Los Andžele jums įteiktas garbės „Oskaras“ už visą kūrybinę veiklą kine. Tuomet šį apdovanojimą pavadinote įspūdingu, bet nepamatuotu, neadekvačiu. Kodėl?

– Manęs apdovanojimai niekada labai nejaudino. Juk tiek medalių išdalyta žmonėms, kurie nieko verti. Per beveik penkis dešimtmečius mano filmai pelnė daugiau ar mažiau apdovanojimų, bet galiu prisipažinti, kad nė vieno jų neišsaugojau. Mano prodiuseris juos susidėdavo į vitriną, – tebūnie, bet šiandien jo nebėra tarp gyvųjų, o aš nesuprantu, kam to reikia. Man svarbiausia girdėti žmonių juoką – ir jis širdžiai yra brangesnis už visus įmanomus pasaulio apdovanojimus ir „Oskarus“. Kai Los Andžele gavau garbės „Oskarą“, mačiau publikos entuziazmą, man surengtą vakarą, iš tiesų pamaniau, kad tai – nepamatuota. Juolab kad niekada negalvoju padaręs ką nors ypatingo – viso labo norėjau su kitais pasidalyti tuo, kas linksmino mane patį.

– Jaučiate, kad svetur esate labiau vertinamas nei savoje šalyje?

– Kyla tokių jausmų. Kai mano filmai vėl buvo pradėti rodyti Prancūzijoje, mačiau žmonių nuostabą – dėl pačių filmų nuotaikos ir dėl garso, vaizdo kitoniškumo, kokybės, atsiliepimai buvo puikūs. Tačiau štai, panorau sukurti naują filmą ir susidūriau su prodiuseriais, kurie man dėsto tą patį, ką aš prieš penkiasdešimt metų girdėjau, o pateikia kaip naujovę. Jie šiandien atsisako prodiusuoti, – kad ir koks filmas tai būtų, – neperskaitę viso scenarijaus iki mažiausių detalių. Kaskart girdžiu tą patį klausimą: „Manote, tai kels juoką?“ Nežinau! Žinau, kad idėjos, kurios juokino mane, iki šiol juokino ir kitus. Taip ir norisi pasakyti: „Po velnių, pasitikėkite manimi.“ Aišku, kad negali patikti visiems, bet pirmiausia reikia daryti tai, kuo tiki pats, ir daryti su meile, nuoširdžiai. Nesugebėčiau atlikti darbo, kuriuo netikiu. Sako, kad reikia kviesti žinomus aktorius, bet pasitikiu tais, kuriuos pažįstu, kurie, žinau, padarys tai, ko reikia ir kaip reikia, ir jaus malonumą.

– Gyvename trimačių filmų, įspūdingų specialiųjų efektų epochoje. Pats irgi buvote užsiminęs apie ketinimą kurti trimatį filmą. Ar be technikos naujovių nebeįmanoma publikai įtikti?

– Šiandien apstu moderniųjų technologijų, žinoma, kad kino kūrimas keičiasi ir keisis, bet ne moderniosios technologijos atnaujins kiną, atgaivins jį. Kyla įspūdis, kad kuo daugiau techninių galimybių turime, tuo labiau jaučiamės sumišę. Manęs kartais klausia, ar nenorėčiau sukurti trimačio filmo. Atsakau – trimatis kaip toks manęs nedomina. Esu atviras visoms nuostabioms naujovėms, bet jei jos nėra naudojamos gerai idėjai, koks tikslas žiūrėti tuos specialiuosius efektus? Svarbiausiu dalyku turi išlikti siužetas, idėja. Puiku, jei šiandien trimačiu vaizdu galiu perteikti tai, ko negalėjau anksčiau. Pavyzdžiui, žaviuosi režisieriumi Peteriu Jacksonu, kuris po savo „King Kongo“ pasakojo, kad vaikystėje, pavergtas pirmojo „King Kongo“, nutarė pasukti į kinematografiją, o kai pagaliau išmoko techninių subtilybių, tarė sau pagaliau galėsiąs papasakoti „King Kongo“ meilės istoriją. Jam pavyko, nes technines galimybes pasitelkė idėjai įgyvendinti, o ne atvirkščiai. Ir toks prisipažinimas mane net paskatino pažiūrėti šį filmą, nors to galbūt nebūčiau daręs.