Vyskupas K. Kėvalas: mes pamiršome tiesiog džiaugtis

Dienraščio „Kauno diena“ rašinys

"Visi mes ilgimės meilės slėpinio. Tie vaikai – taip pat", –  pastebi Kauno arkivyskupijos augziliaras Kęstutis Kėvalas. Didžiųjų švenčių išvakarėse "Kauno diena" kartu su vyskupu apsilankė vaikų globos namuose.

Po daugelio metų

Paskutinį kartą "Atžalyno" vaikų globos namuose buvau gal prieš dvidešimt penkerius metus.

Tąsyk kartu su kiemo draugais įstaigos auklėtiniams nusprendėme padovanoti mūsų pačių režisuotą kalėdinį spektaklį, o už sutaupytus dienpinigius pavaišinti juos skanėstais: maišeliu cukruotų grybukų, sausainių, saldainių ir tortu, kurį didvyriškai iki paskutinės stotelės vežėme 10-uoju troleibusu.

Gruodis prieš ketvirtį amžiaus mano galvoje paliko padrikų nuotrupų – neprisimenu vaikų veidų, neprisimenu jų auklėtojų. Į atmintį įsirėžė tik saldėsių maišas su priesaika neliesti jo turinio ir žodžiai, kurie tąkart verčiau būtų prasprūdę pro mano ausis.

"Klausyk, ar tik tie aktoriai nebus atnešę mums seno torto?" –  įtariai kyštelėjusi nosį į kuklų, tačiau iš visos širdies rinktą lauknešėlį, kolegę alkūne baksnojo tamsiaplaukė moteris. Skirtingai nei likusiuosius, jos veidą tebepamenu, tačiau šį kartą įstaigos koridoriuose jis nebešmėsčiojo. Taip, prabėgus daugiau nei dvidešimčiai žiemų, likus vos kelioms dienoms iki svarbiausių kalendorinių švenčių, ir vėl klebenau "Atžalyno" vaikų globos namų durų rankeną. Tik šį kartą ne aš, o man lenkėsi jaunieji artistai.

Angelo veidų paieškos

"Netrukus ateis vyskupas, sėdėkite ramiai", – kampe kvailiojančių paauglių būrelį žvilgsniu tramdė šviesiaplaukė moteris.

Jau po akimirkos pykčio raukšlė jos kaktoje ištirpo, o rankos apglėbė angelo akių mergaitės liemenį. Staiga atėjo netikėtas suvokimas, kad sėdžiu kone vieno veido žmonių apsuptyje: be tikėjimo ir pasitikėjimo. Lenkdama pirštus ėmiau ieškoti grynuolių, o sulig septintuoju pirštu stabtelėjau.

Matydama, kaip pirmosiose eilėse auklėtoja tramdo į šventinio stalo skanėstą pasikėsinusį smaližių supratau, kad ji neverta patekti į grynuolių sąrašą. Vietos jame nebuvo ir įžūliai paauglei, kuri tarsi pasimėgaudama susirinkusiųjų akivaizdoje dėl dingusio telefono tardė kone keturis kartus už save vyresnę įstaigos darbuotoją.

Už sąrašo ribų liko ir du išsišokėliai, kurie kiek vėliau, kalbant vakaro svečiui, salę paliko demonstratyviai iškeltomis rankomis ir šūksniu: "Alach!" Griežtą "ne" pasakiau ir vaikinų trijulei, man už nugaros rezgusiai planą, kaip nugvelbti maiše slypinčias lauktuves.

"Pati jaučiuosi nejaukiai", – pagavusi mano sutrikusį žvilgsnį situaciją bandė švelninti įstaigos vadovė. Įkvėpiau oro ir nusprendžiau ištrinti pirmąjį įspūdį. Juk šventės! Juolab kad ir džiaugtis yra kuo. Dar šiemet aštuoniolika globos namų auklėtinių iškeliaus iš niūraus pastato Partizanų gatvėje. Jų lauks erdvūs butai, kuriuose likimo nuskriaustieji galės versti naują gyvenimo puslapį, tikiuosi, be dėmių.

Palaimintas susitikimas

"O dabar visi pasveikinkime vyskupą Kęstutį Kėvalą", – nuo pykčio iki gailesčio ir atvirkščiai šokinėjančias mintis nutraukė direktorės pavaduotojos įžanginė kalba.

Šurmulį salėje staiga užgožė skambūs tarsi varpeliai globos auklėtinių balsai ir smulkutės atlikėjos pravirkdyta violončelė su viena nutrūkusia styga.

"Sveiki sulaukę šv.Kalėdų!" – artėjančią Kristaus Gimimo dieną šlovino ir susirinkusiuosius sveikino Kauno vyskupas augziliaras. Supratęs, kad ištęstais monologais neišlaikys mažųjų ir paauglių dėmesio, po trumpo priminimo apie vieną svarbiausių krikščioniškųjų švenčių ir jos prasmę dvasininkas pakeitė žaidimo taisykles.

"Žinau, kad šiemet jūs turėjote ne vieną šventę, – įspūdžius iš liepos pabaigoje vykusio pasaulio jaunimo susitikimo su popiežiumi Pranciškumi, kuriame dalyvavo ir "Atžalyno" vaikų globos namų auklėtiniai, bandė išpešti vyskupas. – Nagi, kiek jūsų buvo amžinuoju miestu vadinamoje Romoje ir kas labiausiai įstrigo iš šios kelionės?"

Iš kone trijų dešimčių susirinkusiųjų rankas pakėlė trečdalis. Merginai su tigrinio rašto šlepetėmis bene didžiausią įspūdį paliko poros tūkstančių metų senumo katakombos. Vos už kelių dienų – per šv.Kalėdas gimtadienį švęsianti rudakė negalėjo pamiršti Romos bažnyčių didybės. Susitikti su Šventuoju Tėvu, melstis prieš apaštalų kapų, aptarti įvairių klausimų Šventojo Sosto kongregacijose vasarą į amžinąjį miestą vyko ir pats K.Kėvalas, todėl su vaikų globos namų auklėtiniais įsitraukė į smagų pokalbį.



NAUJAUSI KOMENTARAI

eretikas

eretikas portretas
jeigu bobulytės man aukotu drebančiom rankom pilnus padėklus aš taip pat džiaugčiausi

SKAITYTOJA

SKAITYTOJA portretas
TIKRAI NEPAMIRŠOME,TAI TIK ŽURNALISTAI SUGEBA TIK TIEK PARAŠYTI- ,KAD TIK IEŠKOM DOVANŲ,PERSIVALGOM AR NET PRISIGERIAM .TAI NETIESA ,O TIK DIDELĖ JŲ -ŽURNALISTŲ NEKOMPETENSIJA

Jis

Jis portretas
Didžiausias džiaugsmas būtų, kad tikroji (o ne klerikalizmo ,kryžiaus karų, bažnyčios tarnų gobšumo, melo ir netikėjimo tuo ką patys kalba suniokota ir išniekinta) krikščionybė , kurios dvasia persunkta meile atvertų žmonėms akis.
VISI KOMENTARAI 7
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių