Vasaris Berlyne – kone šilčiausias ir margiausias žiemos mėnuo. Beveik dvi savaites vykstantis tarptautinis kino festivalis „Berlinale“ kasmet suburia pulką kino gerbėjų bei profesionalų ne tik į gero kino seansus, bet ir į diskusijas, taip pat dėl verslo planų.

Šventė visam miestui

„Berlinale“ Berlynui – daugiau nei festivalis. Tam tikru požiūriu tai laikas, panašus į Kalėdas, kuomet, pasak vietos gyventojų, net viešojo transporto kontrolieriai tampa draugiškesni.

Kalėdas šių metų festivalis priminė ne tik dėl pakilios nuotaikos. Nesunku pastebėti, kaip keičiasi miestas artėjant į Potsdamo aikštę – 62-ojo tarptautinio kino festivalio „Berlinale“ įvykių centrą. Daugėja plakatų, raudonų kilimų, spalvotų meškinų – šio festivalio simbolių – ir žmonių, persimetusių per petį progines festivalio rankines.

Šiemet jos buvo raudonos tarsi Kalėdų Senelio maišas arba kilimas prie „Berlinale“ iškilmių centro. Beje, rankinės metams bėgant tapo itin svarbia festivalio atributikos dalimi.

Galima sakyti, rankinių nešiojimo būdas net leidžia skirstyti festivalio svečius į skirtingas kategorijas: šiuolaikiški ir naujokai ant peties visuomet bus užsimetę naujausią šių metų festivalio rankinę; alternatyvūs ir „sentikiai“ mieliau išsitrauks praeitų ar net užpraeitų metų rankinę ir, nusipurtę dulkes, išdidžiai demonstruos „Berlinale“ pulkui, kad festivalyje nėra naujokai.

Kita dalyvių kategorija – agentai, arba asmenybės. Jie dėl įvairių priežasčių verčiau renkasi nešioti savo, o ne festivalio rankines. Juos taip pat nesunku atpažinti iš netipiško elgesio – ant kaklo kabinamas korteles su akreditacijomis jie slepia po storais žieminiais drabužiais.

K.Reeveso tyla

Festivalio svečių sąrašas ilgas: nuo valandų valandas eilėse dėl bilietų kovojančių kinomanų, studentų, jaunųjų talentų kalvės „Berlinale Talent Campus“ dalyvių iki kino pramonės šulų.

Kaip visuomet, festivalį aplankė didelis pulkas žvaigždžių. Tarp jų buvo Holivudo garsenybės Angelina Jolie, Keanu Reevesas, Antonio Banderasas, Javieras Bardemas ir net Bolivudo žvaigždė Shahrukhas Khanas.

Savo naujus filmus pristatė nusipelnę režisieriai – Stevenas Soderbergh'as, Werneris Herzogas, o kam įteikti „Lokius“, sprendė tarptautinis žiuri: britų režisierius Mike'as Leigh, aktoriai Charlotte Gainsbourg ir Jake'as Gyllenhaalas, Prancūzijos kino kūrėjas François Ozonas ir kiti.

A.Jolie pristatė savo režisūrinį debiutą – filmą „Kraujo ir medaus žemėje“ („In the Land of Blood and Honey“). Filmas pasakoja skaudžią istoriją, besiskleidžiančią Balkanų konflikto kontekste. Ar A.Jolie geresnė aktorė, ar režisierė, spręsti paliksime laikui ir kino kritikams. Tačiau ji – ne vienintelė nustebinusi festivalio svečius nauju amplua.

Aktorius K.Reevesas į festivalį atvyko kaip prodiuseris. Su žiūrovais jis susitiko norėdamas pristatyti naujausią dokumentinį filmą „Šalia“ („Side by Side“), kuriame narplioja aktualų kino pramonėje klausimą – ar skaitmeninės technologijos pakeis kino juostas? Tačiau po filmo premjeros įvykęs susitikimas su filmo komanda nuvylė. Kad ir kokių rimtų ambicijų turėjo filmas, didesnė dalis auditorijos į premjerą atvyko pasižiūrėti ne filmo, o į „Matricos“ žvaigždę. Diskusijoje K.Reevesas neišvengė tokių gerbėjų klausimų: „Keanu, ar tau patinka Berlynas ir su kuo tu atvykai į festivalį?“

Išmintimi per pokalbį publikos labai nenustebinęs Keanu į šį klausimą atsakė iškalbingai – tyla.

Vėl pradėjo rūkyti

Daugybė jaunų kino kūrėjų ir mėgėjų susirinko į režisieriaus Wernerio Herzogo dokumentinio serialo „Mirtininkų eilė“ („Death Row“) pristatymą. Jį režisierius filmavo keliose JAV valstijose, vis dar praktikuojančiose mirties bausmę. Daugiau nei keturių valandų ilgio dokumentinis serialas paremtas keistais, juodojo humoro elementais perpildytais interviu su nuteistaisiais mirti.

W.Herzogas filme ne tik analizuoja šaltakraujiškus herojų nusikaltimus, bet ir bando įsijausti į gyvenimo kalėjime, mirties ritualo, jos laukimo, nuteistųjų sapnų bei svajonių niuansus. Po filmo peržiūros režisierius prisipažino, kad kurdamas šį serialą jis ir kai kurie jo kolegos vėl pradėjo rūkyti, nes filmo įtampa ir emocinis užtaisas – nepaprastai stiprūs.

Režisierius prisipažino, jog nuteistųjų sapnams tiek daug dėmesio skyrė iš dalies dėl to, kad pats sapnuoja itin retai. „Lankiausi pas daugybę psichoterapeutų ir bandžiau išsiaiškinti, kodėl nesapnuoju, bet niekas nuo to nepasikeitė. Aš tiesiog nesapnuoju. O jei kartą per metus susapnuoju – tai būna banalybės. Pavyzdžiui, pastarajame sapne, kurį prisimenu, aš valgiau mėsainį“, – pasakojo W.Herzogas.

M.Streep papirko visus

Šią Valentino dieną festivalyje tikriausiai dar ilgai prisimins aktorė Meryl Streep. Čia ji atvyko pristatyti savo naujausio filmo „Geležinė ledi“ („Iron Lady“) apie Britanijos politikę, buvusią ministrę pirmininkę Margaret Thatcher.

Iki šiol M.Streep suvaidino daugiau nei 40-yje filmų ir yra laikoma viena talentingiausių aktorių. Ji gavusi nesuskaičiuojamą daugybę apdovanojimų, nominuota 16-ai „Oskarų“ (du iš jų laimėjo) ir 18-ai „Auksinių gaublių“ (laimėjo septynis kartus).

Tačiau spaudos konferencijoje žurnalistams ji kalbėjo apie baimes ir nedingstantį nesaugumo jausmą kiekvieno projekto pradžioje.

„Pradedant filmuoti dažnai jaučiu, kaip komanda pasijunta neužtikrinta, vos aš įžengiu į aikštelę. Tačiau lygiai taip pat neužtikrintai jaučiuosi ir aš“, – pasakojo aktorė.

Savo išmintimi ir paprastumu moteris papirko visus. Ilgai netrukus žurnalistas iš Rusijos iš po kėdės išsitraukė ir jai padovanojo žymaus tautodailininko pagamintą matriošką, slovakas – puokštę gėlių, o Čekas – bučinį. Tiesa, M.Streep iš pradžių pamanė, kad kalbama ne apie čeką, o dovanų čekį.

Į žurnalistų komplimentus, kad sugebėjo išlikti tokia besikeičianti, aktorė atsakė su šypsena: „O man vis atrodo, kad vaidinu tą patį personažą.“

M.Streep atskleidė, jog viena didžiausių jos baimių – kad žiūrovams nuo jos „pasidarys bloga“, tad didžiausias iššūkis – nuolat atsinaujinti. Šių metų „Berlinale“ jai buvo įteiktas ir garbės „Auksinis lokys“ už nuopelnus kinui. Ar tai reiškia, kad M.Streep traukiasi iš kino pramonės? „O ne, jūs mane dar tikrai pamatysite!“ – juokėsi aktorė.

Dalis nugalėtojų – už grotų

Šių metų festivalyje parodyta nemažai dokumentinių filmų. Pagrindinis festivalio prizas „Auksinis lokys“ šiemet atiteko Italijos kino kūrėjams Paolo ir Vittorio Taviani už filmą „Cezaris turi mirti“ („Caesar Must Die“). Pusiau dokumentinis, pusiau vaidybinis filmas išsiskyrė savo forma, papirko auditoriją bei žiuri narius šekspyriškų dramų ir tikro gyvenimo mišiniu. 2 psl. >>