Menininkai: ažiotažas dėl religinės nesantaikos sukeltas dirbtinai

Turbūt niekas taip nesugeba Lietuvoje supriešinti žmonių, kaip politikai ir bažnyčia. Italų režisieriaus Romeo Castelluci spektaklis „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“ buvo apšauktas nepadoriu, nes jame tyčiojimasi iš šventų simbolių, įžeidžiami krikščionys. Raginimai boikotuoti ir protestuoti liejosi iš Seimo tribūnos ir katalikų bažnyčios. Beje, ir vieni, ir kiti piktintis pradėjo ne įsitikinę savo akimis, o paskaitę žiniasklaidoje.

Tauta kaip mat pasidalijo į dvi dalis. Agresyvioji grasino ir grūmojo, nuosaikioji – siūlė palikti meną teatro kritikams arba bent jau pirma savo akimis įsitikinti, kad rodoma kažkas šventvagiško. Viso šio triukšmo pasekmė – teatras aptvertas grotomis, o žiūrovai pirmą kartą istorijoje tikrinti metalo detektoriumi.

Įsigijusiems bilietus į spektaklį teko patirti ne tik patikrinimą metalo ieškikliu, bet ir susidurti su dešimtimis įsižeidusių tikinčiųjų.

„Jeigu mano motinos veidas būtų niekinamas, aš šokčiau visom keturiom. Aš pilną teisę turiu šokti visom keturiom, kada yra niekinamas mano Dievas“, – aiškino vienuolė.

Pasipiktinimas sukilo, kai vienas dienraštis, o po jo ir naujienų portalas pranešė, kad Nacionalinis dramos teatras, kuriam vadovauja Martynas Budraitis, šį savaitgalį rengia neregėto masto pasityčiojimą iš krikščionybės simbolių. Esą spektaklyje „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“ artistai  atsineš į sceną krepšius suspaustų it sniego gniūžtės išmatų ir jas svaidys į Kristaus veidą.

Žinia sujaudino tikinčiuosius, bažnyčiose perskaitytas Vilniaus arkivyskupijos  kreipdamasis, sąmoningi katalikai raginti prieštarauti, kai jiems brangus Švenčiausiojo Viešpaties Veido atvaizdas bei kiti religiniai ženklai yra sąmoningai niekinami.

Spektaklis tapo karštų diskusijų Seime objektu. Jis svarstė dvi rezoliucijas. Pirmąją teikė Krikščionių partijos frakcija. Šioje vietoje leisime sau ponams iš Krikščionių partijos priminti, kad jie iki šiol nepaiso net keturių Lietuvos krikščioniškų bažnyčių vadovų viešo raginimo keisti savo partijos pavadinimą, nes Seimo krikščionys, neatsiklausę bažnyčios leidimo, savinasi krikščionio vardą. Šį raginimą ignoruojančių Krikščionių partijos vedlys Seime uoliai šoko ginti neva niekinamą Kristaus atvaizdą, reikalavo uždrausti rodyti spektaklį.

„Moraliniu aspektu jau pakalbėjo mūsų hierarchai. Jei Seimas tik tuo apsiribos – bus per mažai“, – kalbėjo Seimo Krikščionių partijos frakcijos seniūnas Vidmantas Žiemelis.

Kai kurie konservatoriai siūlė kitą rezoliuciją – boikotuoti spektaklį, kuris esą skaldo visuomenę, kursto religinę nesantaiką, galbūt pažeidžia Konstituciją.

„Aš kreipiuosi į Europos barbarus: modernieji XXI amžiaus barbarai, šalin rankas nuo Jėzaus paveikslo“,– skelbė Tėvynės sąjungos-Krikščionių demokratų frakcijos narė Vilija Aleknaitė-Abramikienė.

Kadenciją baigiantys parlamentarai, akyse nematę spektaklio, narstė atskiras jo scenas, pavyzdžiu kėlė savo religiją įnirtingai ginančius musulmonus, ragino atsakomybę prisiimti festivalio „Sirenos“ organizatoriams ir net Premjerui, užgaulių žodžių sulaukė meno cenzūrai nepritariantis kultūros ministras Arūnas Gelūnas. Tačiau po dviejų dienų svarstymo sprendimas nepriimtas, jis nukeltas į paskutinį šios kadencijos Seimo posėdį.

Per porą dienų daugiau nei 900 tikinčiųjų pasirašė kreipimąsi. Jie reikalauja atšaukti spektaklį ir nutraukti valstybės paramą šiam festivaliui.

„R. Castelluci yra menininkas. Aš jį vertinu – mačiau visus jo spektaklius, skaičiau jo knygas, turiu visus jo įrašus. Jis yra aukščiausio lygio menininkas. Jis tikrai neprovokuoja, nenori pažeminti Dievo. Aš tuo šventai įsitikinusi. Kas čia daroma, viskas yra nesąmonė“, – aiškino choreografė Birutė Letukaitė.

Priešingoje barikadų pusėje – beveik 500 Lietuvos piliečių, tarp jų – 9 Nacionalinės premijos laureatai, garsūs meno ir visuomenės veikėjai, taip pat kreipėsi į šalies vadovus.

Teatrologė Birutė Veisaitė režisieriaus Romeo Castelluci kūrinį žiūrėti važiavo į Lenkiją. Ji sako, kad tai pasakojimas apie ligoto tėvo ir jo sūnaus kančią.

„Pagalvojau, kad juk visas spektaklis yra metafora, kad tėvas čia galbūt yra kenčiantis Kristus, o sūnus – Kristus, gelbėjantis žmones. Man atrodo, kad tai yra tarybinio arba tokio fašistinio mastymo liekana – mes išgyvenome ir nacių okupaciją, tarybinę bolševikinę ideologiją, bet iš esmės tai buvo fašistinė ideologija. Aš visiškai negaliu suprasti, kodėl tai įvyko ir galbūt tai paprasčiausias aiškinimas. Vis dėlto vyksta rinkimai, reikia į save atkreipti dėmesį, reikia parodyti, kaip mes giname tikėjimą. Aš tikrai negaliu suprasti tokio fakto. Nesuprantu, kodėl  kardinolas J. Bačkis, žmogus kurį aš gerbiu ir kuris buvo Vakaruose, ėmėsi tokio vaidmens... Apie Seimą kalbos nėra“, – samprotavo teatrologė Birutė Vėsaitė.

Menininkai protestuoja prieš siekį įvesti bet kokią cenzūrą. Anot jų, ažiotažas dėl tariamo religinės nesantaikos kurstymo sukeltas dirbtinai, nemačius spektaklio, remiantis nuogirdomis. Anot jų, menininkui negalima nurodyti, kokias išraiškos priemones naudoti, nes tai pamatinė menininko laisvė.

Tuo tarpu rašytoja Kristina Sabaliauskaitė savo bloge apie susiklosčiusią situaciją rašo štai ką: „Prieš tuos Seimo analfabetus ne protestuoti reikia, o mesti juos lauk, nes turint tokį intelekto koeficientą ir tokį akiratį kaip jų, negalima vadovauti šaliai, kur toks didelis procentas žmonių su aukštuoju išsilavinimu. Reikia užjuokti juos negyvai ir iškaršti kailį per atlaidus pirktomis ledinukų lazdelėmis su blizgučiais, užpirkti mišias, kad Dievulis jiems atleistų ir apšviestų protelį“.