Žymi Lenkijos režisierė Ewa Piotrowska, prieš kelerius metus Kauno valstybiniame lėlių teatre sukūrusi spektaklį vaikams „Dvi padūkėlės pelytės“, – suggrįžo. Šįkart ji kitame teatre ir su kita pjese: Kauno valstybiniame dramos teatre kuria spektaklį pagal rašytojo L.Carroll knygą “Alisa stebuklų šalyje“.

Teatrologė

Paklausta, kodėl pasirinko teatrą, E.Piotrowska nedvejojo: kad gyvenimą susies su šia meno forma, jai buvę aišku jau seniai, tik nebuvusi tikra, kokia teatro forma labiausiai domintų.

„Galima sakyti, nuo pat vaikystės aš buvau teatre. Tai man visuomet buvo stebuklingas pasaulis, nutolęs nuo tikrojo. Pilnas archetipų ir simbolių, kuriuos visuomet mėgau skaityti, – pasakojo režisierė. – Iš pradžių domėjausi šokiu, o mokykloje mokytoja visuomet prašydavo sukurti kokį spektaklį arba parašyti scenarijų. O aš atsakydavau “gerai, aš galiu“ ir tai, kad buvau fizikos ir matematikos klasėje, tam visiškai netrukdė."

Galimybė pamatyti paskutinį garsiojo teatro reformatoriaus Jerzy Grotowskio kūrybinį darbą „Veiksmas“ nulėmė galutinį apsisprendimą: “Niekur daugiau man neteko pamatyti tokio kokybiško teatrinio pastatymo, nors visuomet tokio ieškojau ir vis dar ieškau."

– Jūsų teatro vizija – lėlių ir objektų teatras. Kodėl būtent tokia raiška?

– Mokydama Teatro akademijoje nesidomėjau lėlių teatru. Dabar manau, kad objektų teatras pats pasirinko mane. Ilgainiui susipažinau su lėlininkais iš kitų šalių, ypač iš Vokietijos, dalyvavau nemažai lėlių teatrų festivalių, galėjau matyti, kaip žmonės dirba su lėlėmis ir objektais. Tuomet pradėjau mąstyti, kad tokia raiška padeda atskleisti nuostabius dalykus.

Man svarbu, kad galima jungti lėlių teatrą su objektų teatru. Aš visuomet pirmiausia matau formą kaip pilną kitų keistų formų. Spektaklį galima padaryti iš bet ko. Gali padaryti spektaklį iš šaukšto, iš puodelio, iš cukraus, iš smėlio, iš kėdės iš daug kitų objektų. Tik turi pradėti mąstyti apie objektą ir ką juo nori pasakyti, kokią formą norisi panaudoti, kad galėtum išreikšti savo idėjas. Ir tai nėra lengva.

Mėgstu objektų teatrą, nes juo gali pasakyti daugiau nei žodžiais. Galima naudoti daugybę dalykų: metaforą, tinkamą raišką. Jeigu formai prireikia žodžių, turi rasti labai aiškią priežastį, kodėl juos naudoji. Mėgstu tokią teatrinę raišką, nes forma gali papasakoti ką nors tikrai magiško, ji gali atgyti.

Man tai yra stebuklas. Kas nors neapčiuopiamo, ji gyva, gali išgirsti ją kalbant ir tai yra nuostabu. Tai tarsi vaikų žaidimų kambarys, kuriame viskas juda, ir tu turi būti atviras, naudotis savo vaizduote. Turiu prisipažinti, kad net nepastebėjau, kada pamilau šį magišką pasaulį.

– Dažniausiai statote spektaklius vaikams. Kas jums svarbu statant spektaklį mažiesiems?

– Norėčiau, kad spektakliai, kuriuos statau vaikams, padėtų jiems pažinti pasaulį ir lydėtų keliaujant į jį. Lydėtų pamokomai, nevengiant sudėtingų temų. Statant spektaklį, stengiuosi, kad vaikai būtų paliesti to, ką išgirdo ir pamatė. Paskutinį kartą turėjau labai unikalią patirtį kartu su norvegų trupe statant spektaklį "Garmano pasaulis“ pagal to paties pavadinimo norvegų rašytojo Stiano Hole knygą.

Šiame spektaklyje turėjau pavaizduoti berniuką Garmaną trijais jo gyvenimo tarpsniais (šešerių, aštuonerių ir dvylikos metų amžiaus). Kiekvienu amžiaus tarpsniu Garmanui kyla skirtingi klausimai. Spektaklyje jis klausia savo tėvų: ar jūs ko nors bijote? Jis pats daug ko bijo: mokyklos, naujų draugų, pirmosios meilės, mirties ir t.t. Jis klausia klausimų, kuriuos savo tėvams norėtų užduoti daugelis vaikų, bet tėvai į juos atsakyti neturi laiko. 2 psl. >>