Naujojoje rašytojo Petro Venclovo knygoje – slidi pokario partizanų tema. Šį istorinį reiškinį ne vienas kūrėjas yra atgaivinęs patosu alsuojančioje dvasioje ar nukrypęs į kitą kraštutinumą. Kaunietis sako pasirinkęs aukso vidurį – blaivų požiūrį.

Apie partizanus – be patoso

Nedidukas, jaukus Kauno senamiesčio butas. Duris atveria rašytojas P.Venclovas, nuoširdžiai kviečia užeiti. Tik įkėlus koją, nosį ima kutenti gardus pyrago kvapas.

Žmona Gražina ką tik iš orkaitės ištraukusi obuolių pyragą. Nepaprasto skanumo. „Va, Petras pasakė, kad ateisi, tai dešimt minučių – ir pyragas. Kad būtų prie arbatos“, – į susižavėjimą konditerinio stebuklo skoniu atsako šeimininkė.

Su P.Venclovu kalbamės apie naujausią, jau keturioliktą, jo knygą, romaną „Kartybių taurė – iki dugno“, kurią neseniai išleido „Naujosios Romuvos“ fondas.

Tai knyga apie partizanus, tačiau nereikėtų iškart suraukti nosį ir demonstruoti nuobodą, atseit jau daug ta tema prirašyta. Visų pirma – tai romanas, psichologiniai žmonių išgyvenimai, nuopuoliai, idealistiniai siekiai ir, žinoma, meilė: romantiška, pasiaukojama, skaudi, dramatiška.

Kūrinys ypatingas tuo, kad jame yra viskas, ko skaitytojas tikisi iš romano: sodrūs psichologiniai veikėjų portretai, netikėtos įvykių atomazgos, įtampa ir įtaiga, o svarbiausia, jog knyga parašyta daug kur pasirėmus tikrais įvykiais. P.Venclovas metus rinko medžiagą, analizavo ir bandė perprasti faktus, daug dėmesio skyrė į mišką pasitraukusių jaunuolių išgyvenimams.

„Kartybių taurė – iki dugno“ – ne tik pagaulus pasakojimas, bet ir partizaninės kovos istorija. „Šiuo metu nemadinga imtis partizaninės temos, nes prirašyta nemažai atsiminimų ir grožinių kūrinių, perdėm išaukštinančių pasitraukusiųjų į mišką kovą ir buitį. Arba atvirkščiai – pernelyg nuvainikuojančių jų poelgius. Pasirinkau blaivų požiūrį, regis, nenukrypau į postmodernistinį pasišaipymą“, – pasakoja autorius.

Jis siekė, kad partizanų portretai pirmiausia būtų žmogiški, tikri: „Juk buvo visko: vieni miškiniai prasigėrė, kiti mėgino prisitaikyti, kolaboravo su okupantų valdžia ar net išdavė savo draugus, treti kovojo, tikėjo, pasiaukojo. Ir visi jie mylėjo, troško gyventi, buvo žmonės, ne paminklai ar nusikaltėliai, kaip kartais mėginama vaizduoti.“

Apdovanotas JAV

Romaną P.Venclovas rašė trejus metus. Kai manė, jog kūrinys jau baigtas, pasiūlė jį Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai. Tačiau tų pačių metų vasarą sužinojo apie Amerikos lietuvių Tautinės sąjungos paskelbtą konkursą, kurio vienas iš reikalavimų – kūrinys turi būti nepublikuotas, pasirašytas slapyvardžiu, kad autorius iki komisijos verdikto nebūtų žinomas.

P.Venclovas paprašė, kad Rašytojų sąjungos leidykla luktelėtų, neteiktų paraiškos Kultūros ministerijai dėl knygos rėmimo.

Po kurio laiko iš JAV atskriejo džiugi žinia – konkurse, kurio tema buvo „Mes didžiuojamės tūkstančio metų istorija ir šimtmečiais kurta tautine kultūra“, romanas pelnė pirmąją premiją, autorius kviečiamas jos atsiimti.

P.Venclovas į rašytojų kūrybos, knygų sutiktuvių vakarus dažnai eina su žmona Gražina – ir į Ameriką keliavo kartu. Viešėjo Čikagoje, kur jam ir buvo iškilmingai įteikta premija, lankėsi „Dirvos“, „Draugo“ redakcijose. Keletą dienų gyveno Lamonte, kur susitiko su šeštadieninę lietuvių vaikų mokyklą lankančiais moksleiviais.

„Puiku buvo valgyti laureato pietus 96-ame dangoraižio aukšte: sėdėjome prie pat lango, apačioje pilkavo Mičigano ežeras, kiti dangoraižiai buvo kažkur palei žemę, matėme plokščius jų stogus, automobiliai gatvėje – beveik žaisliniai, šen bei ten siuvantys žmonės – gal kokio sprindžio dydžio“, – žiupsnelius įspūdžių iš JAV beria kaunietis.

„Tai gal norėtumėte ten gyventi“? – klausiu rašytojo. „Ne, man labiau patinka nedideli, jaukūs, labiau humanizuoti miestai, tokie kaip Kaunas ar Vilnius“, – apskritai jam esą geriausia savo namuose, prie rašomojo stalo.

Parėmė tautiečiai ir giminės

Norėdamas romaną išleisti Lietuvoje, nors ir apdovanotas, rašytojas susidūrė su nemenkomis kliūtimis. Kultūros ministerija dvejus metus iš eilės knygai paramos neskyrė. Profesionaliam rašytojui, Lietuvos rašytojų sąjungos nariui, ėmė svirti rankos.

Kūrėjas ėmė abejoti romano reikalingumu Lietuvai ir lietuviams, nors žmona ragino nenusiminti, paieškoti mecenatų. Į nedrąsias P.Venclovo užuominas pirmoji sureagavo Bazelyje gyvenanti vertėja Virginija Siderkevičiūtė, „Šveicarijos lietuvių žinių“ vyriausioji redaktorė.

Ji padrąsino, parėmė materialiai, paskatino Šveicarijos lietuvius paaukoti pinigų knygos leidybai. Prisidėjo ir žmonos giminaičiai, kiti literatūrai neabejingi žmonės, Kauno miesto savivaldybė.

Vienas vyresnio amžiaus giminaitis, davęs 1000 litų, niekaip negalėjo suprasti: „Trejus metus praktiškai kiekvieną dieną rašai knygą, įdedi daug pastangų, nudirbi didelį darbą ir ne tik nieko negauni, bet dar turi vaikščioti su atkišta ranka. Aš esu žemdirbys, auginu javus ir juos pardavęs gaunu atlygį, tu – Rašytojų sąjungos narys, parašai knygą, apdovanojamas premija ir dar turi žebravoti pinigų, kad ją atspausdintų. Svieto pabaiga, ne kitaip, žmogus dirba vienokį ar kitokį darbą, ir už jį turėtų būti jam atlyginta, juk taip?“

Uždarbis – katino ašaros

Sulaukęs paramos rašytojas vėl sėdo prie rankraščio, sutrumpino mažiausiai ketvirtadaliu – kad kūrinio leidyba kuo mažiau kainuotų.

Romaną už surinktas lėšas išleido „Naujosios Romuvos“ fondas, platinti 500 egzempliorių tiražą apsiėmė per pusę – fondas ir pats autorius. Knygos savikaina – 20 litų, bet parduoti tenka pigiau. Kelias knygas priėmė Kauno Centrinis knygynas, pasisekė dėl platinimo ir kituose knygynuose: ten „Kartybių taurė – iki dugno“ jau kainuos beveik 30 litų.

Paklaustas, kiek ketina uždirbti, trejus metus knygą rašęs autorius šypsosi: „Geriausiu atveju – kelis šimtus litų.“

„Ar yra prasmė rašyti knygas? – pats savęs klausia rašytojas. – Materialiniu požiūriu – tikrai ne. Bet, matyt, esama kitokių motyvų, kurių praktišku protu neįmanoma suvokti.“

Palikta klaustukų

Romane – per pusšimtį veikėjų: dvylika partizanų ir būrio vadas Juozapas, jo mylimoji Nijolė Emilija, kaimo žmonės, miškinių ryšininkai ir rėmėjai, mokytojai ir gimnazistai, stribai, kunigas Adolfas, MGB papulkininkis Krinickis, keršytojas anarchistas Edvardas, medicinos seselė Danguolė ir kt.

Istorija baigiasi gana netikėtai ir kelia nemažai klausimų. Kaip jis pats vertina eksgimnazisto Luko poelgį kūrinio pabaigoje, ar neatsitiko taip, kad šis personažas tarsi įgijo savarankiškumo ir nebepakluso autoriui – juk kūrėjams dažnai taip nutinka?

P.Venclovas nusišypso: rašydamas stengėsi išlaikyti žvilgsnį iš šalies, iki galo neatsakyti į visus klausimus, visko nesukramtyti, kad skaitytojas pats rastų savo žiūrėjimo kryptį, paabejotų, pasvarstytų. Autoriui buvo svarbu, kad veikėjai būtų tikri, įtikinami, vadinasi, žmogiški, visokie.

Romano pavadinimas taikliai atliepia kūrinio dvasią, perskaityta taurė kartybes transformuoja į atmintį, pagarbą tautos istorijai. Žinant romano kelionės į dienos šviesą sunkumus, negali nesusieti kūrinio pavadinimo ir su dabartine menininko situacija: gana dažnai jam tenka partizanauti, gerti iš taurės, kurioje saldumo ne tiek jau daug.