D. Motiejūnas: nusipelniau žaisti daugiau (interviu)

Hjustono „Rockets“ ekipos naujokas iš Lietuvos Donatas Motiejūnas jau daugiau nei pusmetį kantriai treniruojasi ir neabejoja sulauksiantis savojo šanso.

Aukštaūgis iš Lietuvos nepalūžo, kai per visą gruodžio mėnesį aikštelėje pasirodė vos 5 kartus ir joje praleido tik 21 minutę. Jausdamas, kad praranda sportinę formą Motiejūnas Hjustono klubo trenerių pasiprašė išsiunčiamas į NBDL, įgyti žaidimo praktikos.

Kasdien pratybose po 4-5 valandas praleidžiantis 22 metų 213 cm ūgio puolėjas tvirtino, kad „Rockets“ ekipos treneriai mato jo pastangas ir anksčiau ar vėliau suteiks jam galimybę pasireikšti.

„Stengiuosi kuo labiau save patobulinti ir kuo geriau pasiruošti ateičiai – kad gavęs šansą neprašaučiau“, – praėjusią savaitę išskirtiniame interviu Hjustone tinklalapiui BasketNews.lt tvirtino Motiejūnas.

Ko jau ko, bet noro įsitvirtinti stipriausioje pasaulio lygoje iš jo tikrai neatimsi. O tiems, kurie kryptingai siekia savo tikslo, kelio neužtveria nei ugnis, nei vanduo.

– Donatai, ar tokią NBA ir įsivaizdavote? Kas čia labiausiai nustebino? – „BasketNews.lt“ paklausė Motiejūno.
– Žiūrint iš šalies atrodo, kad NBA krepšinio lygis – visiškai kitoks. Įsivaizduoji, kad kiekvienas kiekvienos ekipos žaidėjas yra labai pajėgus krepšininkus. Tačiau atvažiavęs čia supratau, kad jie žaidžia tokį pat krepšinį. Nieko per daug įspūdingo nėra. Žinoma, yra keli labai geri krepšininkai, tačiau yra ir tokių, kurie būdami už aikštelės ribų negali kamuolio išmesti į krepšį. Čia yra įvairiausių žaidėjų. Žinoma, NBA komandos – stipriausios, tačiau tikrai nėra taip, kaip kad įsivaizdavau būdamas vaikas, kad čia kažkas nerealaus.

– Kaip įsikūrėte Hjustone?
– Gyvenu netoli arenos, kad neužtrukčiau važiuodamas į treniruotes. Naujokai į  pratybas turi ateiti pusvalandžiu anksčiau, nei kiti krepšininkai. Todėl nenorėjau gyventi toli ir apsistojau prie pat arenos. Daugiausiai laiko joje ir praleidžiu.

– Automobilio neprireikia?
– Hjustonas – labai išplėstas miestas. Teksase visi miestai yra labai išsiplėtę, todėl be automobilio čia nieko nepadarysi. Kai kurie komandos draugai išsinuomavo namus už 45 minučių kelio nuo arenos ir esant kamščiams į areną važiuoja pusantros valandos. Aš nelabai noriu keltis šeštą valandą ryto, stovėti kamščiuose ir taip ilgai važiuoti į salę, todėl stengiausi būsto ieškotis kuo arčiau arenos. O norint nuvažiuoti pavalgyti reikia vykti už miesto. Centre visuose daugiaaukščiuose yra įrengti biurai, jis atgyja tik per pietus, kai visi išeina pietauti. O daugiau čia praktiškai nieko nėra, nes visi gyvena užmiestyje.

– Ar tokios rungtynės, kokias sužaidėte su Los Andželo „Clippers“ ekipa (15 min., 13 taškų) suteikia daugiau pasitikėjimo savo jėgomis?
– Žinote, sėdžiu ir laukiu savo šanso. Žinoma, tai prideda jėgų, tačiau būtų smagu, kad tokių rungtynių būtų daugiau. Bus matyti, kaip bus ateityje, tačiau gavęs šansą stengiuosi jį išnaudoti.

– Sakoma, kad NBA komandos daugiau žaidžia nei treniruojasi. Ar taip yra iš tiesų?
– Taip. Buvo atvejis, kai per septynių dienų kelionę treniravomės gal tik vieną kartą. Rungtynės veda rungtynes, o po jų komanda dažniausiai gauna poilsio dieną. Aišku, mes keturiese, kurie mažiau rungtyniaujame, stengiamės nueiti į treniruoklių salę ar pasportuoti kitur. Visgi tai nėra tikros treniruotės ir žaidybinę praktiką galima prarasti labai greitai. Todėl prieš kurį laiką aš pats norėjau važiuoti į NBDL, nes nebejaučiau žaidimo.

– Europoje komandos dažniausiai kiekvieną dieną turi po dvi treniruotes. Ar netrūksta krūvio?
– Čia krūvis šiek tiek kitoks – žaidybinis. O jį atlaikyti yra šiek tiek sunkiau. Tačiau NBA yra didelis verslas, jie susikūrė tokią sistemą, kad kuo daugiau iš to uždirbtų, todėl turime prie to prisitaikyti. Aišku, yra sunkiau žaisti, nei treniruotis. Per pratybas turi ir pertraukėlių, o kai žaidi ketverias rungtynes per šešias dienas nėra lengva. Bendrauju su turku ir matau, kad sužaidęs trejas rungtynes jis jau yra „nusikalęs“.

– Treniruojatės daugiausiai iš visų komandos draugų. Kokia yra įprastinė jūsų diena?
– Viskas priklauso nuo to, turime bendrą komandinę treniruotę ar ne, tačiau ir vienu, ir kitu atveju salėje praleidžiu 4-5 valandas. Sportuoju ir krepšinio, ir treniruoklių salėse. Stengiuosi kuo labiau save patobulinti ir kuo geriau pasiruošti ateičiai – kad gavęs šansą neprašaučiau.

– Galbūt teko sportuoti su legendiniais „Rockets“ aukštaūgiais Hakeemu Olajuwonu ar Dikembe Mutombo?
– Ne, dar neteko, tačiau būtų labai malonu. Bus matyti, kaip bus pasibaigus šiam sezonui. Praėjusią vasarą į Hjustoną anksčiausiai atvykau aš ir turkas Omeras Ašikas. Tuomet čia dar nieko nebuvo, o mes visą mėnesį sportavome dviese, žaidėme vienas prieš vieną. Abu įgijome gerą sportinę formą, jis man nemažai padėjo.

– Ar nuo vasaros jaučiatės labai patobulėjęs?
– Sunku pasakyti, kai negaliu pasireikšti. Tačiau tikiuosi, kad tobulėju. Treneriai sako, kad viskas eina tik į gerą, tačiau to reikėtų klausti jau ne manęs. Per treniruotes sunku kažkur pasireikšti ar pasirodyti.

– Dabartiniu savo vaidmeniu komandoje nesate patenkintas nei jūs, nei Lietuvos sirgaliai. Po sėkmingo pasirodymo ikisezoninėse turbūt nenujautėte, kad žaisti teks tiek mažai?
– Aišku, dariau viską, ko manęs „Rockets“ prašė – daug dirbau ir treniravausi. Nesitikėjau, kad žaisiu labai daug, tačiau nesitikėjau, kad taip sėdėsiu. Bet yra kaip yra. Daug dirbu ir stengiuosi įrodyti, kad esu vertas žaisti. Treneris tai mato ir manau, kad anksčiau ar vėliau jis man suteiks šansą, kurio esu nusipelnęs.

– Ar šiuo metu vis dar norėtumėte grįžti į NBDL ir ten rungtyniauti po 30 minučių?
– Jeigu ir toliau sėdėsiu ant suolo, tikrai neprieštarausiu. Antrą kartą pats prašiausi išleidžiamas į NBDL, nes dėl žaidybinės praktikos trūkumo atėjo toks laikas, kai per treniruotes nebesuprasdavau, kas padeda apsiginti. Jau geriau žaisti ten ir atgauti sportinę formą bei žaidybinę praktiką, nei sėdėti ant suolo ir ją prarasti.

– Tos vienos ar dvejos rungtynės padėdavo?
– Kažkiek padėdavo. Aišku, norėtųsi daugiau, tačiau yra taip, kaip yra. Sąlygas, kiek ten būsiu, diktuoju ne aš, o jie. Džiaugiuosi, kad jie atsiliepė į mano prašymą ir suprato mane.

– Koks yra NBDL lygis? Per NBA Visų žvaigždžių šventę amerikiečiai gyrėsi, kad tai antras stipriausias pasaulyje čempionatas po NBA.
– Tegul sako, bet taip tikrai nėra. Galbūt NBDL lygis būtų kiek aukštesnis, tačiau komandinio žaidimo ten yra mažai. Man pasisekė, kad „Rio Grande Valley Vipers“ komandos treneris yra labai geras ir žaidėjus daugiau mažiau kontroliuoja. Tačiau pasižiūrėjus į kai kurias kitas komandas – išsimeta kamuolį, padriblinguoja, meta tritaškį ir bėga į gynybą... Tikrai nepasakyčiau, kad tai antra stipriausia lyga pasaulyje. Eurolyga yra žymiai stipresnė.