Kodėl nužudė K. Olšauską?

Praėjo beveik aštuoni dešimtmečiai, kai 1933 m. birželio 18-ąją važiuodamas po Devintinių atlaidų Palangos–Būtingės vieškelyje buvo nušautas garsus to meto dvasininkas ir visuomenės veikėjas Konstantinas Olšauskas. Nors dėl šio nužudymo tada nuteistas vietos ūkininkas, už šio nusikaltimo slypėjo ne tik buitiniai motyvai, asmeninė neapykanta, bet ir politinių jėgų, net užsienio žvalgybos šešėliai.

Po atlaidų – mirtinas šūvis

Patvirkęs kunigas ir dar žudikas, nugalabijęs ne tik savo tikrą sūnų, bet ir kadaise mylėtą moterį, nacionalistas, nusiteikęs prieš darbo žmones. Taip sovietmečio ir net tarpukario kairioji spauda apibūdindavo vieną garsiausių to meto dvasininkų ir visuomenės veikėjų K.Olšauską. Vis dėlto problemų jis turėjęs, nes iš K.Olšausko buvo atimtas bažnytinis prelato titulas, tačiau iš kunigų luomo jis nebuvo pašalintas.

K.Olšausko gyvenimas ir smurtinė jo mirtis buvo narpliojama ne vieną dešimtmetį. Pikantiškos asmeninės būties detalės aprašytos sovietų žurnalisto apybraižoje, o Lietuvos televizija net sukūrė apie jį meninį filmą "Devyni nuopuolio ratai", kuriame pagrindinį vaidmenį atliko aktorius Remigijus Sabulis.

Tačiau šį "blogio genijų" atkakliai gynė išeivijos inteligentai, vis pateikdami naujus jo nužudymo motyvus bei galimus žudikus. Tad oficiali versija, kodėl lemiamą šūvį į vieną garsiausių tarpukario Lietuvos veikėjų paleido ūkininkas Jonas Žilius, kartais ima klibėti. Grįžkime į 1933-iuosius.

"Š. m. birželio mėn. 18 d. apie 11 val. Kauno krim. policiją pasiekė žinia, kad buvęs pralotas kun. Kostas Olšauskas, važiuojant jam iš Palangos bažnyčios, Palangos–Būtingės pereinamojo punkto vieškelyje apie 2 km nuo Olšausko gyvenamosios vietos, Laukžemės malūno, Kretingos apskr. yra nukautas", – taip apie šią garsią nužudymo bylą rašyta žurnalo "Policija" 1933-iųjų paskutiniame metų numeryje (šioje ir kitose citatose kalba netaisyta – A.D.).

Šaulio niekas nematė

Kriminalistai nustatė, kad K.Olšauskas buvo nušautas "stipriu šaunamuoju ginklu ir daugiausia buvo davinių manyti, kad nukautas su karišku šautuvu". To meto spaudoje apie šį įvykį kurį laiką buvo rašoma kasdien. "Lietuvos žinios" pabrėžė, kad įvykio vietoje šovinio tūtelės nerasta.

Tačiau, anot šio leidinio, velionis tąkart važiavo ne iš bažnyčios: "K.Olšauskas Palangoje statosi vilą, tai dažnai važiuodavo pažiūrėti statybos darbų. Vakar iš savo Laukžemės dvaro Olšauskas arkliais buvo nuvažiavęs į Palangą. Vežėju pasiėmė savo tarnautoją berniuką keturiolikos metų. Nei važnyčiojęs berniukas, nei arkliai nesužeisti".

Esą kelias ties ta vieta apaugęs krūmokšniais, į kunigą šauta iš krūmų, nes vežėjas šaulio nematė. Dar tą pačią dieną kriminalistai skirtingose vietose aptiko tris pašiūres, panašias "kaip medžiotojai parengia tetervinams šaudyti". Vienoje jų galbūt ir tūnojo nusikaltėlis. Teigiama, kad tokioje vietoje žmogžudys galėjo niekieno nepastebimas ilgesnį laiką sėdėti ir tykoti aukos.

"Visai arti prie nusikaltimo vietos tuo metu buvo žaidžiama futbolu ir ten pat ganėsi banda, žmogžudžio niekas iš buvusių nepastebėjo, jie tik girdėjo smarkų šūvį ir matė, kaip Olšauskas važiuodamas ratuose atsistojo ir tuo pačiu momentu iškrito iš ratų ant žemės", – rašė žurnalas "Policija".

O berniukas "pradėjo ne savo balsu klykti". Taip tad viskas įvyko. Tačiau nei tada, nei vėliau apie nusikaltimo įrankį niekur nerašoma. Niekur neskelbta, ar pavyko rasti ginklą, kuriuo nušautas žinomas dvasininkas.

Veržėsi paspoksoti į lavoną

Teigiama, jog buvusio prelato nužudymas sukėlė didelį rezonansą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Apie tai rašė spauda, buvo skelbiami radijo pranešimai. O Žemaitijoje tai tapo pagrindine pokalbių tema.

"Žmonės būriais važiavo iš Kretingos, Palangos ir bendrai tos apylinkės, kur gulėjo nužudytas eksprelotas Olšauskas. Tik smalsuoliai apsiriko: policija tyrinėdama pėdsakus, negali leisti minios prie lavono. Ir žmonės atsuktais veidais į Būtingę, turi grįžti, iš kur atėję", – praėjus dviem dienoms po žmogžudystės rašė "Lietuvos žinios".

Spauda smulkiai aprašė skrodimo išvadas, kad mirtis K.Olšauską ištiko staiga. Velioniui šauta į nugarą. Ta vienintelė kulka "perėjo per širdį, kliudė plautį ir išlaužė vieną šonkaulį. Kulka pervėrus Olšausko krūtinę, nušvilpė tolyn. Ekspertai prieina išvadą, kad greičiausiai šauta iš kariško šautuvo, nes jei būtų šauta iš parabelio ar iš kito ugniašūvio pabūklo, tai nebūtų tokio išplėšimo. Šauta tik vieną sykį, bet tas šūvis buvo klasiškai taiklus ir mirtingas", – taip rašė "Lietuvos žinios".

Siauras įtariamųjų ratas

Šį brutalų nužudymą ėmė tirti patyrę kriminalistai, kurie išsyk iškėlė kelias versijas, kas galėjo tai padaryti – velionio giminės, su kuriais jis bylinėjosi dėl turto, ar samdiniai. Su šiais esą dvasininkas buvęs žiaurus ir neteisingas.

"Pirma versija jau baigia atkristi: giminės bylą su Olšausku vyr. tribunole jau yra laimėję. Olšausko turtas – 70 ha žemės ir miško Laukžemės dvare, o taip pat malūnas ir lentpjūvė jau priteista giminėms. Tuojau giminės turėjo jo turtus perimti. Taigi giminėms, atrodo, nebuvo pagrindo Olšauskui keršyti", – savo versijas dėstė to meto žurnalistai.

Esą daug stipresnis įtarimas krinta ant velionio "nuskriaustų žmonių, darbininkų ir tarnautojų. Manoma, kad koks nors buvęs jo tarnas pasiryžo žiaurų savo poną nužudyti". Buvo sulaikytas kažkoks vietos gyventojas Budrys. Tačiau šį žmogų paleido, kai sulaikė velionio kunigo kaimyną ūkininką J.Žilių.

J.Žiliui kunigas įsipyko?

Nežinoma, kas pareigūnams pašnibždėjo, kad piktadarystę galėjo iškrėsti K.Olšausko kaimynas. Nors buvo vieša paslaptis, kad "Žilius su Olšausku gyveno nepaprastai bloguose santykiuose".

Esą, kai K.Olšauskas buvo kalėjime dėl Stasės Danilevičiūtės-Ustjanauskienės nužudymo, J.Žilius buvo paskirtas jo turto prižiūrėtoju.

"Kai tik Olšauskas iš kalėjimo išėjęs, tuojau pradėjęs rūpintis Žilių nušalinti. Žilius nenorėjo pasitraukti ir ėmė dėl to pyktis, bylinėtis. Olšauskas po kovos išėjo laimėtoju – iš Žiliaus savo turto valdymą atėmė. Paskutiniu metu Žilius su Olšausku ne tik pykęsi, bet ir vienas kitam kerštavę. Dabar Žilius suimtas ir kvočiamas", – rašė "Lietuvos žinios".

Vis dėlto teko jį paleisti, nes policija turėjo per mažai įrodymų, tačiau "buvo renkama daugiau įrodymų ir Žiliaus visi poelgiai stropiai sekami".

Palangos muziejaus direktorius Jūratis Liachovičius, besidomintis kurorto istorinėmis įdomybėmis, tikina, jog apie J.Žilių, kuris buvo nuteistas už garsaus kunigo nužudymą, jam teko girdėti iš kelių liudininkų.

"Esu girdėjęs, kad tas J.Žilius buvęs labai kieto charakterio žmogus ir dirbo pas K.Olšauską eiguliu. Pasakojama, kad jis tą kunigo mišką pardavinėjo šeimininkui nežinant, tai tas pagrasinęs, kad liautųsi, nes užtampys po teismus. Jie susipyko. Ir J.Žilius ryžosi žmogžudystei", – taip J.Liachovičiui pasakojo vienas palangiškis.

Kriminalistams pavyko surinkti pakankamai informacijos ir priremti J.Žilių prie sienos. Esą, kai jis buvo suimtas antrą kartą, kvotos metu pirmieji prisipažinimo žodžiai buvo: "Jei, ponai, viską žinote, tad nėra ko man slėpti".

Tuokart įtariamojo prisipažinimas pareigūnams nebebuvo toks svarbus, nes jie turėjo surinkę pakankamai inkriminuojamos medžiagos.

"Kvočiamas ir tardomas Žilius laikęsis labai tvirtai, jis sako, kad aš gerai padariau apsaugodamas visuomenę nuo tokių žmonių, kaip Olšauskas. Visuomenei nuo to tik sveikiau būsią", – rašė "Lietuvos žinios".

"Žilius po prisipažinimo teisindamas save pareiškė, jog jis manęs, kad Olšauskas buvęs blogas žmogus, visiems įkyrėjęs, o jam labiausiai, todėl ir nutaręs jį nužudyti", – tokius tad nusikaltimo motyvus dėstė to meto spauda.

Atkalėjo savo bausmę

Taip, pasak to meto žiniasklaidos, "nusikalstamas darbas po didelių pastangų išaiškintas ir nusikaltėlis padėtas kalėjiman". Tačiau, keleriems metams jis buvo nuteistas ir kada iš jo išėjo, niekur neskelbiama.

Kalėjo J.Žilius netoli nuo namų – Bajoruose (dabartinės Kretingos dalis) sunkiųjų darbų kalėjime. Tuomečio kalėjimo viršininko teigimu, "žymiausias" kalinys buvo prasitaręs, kad užsibus čia neilgai, nes tikisi, kad bausmė už K.Olšausko nušovimą nebūsianti didesnė, kaip K.Olšauskui už S.Ustjanauskienės nužudymą (kunigas kalėjo beveik dvejus metus), ir tuoj ėmė skaičiuoti, kada sulauksiąs amnestijos.

Ir veikiausiai sulaukė. Pateikiama informacija, kad po Antrojo pasaulinio karo J.Žilius apsigyveno Australijoje, kiti liudininkai tikino, kad – JAV. Jis net siuntęs pinigų Kretingoje gyvenusiai seseriai, kuri nykiu sovietmečiu esą nežinojusi, ką su tais doleriais veikti, nes nė vienoje parduotuvėje tų svetimybių nepriėmė.

Užsienio žvalgybų darbas?

Vis dėlto yra manančiųjų, kad J.Žiliaus nusikaltimo motyvai neapsiribojo vien tik asmenine neapykanta. Iškelta ir versija, kad šiuo žmogumi galėjo pasinaudoti lenkų žvalgybininkai.

Visų pirma, J.Žilius buvo neįtikėtinai taiklus šaulys, iš 30 metrų vieninteliu šūviu aukai pataikė tiesiai į širdį. Tai akcentavo ir to meto spauda, kuri neabejojo, kad nusikaltimą padarė būtent jis.

"Jis turėjęs kelis šautuvus ir mėgdavęs jais šaudyti. Be to, esąs gana drąsus vyras. Pasakojama, kad baigiantis karui, kai bermontininkų gaujos siautė Žemaitijoj ir plėšė gyventojus, J.Žilius savo taikliu šūviu ne vieną bermontininką nušovęs. (...) J.Žilius kartais išsklaidydavęs didžiulius bermontininkų būrius ir gyventojus apgynęs nuo plėšimo", – rašė "Lietuvos žinios".

Gerai ginklą valdantis bei asmenine neapykanta kunigui degantis vietinis gyventojas galėjo būti puikus kovinės užduoties dalyvis. Ir logikos čia yra. Manoma, kad S.Ustjanauskienę, dėl kurios nužudymo kalėjo K.Olšauskas, galėjo pasmaugti lenkų žvalgybininkai (moteris esą buvo kažkaip su ja susijusi, tačiau buvusi pernelyg plepi).

"Saulės" draugijos nariai, kurie atkakliai gynė K.Olšauską nuo kaltinimo žmogžudyste, įtarė, kad kunigo žudikas ir priklausė lenkų žvalgybai (jis buvo Birštone tuomet, kai buvo nužudyta S.Ustjanauskienė).

Apie S.Ustjanauskienės ryšius su lenkų žvalgyba K.Olšausko teismo posėdyje užsiminė ir vienas į apklausą iškviestas Lietuvos karininkas. Tačiau ši istorija tuomet nesulaukė nei susidomėjimo, nei tęsinio.

Nesuprato įspėjimo?

Prelatas dėl S.Ustjanauskienės nužudymo savo kaltės niekada nepripažino, maža to, išėjęs iš kalėjimo pasamdė vokiečių detektyvus, kad šie išsiaiškintų, kas jį pakišo. Kalbama, kai kunigas pernelyg arti priartėjo prie tiesos, Laukžemėje užsiliepsnojo jo namas, iš kurio liepsnų K.Olšauskas išsigelbėjo vienmarškinis.

Kas padegė namą, taip ir liko neišaiškinta. Kai jis esą nesuprato šito įspėjimo, kad nebesikištų, kur nereikia, reikėjo imtis radikalesnių priemonių. Tam specialiosios užsienio tarnybos pasitelkė J.Žilių.

Kai J.Žilius sėdėjo kalėjime, dantų gydytoja Eugenija Kalvaitytė esą jo paklausė, kodėl jis nužudė K.Olšauską, šis atsakęs: "Vienas iš mudviejų turėjo žūti".

Dar tikinama, kad J.Žilius neva palaikęs ryšius su lenkų žvalgybos užverbuotu S.Vilkicku ir turėjęs likviduoti pavojingą liudininką, kuris ėmėsi ieškoti tiesos.

"Lenkų žvalgyba aktyviai veikė to meto Lietuvoje, bet kiek jie susiję su S.Ustjanauskienės nužudymu, dar nėra išaiškinta. Man asmeniškai nėra tekę girdėti, kad lenkai užsiimtų perverbuotų ar nepatikimų agentų likvidavimu Lietuvoje. Kalbant apie K.Olšausko žmogžudystę, ten tiek visokių aplinkybių suvelta, kad sunku pasakyti, kuri iš jų buvo lemtinga", – tvirtino istorikas Arvydas Anušauskas.

Mįslinga epitafija

Praeito amžiaus 4-ajame dešimtmetyje tarp Lietuvos valdžios ir bažnyčios santykiai buvo labai įkaitę. Tautininkai labai norėjo nustumti krikdemus į nuošalę, ypač valdžiai buvo nepalankus didelį autoritetą turintis K.Olšauskas.

"Apie K.Olšauską yra daug prieštaringos informacijos. Galimas dalykas, kad tai yra to meto tautininkų paskleista, o vėliau sovietų perimta ir išplėtota propaganda prieš šį žmogų. Jis buvo intelektualas, didelis eruditas, lietuvybės puoselėtojas, daug kam iš valdančiųjų nepalanki asmenybė. Esu įsitikinęs, kad tas jo kalinimas ir vėliau nužudymas buvo politinis susidorojimas. Tikiu, kad slaptuosiuose archyvuose būtų galima rasti dokumentų ir tiesą iškelti į paviršių", – mano kunigas Andriejus Sabaliauskas.

Pasakojama legenda, kad 1944 m. nacių Vokietijos kariuomenei jau traukiantis iš Lietuvos, į Vilniaus kuriją atėję trys vyrai ir pasakę, jog jie esantys prelato K.Olšausko teisėjai, kad viskas toje byloje buvę sufabrikuota, jog Bažnyčios hierarchas buvo nuteistas be jokių rimtų įrodymų ir jie galį tai savo parašais patvirtinti.

Bet kuriuo atveju prelato K.Olšausko istorija iki šiol viena paslaptingiausių ir tamsiausių tarpukario Lietuvos bylų.

K.Olšauskas bažnytiniais rūbais buvo palaidotas Plungės senosiose kapinėse. Jo kapą ženklina pilko granito paminklas su akmeniniu kryžiumi, mįslingai atsiradęs XX a. viduryje.

Jo fasadinėje pusėje iškaltas įrašas: "Kun. prel. K.Olšauskas. Pasigailėk manęs, Viešpatie, pažvelk į mano neprietelių man padarytą nužeminimą. Pslm. 9.14. Vienas didžiausių devynioliktojo šimtmečio pabaigos ir dvidešimto šimtmečio pradžios Lietuvos kultūrintojų." Kitoje paminklo pusėje iškalta: "Šį paminklą pastatė Lietuvos ir lietuvybės mylėtojai."