Įtariamasis dievino serialą apie policijoje dirbantį serijinį žudiką. Jo auka kriminalais bodėjosi. Tačiau tai – tik dalis atsakymo, kodėl kraupiai baigėsi niekada anksčiau nesipykusių kaimynų vakaronė Kauno rajono soduose.

Vardo šešėlis

Kauno teisėsaugininkai baigė tyrimą sukrečiančio nusikaltimo, pašiurpinusio visą Lietuvą. Prieš metus visus sukrėtė kraupi žmogžudystė pakaunės sodininkų bendrijoje "Šatijai".

Baudžiamoji byla dėl 30-mečio garliaviškio Alvydo Matako nužudymo ir jo palaikų išniekinimo jau perduota Kauno apygardos teismui. Liko neįgyvendinta šio vadybininko svajonė įsikurti su žmona "Šatijuose" – senelio dovanotame name, kuris jau buvo remontuojamas.

Nors praėjo jau beveik metai, velionio artimieji tebeieško atsakymo į klausimą: "Kodėl?!" Gindami nuo savęs abejones, ar  baisaus Alvydo likimo negalėjo lemti jam duotas tėvo, kuris taip pat žuvo labai jaunas ir labai apmaudžiomis aplinkybėmis, vardas.

Tylėjo beveik metus

Aurimo Jočio, įsikūrusio šiuose soduose su šeima vos prieš metus iki tragedijos, artimieji taip pat negali suprasti, kodėl jis taip žiauriai pasielgė su bendraamžiu kaimynu.
Viename Kauno autoservise elektriku dirbęs A.Jočys šiandien rašo jiems laiškus iš už grotų ir atsiprašo už tai, ką padarė. Tačiau kodėl, žada atskleisti tik teisme.

Nors jo žmona Jekaterina Skulovič-Jočienė "Kauno dienai" prisipažino išgirdusi kraupią vyro išpažintį praėjus valandai po tragedijos. Tiesa, su jam palankiomis interpretacijomis. Tačiau moteris bijojusi kam nors apie tai prasitarti.

Teismui perduotoje byloje J.Skulovič-Jočienė turi tik liudytojos statusą. Kaltinimai dėl nusikaltimo slėpimo jai nepateikti, nes Baudžiamojo kodekso straipsnis, grasinantis už tai laisvės atėmimu iki dvejų metų, numato išimtį nusikaltimą padariusio asmens giminaičiams ir šeimos nariams.

Mįslingas žmonos vaidmuo

J.Skulovič-Jočienę, netrukus po kraupios kaimyno A.Matako dingimo istorijos pabėgusią iš "Šatijų", galima laikyti ir vyro bendrininke. Jos vaidmuo šio šiurpaus nusikaltimo, anot teisėsaugininkų, padaryto iš savanaudiškų paskatų, priešistorėje – toli gražu neantraeilis.

"Kauno dienai" J.Skulovič-Jočienė prisipažino įkalbėjusi kaimyną A.Mataką pirkti vieną iš rankinių laikrodžių, kuriais, parsisiųstais iš interneto, ji prekiavo. Pastarasis buvo tą lemtingą 2013-ųjų lapkričio 25-ąją užsukęs pas juos, ieškodamas pašnekovės vyro, žadėjusio padėti sutvarkyti elektros instaliaciją, kai šis dar nebuvo grįžęs iš darbo. Tada ji į mandagų svečio pasiteiravimą, ką ji veikianti namuose per dienas, atsakiusi, kad prekiauja laikrodžiais ir apatiniu trikotažu, taip jį sudominusi savo prekėmis.

Vis dėlto J.Skulovič-Jočienė linkusi neigti, kad pabėgo iš "Šatijų", bijodama kaimynų pasmerkimo. Jos versija – tai padariusi dėl vyresnės dukros, kuriai po šio įvykio mokykloje teko patirti patyčias, nusisuko ir geriausia draugė. Nors A.Jočys yra tik antrosios jos dukros, kuri dar neina į mokyklą, tėvas.

Kiek kainuoja gyvybė?

"Viskas per tuos nelemtus pinigus", – linkusi reziumuoti A.Matako našlė.

Marija Matakė įsitikinusi, kad Jočiai nusižiūrėjo jos vyrą į aukas, nes matė, kaip jis remontuoja senelio dovanotą mūrinį dviaukštį. Tuos lemtingus 2 tūkst. litų, galėjusius tapti vyro gyvybės kaina, jie planavo išleisti namo langams pakeisti, apie tai tarėsi telefonu visą paskutinę Alvydo gyvenimo dieną. Kol galiausiai jis, paskambinęs neblaivus vakare, pranešė, kad yra pas kaimynus Jočius ir jo planai pasikeitė – už dalį pinigų, skirtų langams, pirks laikrodį.

Skaudžiausia, anot M.Matakės, kad jos vyras vienintelis iš sodo kaimynų buvo linkęs bendrauti su Jočiais. "Alvydas norėjo, kad visi mūsų Kelininkų gatvelėje sugyventų draugiškai", – pasakojo pašnekovė.

M.Matakė netiki, kad jos vyras galėjo būti tą vakarą toks girtas, kaip linkę teigti Jočiai.

Įtartini akcentai

J.Skulovič-Jočienė savo pasakojimą "Kauno dienai" apie to lemtingo vakaro įvykius jos namuose taip pat įtartinai pradėjo nuo išgerto alkoholio kiekio. Anot jos, vyrai kažkodėl ėmė maišyti alų su degtine, nors nė vienas šios nemėgo.

Pašnekovė tikino dalyvavusi vyrų užstalėje labai trumpai. Po to nuėjo į viršų, kur miegojo dukros.

Galiausiai – gerokai po vidurnakčio, niekaip negalėdama užmigti, paprašė vyrų skirstytis. Tačiau tada tarp jų kilo muštynės. Dėl ko, pašnekovė tikino nežinanti: "Maža, kas būna tarp pergėrusiųjų."

Anot J.Skulovič-Jočienės, jos vyras gerokai apkūlė svečią, nors abu buvo beveik vienodo sudėjimo. "Manau, kad sulaužė jam nosį", – teigė pašnekovė. Tačiau galiausiai abu nusprendė taikytis ir eiti į kiemą "surūkyti taikos pypkės". Tik kažkodėl išėjo laukan pro skirtingas duris.

"Daugiau aš Alvydo gyvo nemačiau", – reziumavo kaltinamojo nužudymu žmona. Nuo šios vietos apie tolesnius tos nakties įvykius ji jau pasakojo gerokai šykščiau. Esą netrukus vyras grįžęs ir teiravęsis: "O kur Alvydas?" Tada ir pasiėmęs iš įrankių dėžės statybinį peiliuką gipsui pjaustyti. Grįžo jis tik po valandos – kruvinas ir ėmė pasakoti apie kažkokius esą Alvydo pasikviestus asmenis, nuo kurių jam teko gintis, kažkodėl nužudant jų draugą.

Senelio širdis jautė nelaimę?

Jeigu A.Matakas paskutinį savo gyvenimo vakarą nebūtų skambinęs žmonai, jo likimas galėjo būti nežinomas iki šiol. Nors jo pasigesta vos išaušus rytui.
Kaune gyvenantis velionio senelis Vaclovas Matakas "Kauno dienai" guodėsi, kad tą lemtingą lapkričio 25-ąją jį be galo traukė į sodą. Tačiau tądien labai smarkiai lijo ir jis kelionę atidėjo rytojui.

"Antradienį išsirengiau į "Šatijus" vienu iš pirmųjų autobusų. Ir, eidamas su kaimynu pro sankryžą, vedančią mūsų namo link, pamačiau tą nelemtą kraujo dėmę, – lig šiol prisimena pašnekovas. – Tačiau, kad tai susiję su anūko žūtimi, nebuvo net minties."

Pirmi negeri įtarimai užplūdo, kai atrakino lauko duris ir rado terasoje degančią šviesą. Degė ji ir rūsyje. Buvo įjungtas ir kompiuteris, šalia kurio gulėjo visi anūko mobiliojo ryšio telefonai. Kieme stovėjo ir Alvydo automobilis su maisto produktais, kuriuos jis, senelio duomenimis, tiekdavo 23 Kauno parduotuvėms. Atrodė, kad anūkas tik trumpam kažkur išbėgęs. Tačiau netrukus ėmė aiškėti, kad ši mįslinga tyla gali slėpti kažką baisaus.

Nei tėvo, nei motinos

"Žinau tik, kad anūko likimas buvo baisus. Ką padarysi", – guodėsi "Kauno dienai" 86-erių V.Matakas, prieš 30 metų jau atlaikęs panašų likimo smūgį.

Pašnekovo sūnus, kurio vardu pavadintas ir anūkas, buvo paimtas į sovietų kariuomenę, nors sirgo epilepsija. Karinio komisariato darbuotojai, leidę turtingesnių tėvų vaikams juos išpirkti, bandė surinkti reikiamą šauktinių skaičių bet kokiomis priemonėmis. Nors V.Matako sūnus pristatė medikų pažymą apie savo ligą, į ją atsižvelgta nebuvo. Maža to, ji buvo nuslėpta. Kaip ir tai, kad šauktinis A.Matakas yra vedęs, o jo žmona nėščia.

Išsiųstas tarnauti į Krasnodaro kraštą, A.Matakas vyresnysis dar spėjo artimiesiems parašyti, kad nebegauna kariuomenėje jokių vaistų, nes vietiniai medikai neturi jo ligą patvirtinančių dokumentų. Nepraėjus nė mėnesiui, atėjo žinia apie paslaptingą jo mirtį.

"Niekas tada mums nieko nepaaiškino", – prisiminė V.Matakas, lygindamas šios 30 metų senumo istorijos aplinkybes su anūko žūtimi. Pastarasis gimė praėjus penkiems mėnesiams po tėvo mirties ir iki 12 metų augo pas senelius, vėliau – pas tetą, nes vyro žūtis turėjo įtakos ir nenusisekusiam jo motinos likimui. "Todėl, kad Alvydas neturėjo tėvų, ir padovanojau jam savo sodo namelį", – baigė dėlioti jam tekusių išgyvenimų virtinę V.Matakas.

Ciniškai siūlė pagalbą

V.Matako anūkas taip pat buvo pašarvotas uždarame karste. Ne vien dėl to, kad pavyko rasti jo kūno dalis tik po kelių dienų. Mėgstamų detektyvinių serialų prisižiūrėjęs A.Jočys bandė paslėpti aukos palaikus taip, kad ne tik nepavyktų jų rasti, bet ir atpažinti.

Šiurpiausia šiandien klausytis, kaip dingus A.Matakui, jis kasdieną ėjo pas savo aukos artimuosius ir klausė, ar dar šis neatsirado. Ir vis žadėjo, kai tik turės laiko, būtinai ir pats prisijungs prie ieškančiųjų pražuvėlio. Ir dar nespėjęs, kaip buvo sumanęs, paslėpti jo palaikų, siūlėsi aukos seneliui parvežti jį į Kauną. "Gal ir man planuotas anūko likimas, vien dėl to, kad pirmasis konstatavau, kad kažkas atsitiko?" – neatmeta tokios tikimybės ne vieną likimo smūgį atlaikęs nužudytojo senelis.

A.Jočio žmona šiandien tikina, kad būtų pasakiusi nežinios iškankintiems A.Matako artimiesiems tiesą, jeigu šie būtų atėję pas ją, kai vyras buvo darbe. Tačiau ateidavo, kai jis jau buvo grįžęs, todėl ji ir tylėjo.

Deksterio antrininkas

A.Jočys ne iš karto prisipažino, kad nužudė kaimyną. O tik supratęs, kad teisėsaugininkai nepaliks jo ramybėje.

Iš pradžių A.Jočys nesibodėjo spekuliuoti svečio girtumu – esą dėl to šis galėjo pakliūti į bėdą. Tačiau ir prisipažinęs, kad tuo pasinaudojo pats, nenorėjo pasakyti, kur paslėpė aukos palaikus. "O juos rasti buvo būtina, kad galėtume įvardyti A.Matako mirties priežastį. O gal jis mirė nuo infarkto?" – aiškino ikiteisminio tyrimo subtilybes vienas iš A.Matako nužudymo aplinkybes narpliojusių prokurorų.

Kriminalinius serialus ryte rydavęs A.Jočys tai suprato ir bandė pareigūnus klaidinti, nuvedęs juos į Lapių sąvartyną – esą čia paslėpti aukos palaikai, tačiau, kur, jis tiksliai neatsimena. Anot jau minėto prokuroro, galiausiai pavyko prisibelsti į A.Jočio sąžinę ir jis nuvedė į už penkių kilometrų nuo "Šatijų" esantį Lepšiškių kaimą.

Atkasę ten esančioje apleistoje lapių fermos teritorijoje užkastus A.Jočio aukos palaikus, buvo sukrėsti net visko matę teisėsaugos veteranai. Įtariamasis teigė padalijęs juos, negalėdamas permesti per aukštoką šią apleistą teritoriją juosiančią tvorą. O kodėl po to dar apipylė druskos rūgštimi, jau nebeaiškino, nes greičiausiai buvo įsitikinęs, kad susidūrė su ne mažesniais profesionalais, negu, anot žmonos, jo dievinamo serialo "Deksteris" pagrindinis veikėjas. Atrodo, kad iš šio serialo autorių sukurto policijos eksperto – serijinio žudiko A.Jočys daug ko išmoko.

Palaikus slėpė dvi naktis

Šiųmetės Kriminalinės policijos dienos išvakarėse policijos generalinis komisaras gavo A.Matako našlės padėką.

"Noriu labai nuoširdžiai padėkoti Kauno rajono kriminalinės policijos pareigūnams Audronei Gecevičienei, Laimūnui Doreliui ir Jaldžiui Hiijame už jų profesionalumą ir, kad dirbdami tokį sunkų darbą, rado laiko užjausti ir paguosti mane tokią sunkią gyvenimo minutę", – rašė M.Matakė.

Jos vyro nužudymo aplinkybes tyrę teisėsaugininkai rado ir nusikaltimo įrankį – tarp Jočių krosnies pelenų, kuriuos teko persemti su kiaurasamčiu.

Nepavyko rasti tik visų pinigų, nors A.Jočiui pareikštas kaltinimas būtent dėl jų nužudžius kaimyną. Tos lemtingos pernykštės lapkričio 26-osios nakties įvykiai jame sudėlioti taip: pirmiausia, neblaivus A.Jočys, gviešdamasis svečio pinigų, užpuolė jį savo namuose, suduodamas mažiausiai aštuonis smūgius bei spardydamas į įvairias kūno vietas. Po to pavijo kelkraštyje jau su peiliu rankoje. Tą pačią naktį nužudytojo kūnas nuvežtas nuosavu A.Jočio mikroautobusu į Lepšiškių kaimą, kur susidūrus su jau minėta aukštoka tvora, padarytas ir antras jam inkriminuojamas nusikaltimas. Tačiau tąnakt aukos palaikai tik permesti per tvorą ir paslėpti po šakomis. Sugrįžęs kitą naktį, A.Jočys jau iškasė duobę ir panaudojo specialiai šiam tikslui nusipirktą druskos rūgštį.

Kaltinamojo versija

A.Jočio versija – šiek tiek kitokia.

Jis neneigia nužudęs kaimyną, tačiau tikina, kad tai buvo tik girtų vyrų konflikto padarinys. Esą pinigus jis radęs tik nurenginėdamas auką. Ir, kadangi šie buvo kruvini, sudeginęs juos dar tą pačią naktį krosnyje kartu su tokiais pačiais savo bei aukos drabužiais.

Tačiau nustatyta, kad kitą dieną po nusikaltimo A.Jočio žmonos sąskaita papildyta 600 litų. Ji pati "Kauno dienai" teigė, kad šiuos pinigus pervedęs vyras. Tačiau esą tai buvusi jo alga. Pervesti dalį šios sumos į jos sąskaitą buvo būtina, nes tik taip šeima galėjo atsiskaityti su užsienyje registruota elektronine parduotuve, kurioje pirko vyrui batus ir džinsus.

Pašnekovė tikino, kad būtinai liudys vyro teisme, nors, būdama kaltinamojo žmona, gali parodymų ir neduoti. Ji teigė jau apsibrendusi su A.Jočiu skirtis. Šis apie tai žino ir reagavo ramiai. Neatmetama galimybė, kad tokie J.Skulovič-Jočienės, prisipažinusios, kaip ir vyras, labai mėgstančios detektyvinius serialus, ateities planai gali būti susiję su A.Matako našlės ieškiniu, pareikštu jos vyrui. Ji prašo iš kaltinamojo nužudymu daugiau kaip 200 tūkst. litų.

Pirmosios aukos – gyvūnai

"Tik po šių įvykių sužinojau, su kuo gyvenau septynerius metus", – aiškino savo apsisprendimą skirtis kaltinamojo šiurpiais nusikaltimais žmona, turėdama galvoje ne tik juos, bet ir du vyro teistumus už vagystes. Apie pirmąjį, kai vyrui buvo dar 17 metų, ji teigė sužinojusi tik po jo sulaikymo.

Anot pašnekovės, galiausiai jos kantrybės taurę perpildė galimas kai kurių augintinių likimas. "Mįslingai dingo du mūsų katinai ir terariume auginta gyvatė, kurią buvau gavusi dovanų, – pasakojo J.Skulovič-Jočienė. – Tada taip pat įtariau vyrą, tačiau šis tikino, kad kankino gyvūnėlius tik vaikystėje. Vėliau iš jo artimųjų sužinojau, kad su kai kuriomis savo aukomis jis tada pasielgė panašiai kaip su kaimynu."

Psichiatrai pripažino sadistinių polinkių turintį A.Jočį pakaltinamu.

Vienintelis užtarėjas – patėvis

Buvę A.Jočio pedagogai iš Rokiškio rajono Juodupės gimnazijos taip pat teigė labai nustebę, sužinoję, kuo įtariamas jų auklėtinis.

"Prisimenu jį kaip nuolat besišypsantį tylenį, kuriam mokslai sekėsi gal ir prasčiau. Tačiau, kad jį būtų tekę svarstyti dėl šiurkštaus ar įžūlaus elgesio, tikrai nepamenu", – pasakojo viena iš gimnazijos vadovių.

Juodupės seniūnijos darbuotojai, kaip ir pedagogai, sužinojo apie makabrišką A.Jočio poelgį per televizijos žinias. Ir, kaip dauguma šios žinios sukrėstų juodupiečių, pagalvojo: "Kaip gerai, kad šios baisios valandos nesulaukė prieš kelerius metus mirusi Aurimo motina."

Tačiau A.Jočį nuo trijų mėnesių auginęs patėvis – kitokios nuomonės. "Taip gali atsitikti kiekvienam", – įtikinėjo šis po insulto neįgalumą turintis juodupietis, priėmęs po savo stogu iš "Šatijų" po vyro nusikaltimų pabėgusią J.Skulovič-Jočienę su dukrelėmis. Jos vyrui gresia laisvės atėmimas iki 20 metų arba iki gyvos galvos. O jeigu pavyks įrodyti savo versiją – kad nužudė kaimyną ne dėl pinigų – nuo septynerių iki penkiolikos metų.