Diena ir naktis. Kasdienis ir begalinis gamtos ciklas, veikiantis kiekvieną žmogų. Diena ir naktis – šviesa ir tamsa – tokia pat būdinga žmogaus dalis, kaip ir gamtos ritmas. Kontrastas tarp juodo ir balto, tarp skausmo ir laimės, tarp pykčio ir užuojautos – ne tik žmogaus, ne tik šeimos, bet ir tautos bei visuomenės savybė. Kauno kamerinis teatras pakvietė pažvelgti į kontrastus mūsų šalies istorijoje – tarp žmonių, tarp tautų ir  skirtingų likimų.

Veiksmas

Dramaturgės Daivos Čepauskaitės pjesė „Diena ir naktis“ – savitas ir retas požiūris į sudėtingą ir prieštaringą laikotarpį Lietuvos istorijoje. Ieškodama asociacijų su dalies šių dienų žmonių pozicija į tautų tarpusavio santykius valstybės viduje, dramaturgė iš XXI a. mus nukelia į Antrojo pasaulinio karo metus – bręstantį konfliktą tarp Lietuvos žydų ir lietuvių, kuris galiausiai baigiasi abiem tautoms iki šiol skausminga tragedija.

Pjesės veiksmas išskaidomas į du laikotarpius, kuriuose nerasdami savo identiteto ir  asmenybės blaškosi pagrindiniai šių dienų spektaklio veikėjai Milda ir Andrius. Negalėdami atsiriboti nuo juos netiesiogiai žeidžiančių praeities tragedijų iri nesudėtų taškų, jaunuoliai pradeda savo likimais žaisti sudėtingą ir pavojingą žaidimą, kurio centre – Mildos senelė Golda, savo gyvenime niekados neišgijusi nuo holokausto žaizdų ir neištrūkusi iš karo apsupties.

Tragiškas spektaklio pasaulis nuspalvinamas dar veiksmo pradžioje. Skurdi ir šalta scena sufleruoja apie atgysiančio veiksmo pobūdį. Spektaklio režisierius Stanislovas Rubinovas tragediją kuria atidžiai – be staigių šuolių ir savarankiškų metaforų. Tolygus pirmos spektaklio dalies veiksmas bei aiškiai ir kryptingai plėtojama tema leidžia žiūrovui koncentruotis į perteikiamos tragedijos svorį ir pajausti vis augančią skausmo atmosferą. Vis dėlto antroje spektaklio dalyje veiksmo dinamika padrikesnė. Šiek tiek užtęsta ir bendrą spektaklio ritminį piešinį išskaidanti veiksmo atomazga sufleruoja apie dramaturginės linijos kompromisą.

Vaidyba

Pagrindinius Mildos ir Andriaus vaidmenis sukūrė aktoriai Simona Bladženauskaitė ir  Vytautas Gasiliūnas. Nors abiejų aktorių vaidyba buvo dinamiška ir pastabi, trūko detalesnės ir natūralesnės vaidmenų charakteristikos.

Kuriami personažai nebuvo pastovūs savo psichologiniu svoriu ir tik keliuose spektaklio epizoduose buvo galima pajusti gyvą ir glaudų abiejų veikėjų tarpusavio ryšį.

Jaunų aktorių vaidybą nustelbė labai tikslus ir išjaustas Almos Masiulionytės darbas. Kurdama Goldos vaidmenį aktorė labai detaliai ir kryptingai perteikė tiek psichologinį- emocinį personažo portretą, tiek fizinį-išorinį atlikimą. Vaidindama už save pačią daug vyresnį ir brandesnį personažą, aktorė iki smulkių detalių atidžiai išstudijavo vaidmens charakterį ir raišką.

Natūralus ir akcentuotas buvo ir Aleksandro Rubinovo sukurtas Goldos tėvo vaidmuo, kuris spektaklio atmosferą papildė ironijos atspalviu.
Kiti spektaklio personažai buvo koncentruojami epizodiškai. Kiek per didelė veikėjų gausa buvo pakankamai prislopinta fragmentišku veiksmo pobūdžiu. Dažnai tie patys personažai buvo formuojami ir kaip stilistinės figūros, papildančios ir sustiprinančios pagrindinių veikėjų mizanscenas.

Stilistika

Neperkrautą scenografiją sukūrė spektaklio dailininkas Sergejus Bocullo. Laukiant veiksmo pradžios jaučiama šalčio, abejingumo ir įtampos atmosfera – scenografija sukurta panaudojant tik metalą ir stiklą.
Deformuotos, tarsi nuskilęs veidrodžio kraštas grindys ir dekonstruoti, laiko išbandymų neatlaikę vaistinės baldai, kurių likę tik metaliniai profiliai, formuoja minimalistinę spektaklio erdvę. Scenografas tiksliai ir pastabiai žaidžia su detalėmis ir masteliais. Statiška, negyva ir šalta metalo konstrukcija tarsi jautrus mechanizmas atgaivinama panaudotu svarstyklių motyvu.

Spektaklis pasižymi dinamiška veiksmo seka, ritmo pajautimu, neperkrautomis ir suvaldytomis veikėjų mizanscenomis ir tiksliu muzikiniu atlikimu. Muziką spektakliui sukūrė kompozitorius Faustas Latėnas. Fragmentiškas ir F.Latėnui būdingas plaukiantis abstraktus muzikinis sprendimas dažnai padėjo išspręsti netvirtas personažų kuriamas atmosferas.

Muzika pasitarnavo ir kaip savarankiška stilistinė priemonė. Spektaklyje nevengiama grotesko elementų – kuriama personažų tarpusavio įtampa stiprinama priešingomis emocijomis, prasmėmis ir sąmoningai kontrastingu muzikiniu sprendimu. 2 psl. >>