Padrika energetikos strategija kainuoja milijardus

Kai vyrauja rožinės prognozės

– Artėjantį ekonominį nuosmukį rodo stingstanti nekilnojamojo turto rinka, mažėjanti grąža į finansinius fondus ir kiti ženklai. Ką jūs apie tai manote?

– Ekonominio augimo periodas artėja link pabaigos. Po Antrojo pasaulinio karo tokių ilgų laikotarpių beveik nėra buvę, išskyrus vieną, kuris užsitęsė kiek ilgiau nei 10 metų. Šitas augimo laikotarpis yra antras pagal ilgumą. Natūralus dalykas, nes ekonomika auga ciklais. Tas nuosmukis ateis, tik štai klausimas, kada? Tačiau linkstama manyti, kad tai dar nenutiks 2019 m., o galbūt 2020-aisiais. Nebent labai paaštrėtų prekybos karai ir ta recesija būtų išprovokuota. Dabar labai įdomu, kaip elgsis centriniai bankai, nes šiuo metu Amerikos centrinis bankas ir Europos centrinis bankas yra labai skirtingoje padėtyje. Amerikiečiai palūkanų normas atstatinėja jau kelerius pastaruosius metus ir jos šiuo metu yra pasiekusios gana aukštą lygį. O Europos centrinis bankas tebėra "su nulinėmis palūkanomis". Ir jeigu dabar staiga prasidėtų ekonomikos krizė, Europos centrinis bankas liktų beginklis, jis nieko negalėtų padaryti, idant sustabdytų tą krizę, nes palūkanų normos ir taip nulinės. Amerikiečiai galėtų jas mėginti nuleisti ir tokiu būdu galėtų ekonomikai padėti įkvėpti daugiau gyvybės. Europiečiai to padaryti negalėtų. Dėl to tai būtų labai neparanku, pavojinga ir veikiausiai turėtų didelį rezonansą ir Lietuvoje, jei tas scenarijus išsipildytų.

– Per visą nepriklausomybės laikotarpį Lietuvos valstybės biudžetas ilgus metus nebuvo subalansuotas, išlaidos viršydavo pajamas. Kaip jūs tai vertinate?

– 2019-ųjų valstybės biudžetas vis dėlto planuojamas perteklinis. Bet tas perteklius yra toks simbolinis ir pastatytas ant tokių rožinių makroekonominių prognozių, kad kyla abejonių, ar jis nėra per daug įtemptas, nes matome, kad mokesčių įplaukos šiais metais renkamos gana sunkiai ir tai yra pirmą kartą nuo 2015 metų, kai valstybei nepavyksta surinkti planuotų biudžeto pajamų. Šiuos metus mes veikiausiai baigsime surinkę biudžetą, kokį planavome, bet tokia įtampa renkant pajamas jau yra indikatorius, kuris rodo, kad kažkas negerai. Ir, jei pernelyg optimistiškai planuos dar ir kitų metų pajamas, gali būti dar blogiau, nes jų tiesiog nesurinks. Jau dabar aiškiai matyti, kad PVM įplaukos suplanuotos labai optimistiškai, numatytas bemaž 9 proc. augimas, palyginus su šiais metais, nors šiemet per 9 mėnesius PVM surinkta tik 3 proc. daugiau nei pernai. Klausimas, kodėl tas surinkimas staiga turėtų šoktelėti į viršų? Jeigu viskas pastatyta ant nelabai tvirtų kojų, per metus gali išaiškėti, kad šito biudžeto įgyvendinti bus neįmanoma. Ir tada bus galimi keli variantai, tačiau didžiausia tikimybė, kad vietoj pertekliaus teks turėti deficitą. Tačiau negalime sakyti, kad per visą nepriklausomybės laikotarpį nebuvo subalansuoto valstybės biudžeto. 2016 m. buvo planuotas deficitas, tačiau, kadangi pajamos buvo renkamos geriau, nei planuota, metų pabaigoje išaiškėjo, jog yra pliusas. Subalansuotas jis buvo ir 2017-aisiais. Manau, taip bus ir šiais metais. Taigi pastarieji treji metai yra "su pliusu", bet jis labai simbolinis – tik dešimtosios procento dalys. Ir iš tokio mažo pliuso sukaupti didelių rezervų, kurie mums padėtų krizės atveju, yra sudėtinga. Taigi turiu pripažinti, kad ilgus metus mes mėgome gyventi į skolą.

SGD terminalas tampa našta

– Kaip vertinate Suskystintų gamtinių dujų terminalo projektą, kuris Lietuvai kasdien kainuoja kone po 200 tūkst. eurų? Kur čia sutaupoma, o gal išlaidaujama?

– Pats projektas, kaip energetinio saugumo garantas, yra teisingas. Bet jo įgyvendinimas, matyt, nėra visiškai teisingas, nes tokio galingumo objekto mums paprasčiausiai nereikėjo. Jeigu mums pavyktų geriau bendradarbiauti energetinės politikos srityje su kitomis Baltijos valstybėmis, galbūt būtų buvę galima pasiekti, kad mes bendrai terminalą naudotume kartu su Latvija ir Estija. Bet kadangi to bendradarbiavimo stinga, ne tik šioje srityje, bet ir kitose, terminalas tampa našta Lietuvos įmonėms, kurios naudoja daug dujų, pirmiausia "Achemai", ir dėl tos priežasties jų finansiniai ir konkurenciniai rodikliai labai smarkiai pablogėja. Matėme, kad buvo pasiekta ir krizinė situacija, kai grėsė stabdyti gamybą ir atleisti darbuotojus, o tai Jonavai būtų tikra socialinė tragedija. Tačiau dar kartą pridursiu: terminalas geopolitine prasme buvo teisingas, ekonominio įgyvendinimo ir racionalumo prasme buvo galima rasti geresnį sprendimą.

– Kalbant apie racionalumą, stulbina dar vienas skandalingas projektas. Tai Elektrėnų 9-ojo bloko statyba, Lietuvai kainavusi 1,3 mlrd. litų. Juk tai atviras kenkimas valstybei, ar taip nemanote?

– Manau, jog taip yra dėl to, kad mes nelabai gebame planuoti savo energetikos strategiją. Neturime tos strategijos, pagal kurią dėliotume savo žingsnius, ir tada viskas gaunasi stichiškai. Ir paaiškėja, kad Elektrėnų elektrinė gali dirbti tik specialiais atvejais, kai būtinai reikia elektros generavimo pajėgumų. O šiaip ji faktiškai nedirba. Turėti tokį objektą, išlaikyti visą infrastruktūrą ir įjungti elektrinę tik kartkartėmis yra prabanga. O ką daryti? Sulyginti su žeme? Ji vis tiek tam tikrą funkciją atlieka.

Prezidentas turi vienyti ir telkti

– Apsisprendėte dalyvauti prezidento rinkimuose. Kuris Rytų Europos šalių, posovietinės erdvės lyderių jums labiausiai imponuoja?

– Aleksanderis Kwaśniewskis darė gerą įspūdį, kaip ir Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka. Jau nekalbu apie Čekijos prezidentą Václavą Havelą, kuris buvo labai išskirtinė figūra visoje Rytų Europoje. Tai buvo prezidentas humanitaras, pačia tauriausia to žodžio prasme, disidentas. Jo pavyzdys rodo, kad prezidentui yra labai svarbu turėti aiškius principus, viziją. Toks valstybės vadovas pirmiausia geba suburti, suvienyti ir užkrėsti tam tikra idėja tautą ir ta tauta jam atsidėkoja begaline meile ir atsidavimu. Tai buvo žmogus, kuris simbolizavo tam tikrą epochą ir padarė labai didelę įtaką ne tik savo šaliai, bet ir visai Rytų Europai. Na, o mūsų regione imponuoja Estijos vadovai Lennartas Georgas Meri ir Toomas Hendrikas Ilves'as. Imponuoja Latvijos prezidentė Vaira Vīķe-Freiberga. Lietuvoje didžiausią įspūdį paliko Valdo Adamkaus asmenybė. Būtent su juo matau daug giminingų bruožų, kai problemas galima spręsti ne trankant kumščiu į stalą ar grasinant, o stengiantis sutelkti žmones, dirbant su kitais politikais, nevyriausybinėmis organizacijomis, su verslu, padedant atskleisti naujas rinkas.

– Kalbama, jei prezidentu išrinks G.Nausėdą, Lietuvą valdys skandinavų bankai. Ką manote apie tai?

– Jei ir norėčiau ko skandinaviško, tai – ne bankų, o skandinaviškos gerovės. O kalbant apie bankininkystę, mano karjera buvo visiškai švariai pabaigta, padėtas taškas ant balto popieriaus lapo. Su kolegomis iš banko tikrai išlaikiau bičiuliškus santykius, tačiau tai yra viskas. Tai buvo mano karjeros etapas, jis buvo labai įdomus ir labai ilgas, bet aš verčiu kitą knygos puslapį ir ketinu savo žinias bei sukauptą patirtį panaudoti visiškai kitais tikslais. Nes tikrai dauguma žmonių tarsi formaliai yra savo valstybės piliečiai, bet realiai jie tokie nesijaučia, yra nustumti į paraštes, užmiršti ir apleisti. Ir su tais žmonėmis dabar tenka daug bendrauti keliaujant per Lietuvą. Ir matau net ne dvi Lietuvas, o daugybę Lietuvų. Matau tvirtai ekonomiškai stovinčią Lietuvą pajėgiuose regionuose, matau vargstančią ir net viltį praradusią Lietuvą. Tad klausimas, ar mes tokioje mažoje valstybėje galime leisti tokį milžinišką atotrūkį tarp sostinės ir provincijos? Mums dar ilgai teks žingsniuoti tuo keliu, kol tą atotrūkį išlyginsime.

– Valstybės prezidento prerogatyva – užsienio politika, visiems rūpi santykiai su Rusija. Kaip jūs tuos santykius įsivaizduojate?

– Rusijos klausimą reikėtų skaidyti į ekonominį, kultūrinį ir politinį. Politikoje Rusija padarė tam tikrų dalykų, kurie reikalauja laukti atsakomųjų žingsnių, po kurių galima būtų pasakyti, kad atsirado galimybė "perkrauti" santykius su Rusija, nes ji pati demonstruoja gerą valią. Šiuo metu tas ėjimas priklauso nuo pačios Rusijos. Atšaukti sankcijas ir gerinti santykius, kol niekas nepasikeitė Ukrainos klausimu, būtų nelabai logiška. Ekonominis aspektas tam tikru mastu galėtų būti depolitizuojamas. Juolab yra prekių ir paslaugų, kurios nėra susijusios su sankcijomis. Manyčiau, šitų verslo santykių galėtume nepolitizuoti, nedemonizuoti ir toliau juos plėtoti. Na, ir trečias momentas – kultūrinis. Kalbant apie kultūrinius mainus, jei tai nėra kultūra, kuri naudojama propagandiniais tikslais, mes turime ne tik įsileisti, bet ir domėtis ja. Kalbant apie vietos rusakalbius, reikia siekti jų integracijos, kad jie nesijaustų tarsi kokia sala, kad tie žmonės jaustųsi visateisiais mūsų šalies piliečiais. Manau, kad mums reikia ieškoti daugiau supratimo, o ne konfliktų. Daugeliu atvejų, lojalumas valstybei nepriklauso nuo tautybės, o nuo to, kaip tas žmogus jaučiasi toje valstybėje. Tikiu, kad visos tautinės mažumos gali jaustis tikrais piliečiais, ir tai siejasi su mano pagrindine idėja – kurti gerovės valstybę visiems.