L.Grigelis: atstovauti Lietuvai - svarbi misija

Trumpam į gimtinę sugrįžęs Laurynas Grigelis nustebo pamatęs, kokio dėmesio sulaukė jo draugiškas mačas su bendražygiu Ričardu Berankiu ir patvirtino kitąmet padėsiąs Lietuvos vyrų teniso rinktinei Daviso taurės turnyre.

– Laurynai, ką spėjai nuveikti per atostogas? – pasiteiravome tenisininko, sezoną baigusio ant 198-ojo Teniso profesionalų asociacijos (ATP) pasaulio reitingo laiptelio.
– Dvi tris dienas pailsėjau namuose. Jų visada pasiilgstu, nes nuolat važinėju į turnyrus. Per atostogas su draugu radome laiko nulėkti ir iki Paryžiaus keturioms dienoms. Grįžęs dar šiek tiek atsikvėpiau ir vėl prasidėjo treniruotės. Atostogos nebuvo ilgos, atrodo, buvo dešimt laisvų dienų, tačiau jos prabėgo tarsi viena.

– Ar sezono metu lieka laiko pramogoms?
– Daug laisvo laiko neturiu, bet stengiuosi su draugais nueiti į kiną. Tai padeda kartais pamiršti tenisą, bent vieną dieną leidžiu sau nuo jo atitrūkti.

– Sunku po atostogų grįžti į teniso aikštyną?
– Norėtųsi dar šiek tiek paatostogauti, tačiau buvo dienų, kai jau galvojau apie tai. Treniruotės prasidėjo Italijoje, paskutinės dvi savaitės – vien fizinis pasirengimas. Daugiausia laiko praleidau sporto salėje, bėgiojau. Dabar mano užduotis – numesti truputį svorio, atgaivinti organizmą, paruošti jį varžyboms. Manau, kad tai užtruks iki gruodžio vidurio, po to išmėginsiu jėgas nedideliame turnyre ir liks dar septynios ar aštuonios dienos pasiruošti „Australian Open“ varžyboms.

– Kaip vertini praėjusį sezoną? Ar tikėjaisi patekti į ATP 200-uką?
– Metų pradžioje su treneriu Giuseppe Menga tikrai neplanavome vietos tarp 200 pajėgiausių pasaulio žaidėjų. Be to, per Daviso taurės varžybas patyriau traumą. Kai atsigavau, dar bent tris mėnesius buvo labai sunku žaisti, nepasitikėjau savo jėgomis. Tačiau intensyviai treniravausi ir tikėjau, kad daug dirbdamas galiu sulaukti pergalių. Tai pasiteisino. Įvyko lūžis, netgi eidamas žaisti su stipresniu varžovu tikėjau, kad galiu laimėti.

– Kaip manai, kokios buvo to lūžio priežastys?
– Man labai padėjo tai, kad manimi tikėjo ir treneris, bičiuliai. Kai buvo sunkūs mėnesiai, jie kartojo: tu gali, dirbk, nepasiduok. Tai mane įkvėpė.

– Ar tavęs nenustebino dėmesys Lietuvoje tau ir draugiškam mačui su R.Berankiu?
– Labiau šokiruotas buvo mano treneris G.Menga, kuris Lietuvoje lankėsi pirmą kartą. Jis nesitikėjo, kad į spaudos konferenciją, skirtą mūsų su Ričardu varžyboms, susirinks tiek daug žurnalistų. Tai jam padarė didelį įspūdį. O aš jaučiuosi gerai matydamas, kad yra nemažai žmonių, kuriems esame įdomūs mes ir apskritai tenisas. Malonu grįžti į Lietuvą ir tuo įsitikinti. Gaila, kad retai grįžtu, kad neturiu galimybių pažiūrėti, kaip žaidžia mūsų jaunieji tenisininkai. Vis dėlto svarbiausia, kad susidomėjimas tenisu didėja. Kartais atrodo, kad mūsų mažoje šalyje žmonės tenisu domisi labiau negu Italijoje.

– Kodėl savo karjerą susiejai būtent su Italija?
– Išvykau prieš aštuonerius metus, nes Lietuvoje nebuvo galimybių treniruotis, tobulėti. Turėjau pasiūlymą vykti ir į Didžiają Britaniją, bet net nežinau, kodėl pasirinkau Italiją. Pirmieji metai buvo sunkūs. Reikėjo priprasti prie naujos aplinkos, kitokio gyvenimo ritmo, bet pamažu prie visko prisitaikiau. Dabar pastebėjau, kad kartais namuose kalbėdamas netgi užsikertu stengdamasis rasti tinkamiausią lietuvišką žodį, nes dažniausiai bendrauju italų kalba.

– Kokie tavo planai naujam sezonui?
– Su treneriu kalbėjomės, kad būtų neblogai prasibrauti į ATP 150-uką, juolab kad kitąmet turėčiau dalyvauti net keturiuose „Didžiojo kirčio“ turnyruose, daugiau bus ATP varžybų, o „Challenger“ turnyruose lauks jau stipresni varžovai. Nebus lengva siekti 150-uko.

– O jeigu paklausčiau apie karjeros tikslą?
– Norėčiau iškovoti vietą ATP 50-uke, nors būtų gerai prasibrauti ir į 70-uką.

– Ar ketini vėl padėti Lietuvos rinktinei Daviso taurės turnyre?
– Planuoju žaisti. Apie rinktinę kalbėjausi ir su Ričardu. Manau, kad abu padėsime, jei nesutrukdys traumos. Atstovauti Lietuvai man – labai svarbi misija. Eiliniame turnyre kovoju už save, tačiau žaisdamas rinktinėje žinau, kad ant mano pečių – atsakomybė už visą šalį.

– Kaip manai, ko daugiau reikia, kad pasiektum savo tikslą: darbo ar talento?
– Kiekvienas talentas – ypatingas. Tarkime, Roger Federeris turi žaidimo talentą, Rafaelio Nadalio talentas – nepasiduoti. Aš daug dirbu ir stengiuosi niekada nepasiduoti. Žinau, kad jeigu nedirbsiu, nieko nepasieksiu. Galima turėti talento, kiek tik nori, tačiau jei nebus noro kiekvieną dieną viską daryti iš širdies, nieko nepasieksi. Tai nėra lengva, bet nesiskundžiu, nes dirbu darbą, kurį mėgstu. Prisimenu, kai tėvelis žurnale rado skelbimą, kad kviečiami vaikai į teniso grupę. Nuvedė mane, tenorėjo, kad šiek tiek pasportuočiau. Taip viskas ir prasidėjo. Tada tikrai nebuvo jokių minčių, kad tapsiu profesionaliu tenisininku, tačiau man ši sporto šaka iškart patiko.