Pagarsinus eksperto išvadą dėl pernykštės Vasario 16-osios išvakarėse Kaune iškabinėtų prieštaringai vertinamų plakatų turinio, tapo aišku, kodėl teisėsaugininkai skubėjo perduoti šią bylą teismui. Tai, ką juose įžvelgė šis Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedros lektorius, iš tikrųjų verčia imtis priemonių.

Gąsdinančios įžvalgos

Kaip jau rašyta, sulaukę pasipiktinusios visuomenės skambučių dėl Laisvės alėjoje bei Vilniaus gatvėje priklijuotų plakatų „Sudegink Ruklą deportuok vyriausybę imigrantai welcome!“ ir pradėję dėl to ikiteisminį tyrimą Kauno teisėsaugininkai, kaip įprasta tokiais atvejais, kreipėsi pagalbos į Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą. Šių plakatų turinį tyrė jos atstovas – Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedros lektorius, dėstantis Filologijos fakulteto studentams kalbos kultūrą, normos teoriją bei praktiką bei kitus panašius dalykus, Laimutis Laužikas.

Jo išvadoje teigiama, kad plakatuose minima Rukla gali būti vertinama dvejopai. Pirmiausiai, tai – imigrantų centras. O raginant šį sudeginti ir kviečiant imigrantus į Lietuvą, šis „welcome“ (išvertus iš anglų kalbos – „sveiki atvykę!“) skamba bauginančiai bei ironiškai – „sveiki atvykę į pragarą!“.

Tačiau dar makabriškesnę plakato turinio potekstę L.Laužikas įžvelgė, turėdamas galvoje, kad Rukloje yra įsikūrę Lietuvos kariuomenės daliniai. Anot jo, skatindami sudeginti Ruklą, plakato autoriai su šiuo savo „welcome“ galimai sveikina ir vadinamuosius „žaliuosius žmogeliukus“, atvykusius, kartojant juos pažodžiui, į be vyriausybės likusią valstybę.

Unikalus ir teisėjas

L.Laužiko išvada, kuria remiantis į teisiamųjų suolą pasodinti Vytauto Didžiojo universiteto (VDU)  Humanitarinių mokslų fakulteto istorijos specialybės ketvirtakursė Viktorija Kolbešnikova bei buvęs jos draugas – vienos Kauno bendrovės, užsiimančios sporto prekių įrangos gamyba ir pardavimu, vadybininkas Linas Kleinas, – šių plakatų turinys ragina imtis diskriminacinių veiksmų prieš visuomenės grupes, skiriamas tautiniu ir socialiniu pagrindu, bei kursto prieš jas smurtauti ir fiziškai susidoroti.

Tiesa, anot išvados autoriaus, nelabai aišku, kam visa tai adresuota, tačiau, iškabinus šiuos plakatus, kurių teksto pabaigoje – šauktukas, viešai, juos galėjo perskaityti bet kas.

L.Laužiką nuspręsta kviesti į kitą teismo posėdį. Jam klausimų teigė turintys ne tik teisiamieji bei vieno iš jų advokatė, bet ir bylą nagrinėjantis specifiniu darbo stiliumi garsėjantis teisėjas Bronislovas Liatukas. „Prie ko čia Rusija?!“ –išsprūdo jam viešai skaitant L.Laužiko išvadą.

Nestandartiškai elgėsi šis teisėjas ir iškilus problemai, kaip apklausti vieną vargais negalais prisišauktą liudytoją, atvykusį į teismą su savo apie poros metų sūneliu. Nepilnamečiams dalyvauti teismo procese, jeigu šie neturi jame liudytojų statuso, kategoriškai draudžiama. Kol minėtas liudytojas buvo apklausiamas, jo mažylį, anot tėvo, verkiantį, kai lieka su svetimu žmogumi, teismo koridoriuje saugojo specialiai tam iškviesta B.Liatuko padėjėja. „Nepaliksi gi vaiko vieno gatvėje – kad neatsitiktų, kaip Rusijoje“, – nusprendė B.Liatukas, priminęs susirinkusiems į teismo posėdį šiurpią auklės, nužudžiusios jai paliktą vaiką, istoriją su visomis jos makabriškomis detalėmis. 

Vienas prisiminė, kitas – ne

Minėtas liudytojas buvo labai svarbus. Ir dėl to, kad, neturėdamas, kur palikti sūnaus, jis iki šiol neatvykdavo į teismo posėdžius, jau buvo ketinta atvesdinti jį prievarta.

Šis buvęs vienos Laisvės alėjos kavinės administratorius buvo vienas iš dviejų asmenų, kuriuos, peržiūrint vaizdo kamerų įrašus, teisėsaugininkams pavyko nustatyti kaip galimus nusikaltimo liudininkus. Teisme jis patvirtino matęs pernykštės Vasario 16-osios naktį kelis jaunuolius, priklijavusius Laisvės alėjoje plakatą, kurio turinys jam sukėlė juoką – dėl jame parašytų nesąmonių. „Pagalvojau, dar jauni, kvaili, nežino, ką daro“, – teigė jis.

Tačiau šis liudytojas tikino, kad praėjo jau daug laiko, dėl ko jis jau negali prisiminti tada prieblandoje matytų šių jaunuolių veidų. Kaip jau rašyta, V.Kolbešnikovą bei L.Kleiną – kaip klientus, dažnai užsukdavusius į jų kavinę, atpažino jos barmenas, patvirtinęs savo parodymus ir teisme. Jis anksčiau už buvusį kavinės administratorių tąnakt, apie 1 val., išėjo parūkyti į lauką ir teigė matęs plakatą priklijavusius jaunuolius vos septynių metrų atstumu nuo savęs. Taigi, negalėjęs apsipažinti.

Turėjo kitų tikslų?

Tačiau, kaip jau rašyta, L.Kleinas tikina tąnakt, kai buvo klijuojami plakatai, miegojęs namuose.

V.Kolbešnikova prisipažino juos klijavusi, tačiau neigė, kad kurstė jais smurtą bei neapykantą, kuo yra kaltinama.

Jai antrino ir Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė Birutė Sabatauskaitė, susipažinusi su V.Kolbešnikova vienoje centro rengtoje konferencijoje. „Drįsčiau teigti, kad V.Kolbešnikova negalėtų sąmoningai kurstyti neapykantos. Ji pasisako už pabėgėlių integraciją Lietuvoje“, – teigiama prie bylos prijungtame B.Sabatauskaitės atsiųstame rašte.

Kaip jau rašyta, V.Kolbešnikova, nedavusi ikiteisminio tyrimo metu jokių parodymų, atvertus bylą teisme, pareiškė, kad klijavo plakatus ne su L.Kleinu, bet su trimis bendramoksliais iš VDU. Pastarieji, apklausti teisme kaip liudytojai, pasakojo, kad idėja iškabinėti plakatus jiems gimė spontaniškai – susirinkus pernykštės vasario 15-osios vakare aptarti, kaip šiemet reaguoti į tradicines Vasario 16-osios Lietuvos tautinio jaunimo sąjungos eitynes, kurioms jie nepritaria. Tas tekstas, kuris buvo atspausdintas tą pačią naktį spausdintuvu, buvo beveik tiesioginis vieno angliško plakato, matyto Prahoje ar Varšuvoje, vertinys. Ir jo tikslas buvo ne skatinti smurtą ar kurstyti neapykantą, o suerzinti minėtų eitynių dalyvius ir parodyti šiems, kad ne visi jiems pritaria.

Pateikė savo versiją

Anot prisiėmusiųjų šių plakatų autorystę, esą „sudegink Ruklą“ tereiškė užsienyje vykstančių pabėgėlių centrų padeginėjimo palaikymą, nes jie, kaip ir panašios paskirties mūsiškės įstaigos, primena kalėjimus.

Neragino jie deportuoti ir vyriausybės, kuri buvo paminėta tik kaip visos valdžios sinonimas. Ęsą tik siekta, kad jos atstovai patys įsijaustų į pabėgėlių vaidmenį. Esą nebuvo iškraipyta ir anglų kalbos žodžio „welcome“ prasmė, nes, kviesdami imigrantus į Lietuvą, jie norėjo patikinti, kad ir čia yra žmonių, kurie juos priims ir sukurs saugesnę aplinką, negu tie, kurie eis eitynėse.

Tačiau kaltinimą palaikančiai prokurorei pasiteiravus, ar plakatų autoriai tikėjosi, kad eitynių dalyviai bei plačioji visuomenė be tokio išsilavinimo, kaip jų, taip pat supras šio šūkio turinį, apklausiamieji prisipažino, kad nesitikėjo.

Už viešą kurstymą diskriminuoti tam tikrą visuomenės grupę mūsų įstatymai numato laisvės atėmimą iki dvejų metų. Už viešą kurstymą fiziškai susidoroti su ja – iki trejų.