„Žalgirio“ arenos architektas: gavus premiją, apėmė dvejopi jausmai

Šių metų Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu tapęs kaunietis architektas Eugenijus Miliūnas, garsus ne vien materialiais darbais, bet ir giliu, filosofiniu mąstymu, sako žinią apie tokį įvertinimą sutikęs gana ramiai. Kauno „Žalgirio“ arenos autorius apdovanotas už „konceptualių architektūros erdvių suvokimą, šiuolaikinių visuomenei reikšmingų pastatų sukūrimą“.

– Pastaroji premija Jums jau ne pirmas oficialus įvertinimas. Kaip jaučiatės?

– Dvilypis, o gal ir trilypis jausmas. Kuomet tau yra 60 metų, gavęs tokią premiją, labai baisiai nedžiūgauji. Toks jausmas, kad tau pasakoma: „Na, užtenka jau tau kurti, gavai premiją, netrukdyk kitiems dirbti“. Jei tokią premiją būčiau gavęs būdamas jaunesnis, tikriausiai būtų daugiau jaunatviško džiaugsmo. Tiesa, mane anksčiau pristatinėjo premijai du kartus, trečią kartą gavau. Prieš tai esu gavęs valstybinę premiją. Taigi, kalbant sąžiningai, man premijos nėra ypatingai svarbus dalykas. Tačiau su manimi dirbo ir dabar dirba daug žmonių. Premija – tai pripažinimas daugeliui jų. Reikia įvertinti pastangas, išskirti kažką iš kitų. Šį kartą kliuvo man. Aš į tai žiūriu daugiau kaip į mandagumą.

– Koks Jums pačiam reikšmingiausias Jūsų kurtas pastatas?

– Man labai sunku vertinti savo darbus. Turbūt galėčiau pasakyti, kad mano ryškiausias, meniškiausias darbas – M.Žilinsko dailės galerija, kurią kūriau su Kęstučiu Kisieliumi ir Sauliumi Juškiu. Tačiau tai buvo seniai, dar anais laikais, jaunystėje. Paskutinis statinys („Žalgirio“ arena – red. past.) kurtas jau kitoje aplinkoje. Tai visai kita architektūra ir kitas supratimas. Šis darbas yra brandesnis, mažiau emocionalus, kitiems žmonėms gali pasirodyti mažiau estetiškas.

– Ne veltui esate apdovanotas, į architektūrą įnešate naujo. Ko trūksta Lietuvos, Kauno architektūrai?

– Sunku atsakyti trumpai. Architektūra yra daugialypis, įvairiapusis procesas. Tačiau man atrodytų, kad šiandien labiausiai trūksta visuomenės, daugumos žmonių noro suprasti, kad architektūra yra jų gyvenimo dalis. Taip pat, kaip ir drabužiai. Kiekvienam žmogui rūpi, kaip jis atrodo. Pastatai yra tarsi valstybės rūbai. Kokie mes norime atrodyti sau, kokie – svečiams? Architektūra, nors ir nėra tokia populiari kaip teatras, literatūra, vis dėlto vaidina labai didelį vaidmenį tiems žmonėms, kurie nori pažinti valstybės kultūrą. Norint suvokti save suvokti kitų valstybių bei tautų fone, architektūra, manau, vaidina pirmą vaidmenį. To žmonės dažnai nesuvokia. Tačiau nuvykę į kitus kraštus visų pirma mato statinius. Tai pirmoji informacija apie tos šalies kultūrą.

– Kodėl ant pastatytų namų nematome jų autorių pavardžių? Architektams nesvarbu būti įvertintiems? Ar premija – vienintelis kelias informuoti žmones, ką iškilus architektas suprojektavo?

– Jei fotografas nufotografuoja miesto fragmentus, kad ir kažkieno architektūrą, jis pasirašo esąs nuotraukos autorius, o kas kūrė nuotraukoje matomus pastatus – nežinoma. Bet kokio kūrinio autorius turi pasirašyti. Tai reikalinga nebūtinai tam, kad autorius būtų išaukštintas, o tam, kad visuomenė būtų informuota. Tai reiktų padaryti vien iš mandagumo, etiketo. Be to, žmonės turi sužinoti, kas sukūrė ne tik gražius, bet ir negražius pastatus. Tai, kad mes neužrašome architektų pavardžių, neturime tokių lentelių bent prie svarbesnių, stambesnių statinių, yra mūsų kultūros silpnybė. Prie Šiaulių arenos, mūsų, autorių, pavardės yra. Prie „Žalgirio“ arenos Kaune pavardės dar bus užrašytos. Ir ne tik architektų, bet visų tų, kurie dalyvavo ją statant.

– Ar matote savo akiratyje jaunų architektų, kurie nusipelnę tokio įvertinimo, o tuo pačiu – finansinės paskatos?

– Žinoma, to reikia ne tik architektams. Pagalvoju ir apie dailininkus, nes mėgstu tapybą. Žinau, kad jiems sunkiau nei architektams. Architektai bent gauna užsakymų, o dailininkai nebūtinai yra samdomi. Architektūra susijusi su materialumu, verslu, o grynajame mene yra daugiau altruizmo. Todėl man visada truputį gėda prieš šiuos žmones – dailininkus, skulptorius, aktorius, muzikus. Jie įdeda labai daug darbo, laiko, atsidavimo, o jų nepamato, jiems materialiai atlygis negrįžta. Architektams šiuo požiūriu šiek tiek lengviau, tačiau mūsų yra labai daug, didelė konkurencija, toli gražu ne kiekvienam sekasi ir ne kiekvienas būna pastebėtas.


Šių metų Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatais taip pat tapo skulptorius Vladas Vildžiūnas, literatūrologas Kęstutis Nastopka, dirigentas Modestas Pitrėnas, menininkas Žilvinas Kempinas, scenografas Vitalijus Mazūras.

104 tūkst. litų siekiančios premijos kasmet teikiamos už reikšmingiausius pastarųjų septynerių metų darbus kultūros ir meno srityje arba už ilgametį kūrėjo indėlį į kultūrą ir meną.

Premijų laureatų diplomai ir ženklai įteikiami Lietuvos valstybės atkūrimo dienos (Vasario 16-osios) proga.



NAUJAUSI KOMENTARAI

v

v portretas
BARZDONAS...JAU TOKI slykstuka pastatei kad bjauru ziureti...o turiu ziureti nes salia dirbu,,, TURETU BUTU GEDA TAU BENT......

O

O portretas
O man tai ta arena negraži net labai...

jAUTIS

jAUTIS portretas
aciu ,uz kaladeliu rinkini prie soboro ir ta,, mizniu,,kur jusu kurinys visai nesiderina prie Laisves alejos architekturos.Labai klaikiai atrodo arenos isore,dar nera ir pavadinimo,bet vidus gan neblogas,ventiliacija nebloga,tik truksta liftu,WC,erdviu isnaudojimo....
VISI KOMENTARAI 42
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių