Rašytojas: karas – dėl kultūrinės tapatybės

Nuomonę teko keisti

Pasiteiravus, ar rašytojas iš pat pradžių pasitikėjo Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu, ar už jį balsavo, J. Andruchovyčius neslėpė, kad jo favoritas buvo ne jis.

„Ne, balsavau už tuometį prezidentą Petro Porošenko, nors tada turėjau jam nemažai kritinių pastabų dėl jo vedamos politikos, bet, lyginant su V. Zelenskiu, jis vis dėlto buvo profesionalus politikas. Ir diplomatas. Balotiruodamasis antrai kadencijai, P. Porošenko į rinkimus ėjo parengęs politinę programą, paremtą trimis idėjomis – kariuomenė, kalba, tikėjimas. Tuomet jo konkurentas V. Zelenskis tą jo triadą išjuokė. Dabar gi pats V. Zelenskis grįžo prie tų trijų idėjų – kariuomenės, kalbos ir tikėjimo. Tad faktiškai jis vykdo P. Porošenkos programą“, – kalbėjo J. Andruchovyčius.

Paklausus, ar tada, kai V. Zelenskis buvo išrinktas į prezidento postą, buvo galima nuspėti, jog susidarius labai sudėtingai situacijai, jis parodys tvirtą valią ir neįtikėtiną dvasios stiprybę, ukrainiečių rašytojas atsakė vienareikšmiškai: „Tikrai netikėjau.“

„Pamenu, buvo situacija, dar prieš plataus masto Rusijos karą prieš Ukrainą, viename leidinyje ketinau spausdinti nuomonę. Buvau nusiteikęs rašyti, jei kartais Rusiją pradėtų puolimą, V. Zelenskis būtų vienas pirmųjų, kuris dingtų iš Ukrainos, ir mes apie jį daugiau nieko negirdėtume. Labai džiaugiuosi, kad to neparašiau. V. Zelenskis toje situacijoje pasirodė kitoks, nei aš jį įsivaizdavau“, – pripažino J. Andruchovyčius.

Susitikimas: Klaipėdoje rašytojas J. Andruchovyčius (dešinėje) susitiko su savo romano „Moskoviada“ vertėju į lietuvių kalbą Vytu Dekšniu. / Vestos Jašinskaitės nuotr.

„Tapo geru aktoriumi“

Rašytojo įsitikinimu, P. Porošenko šiuo atveju būtų pasielgęs lygiai kaip ir V. Zelenskis, tikrai nebūtų bėgęs, būtų priešinęsis okupantams.

„Šiandien P. Porošenko yra viena ryškiausių opozicijos politinių figūrų. Jis yra labai turtingas žmogus, milijardierius ir skiria labai didelius pinigus šalies kariuomenei, jis perka įvairią techniką, dronus. Jis ir nebūdamas prezidentu elgiasi taip, kaip įsivaizdavai, kad jis elgsis. Bet pripažįstu, kad jam galbūt nebūtų pavykę taip efektyviai bendrauti su Vakarų politikais, kaip tai pavyksta V. Zelenskiui“, – teigė J. Andruchovyčius.

Anot rašytojo, V. Zelenskis Vakarams daro didelį įspūdį gal ir tuo, kad jis nėra profesionalus politikas, o aktorius.

„Na, taip ir R. Reaganas buvo aktorius, bet mes jį žinome kaip vieną pačių iškiliausių JAV prezidentų. Pamenu, susitikime su vokiečių auditorija manęs paklausė, kuo V. Zelenskis buvo iki karo ir kuo jis tapo jam prasidėjus. Atsakiau, kad iki karo jis buvo prastas aktorius, o prasidėjus karui jis tapo geru aktoriumi“, – kalbėjo J. Andruchovyčius.

Emigruoti nematė prasmės

Žinomas ukrainiečių rašytojas į Lietuvą atvyko turėdamas kultūrinę misiją, bet vis tiek jį visi klausinėjo apie karą.

„Šiuos dalykus šiandien labai sunku atskirti, iš esmės karas vyksta dėl kultūrinės tapatybės. Kaip pasikeitė Ukrainos kūrėjai, prasidėjus karui? Pirmiausia, nemažai jų jau nebėra gyvų. Neseniai kultūros ministras paskelbė, kiek kūrėjų, kultūros žmonių žuvo per šitą karą. Jis įvardijo apie pusantro šimto. Tarp jų – aktoriai, muzikantai, rašytojai. Įvairūs rašytojai, kai kurių jų pavardės man nieko nesako, bet yra tokių, kuriuos pažinojau asmeniškai ir skaitydavau jų kūrybą, pavyzdžiui, netekome Viktorijos Amelinos“, – pasakojo J. Andruchovyčius.

Prasidėjus karui, nemažai kūrėjų, daugiausia moterų, atsidūrė užsienyje, tačiau daugybė jų liko ir savanoriauja Ukrainoje – gyvenimas pasikeitė visiems.

J. Andruchovyčius taip pat neišvyko iš savo tėvynės, jis teigė nematęs jokios prasmės bėgti.

Esą pirmosiomis karo dienomis visiškai nebuvo aišku, kas bus toliau, gal Rusija per kelias dienas okupuos Ukrainą. Niekas nenutuokė, kokie Ukrainos kariuomenės pajėgumai ir kiek ji pajėgi priešintis.

„Be to, esu jau ne tokio amžiaus, kad kažkur bėgčiau. Buvau nusiteikęs, jei reikės, prisijungsiu prie kokio nors partizanų būrio, jei Rusijos armija būtų pasiekusi Vakarų Ukrainą, ir kovosiu ten, kiek galėsiu. Jei būčiau perpus jaunesnis, galvočiau apie emigraciją, bet ne dabar. Vis dėlto nepriklausoma Ukraina tarsi mano vaikas, nes kai ji susikūrė, man buvo 31-eri, dėjau labai daug jėgų, kad ji gyvuotų, o jei būčiau pabėgęs dėl karo, būčiau nubraukęs visą savo gyvenimą“, – neslėpė J. Andruchovyčius.

Kaltinimų sąrašas ilgėja

Prieš dvejus metus, 2022 metų rugsėjį, rašytojas buvo Kaune ir skaitė pranešimą.

Pirmaisiais karo mėnesiais mes atvirai šaipėmės iš rusų kariuomenės, jų technikos, jų karinių „pasiekimų“, ir tai labai palaikė mūsų dvasios stiprybę.

Ten jis buvo išdėstęs kaltinimus Rusijai dėl padarytų nusikaltimų, kurių kai kurie tokie siaubingi, kad juos vardyti baisu.

Per tuos metus J. Andruchovyčius turi kuo papildyti tą sąrašą, tarp jų – ir ekologiniai nusikaltimai.

Rašytojas priminė, kad per tą laiką buvo susprogdinta Kachovkos užtvanka.

„Maža to, jie nuolat grasina mūsų atominėms elektrinėms. Pavyzdžiui, rusų dronai skraido visai šalia Chmelnyckio atominės jėgainės. 2022-ieji buvo pats aktyviausias užgrobtų žemių atgavimo laikotarpis, kai Ukraina atgavo nemažai okupuotų teritorijų. Tada ir aptikome masinius kapus, kankinimų kambarius, bet mes nežinome, kokie dar nusikaltimai padaryti neatkovotose teritorijose, kiek ten dar masinių kapaviečių rasime ir kokį siaubą pamatysime, kai atkovosime tas vietoves“, – kalbėjo J. Andruchovyčius.

Vaizdai, kuriuos ukrainiečių policijos ir prokuratūros pareigūnai pamatė išvadavus Bučą, Irpinę ir kitas rusų kariuomenės okupuotas vietoves, pašiurpino pasaulį.

„Ilgai negalėjome suprasti, kodėl aukos prieš egzekuciją buvo priverstos savo marškiniais apsirišti galvas. Bet vėliau rusiškuose socialiniuose tinkluose aptikau viso to paaiškinimą. Pasirodo, to reikalavo budeliai, kad šūvio metu ištaškyti smegenys ir kraujas neišteptų žudikų“, – cinišką budelių pragmatizmą paaiškino J. Andruchovyčius.

Padėjo juodas humoras

Greitai bus treji metai, kai ukrainiečiai kaunasi už savo nepriklausomybę ir teisę gyventi savo žemėje.

Anot rašytojo, Ukrainos pergalė šiame kare išties visai reali, tai rodo ir ukrainiečių specialioji karinė operacija Kursko srityje.

„Iš pat pradžių mums teko ieškoti būdų, kaip pergudrauti priešą. Tik išmanus ir gudrus kariavimas gali padėti pasiekti pergalę, tai yra mūsų sėkmės formulė. Rusai negaili savo žmonių, jie be gailesčio savo kareivius meta į atvirą mirtį, mes savo žmones saugome, ieškodami kitų būdų, kaip nugalėti priešą“, – dėstė J. Andruchovyčius.

Rašytojas pripažino, jog išskirtinis ukrainiečių bruožas šiame kare buvo bandymas pakelti sau ūpą juokaujant net ir labai sunkiomis sąlygomis.

„Pačioje karo pradžioje buvo juodojo humoro sužydėjimas. Gaila, šiek tiek prarasta, ne viską spėjome užrašyti, užfiksuoti. Vien jau ką reiškė Gyvačių salos gynėjo atsakas rusų karo laivui. Pirmaisiais karo mėnesiais mes atvirai šaipėmės iš rusų kariuomenės, jų technikos, jų karinių „pasiekimų“, ir tai labai palaikė mūsų dvasios stiprybę. Šiandien juokaujama gerokai mažiau, žmonės tiesiog labai morališkai pavargo“, – kalbėjo J. Andruchovyčius.

Jo knyga „Moskoviada“, parašyta dar prieš Rusijos stambaus masto karą, pernai išleista ir lietuviškai, taip pat persunkta juodu humoru ir ironija.

„Manau, kad tai irgi buvo būdas įveikti baimę prieš „Didžiąją Rusiją“. Ir dabar ta baimė jaučiama, ypač Vakaruose, kad tik neerzintume Rusijos, neeskaluotume karo veiksmų. Ta baimė tapo netgi chroniška. O ukrainiečiai rado savyje psichologinių jėgų apsivalyti emociškai ir ėmė juoktis iš Rusijos. Taip juodasis humoras užgniaužė baimę. Mes, kaip, beje, ir lietuviai, skirtingai nei mūsų Vakarų partneriai, pernelyg gerai pažįstame Rusiją ir rusus, mes žinome jų silpnas vietas. Daug mūsų vidutinio amžiaus vyrų kažkada tarnavo sovietų armijos gretose ir žino, kad dabartinė Rusijos armija tikrai ne stipresnė nei buvo sovietų armija“, – pabrėžė J. Andruchovyčius, pridūręs, kad rusiškoji kariuomenė ne mažiau verta pajuokos nei sovietinė.