Viešosios Kauno erdvės: ir poilsiui, ir renginiams

Nemuno sala, Laisvės alėja, Sąjungos, Čečėnijos, Steigiamojo Seimo ir Vienybės aikštės, Kalniečių ir Draugystės parkai –  pagrindinės Kauno viešosios erdvės. Būtent jos lemia, ar mieste rusens gyvybė, būtent jose į atmintį įsispaudę istoriniai įvykiai.

Viešosios erdvės tarsi pratęsia kiekvieno žmogaus namus, buitį ir būtį, todėl jos labai svarbios vystant bendruomeniškumą ir gaivinant patį miestą.

"Viešoji erdvė mieste reikalinga tam, kad joje gyventojas galėtų tarsi pratęsti savo namus, savo būtį", – įsitikinęs architektas Rimantas Giedraitis.

Būtent jam ir dideliam būriui kolegų patikėta svarbi užduotis – parengti Vienybės aikštės rekonstravimo projektą. Su architektu kalbėjomės ne tik apie šią aikštę, bet ir kitas Kauno erdves, kurios skirtos miestiečių poilsiui ir laisvalaikiui.

– Kai kalbame apie miesto veidą, turime omenyje ne tik gyvenamuosius ar administracinius pastatus, prekybos centrus ir panašiai. Kiekviename mieste (nesvarbu, kokio jis dydžio būtų) lyg kokie inkliuzai gintaro gabalėlyje išsidėstę parkai, aikštės, skverai. Kaip jie atsiranda mieste?

– Iš esmės miestas nuo bet kokio kito tipo gyvenvietės ir skiriasi tuo, kad turi savitą infrastruktūrą, kurioje labai svarbų vaidmenį atlieka viešoji aplinka, kompensuojanti dažnai ribotus individualius miestiečių būstus. Besikuriančių ir augančių miestų bendruomenės nuo pat pradžių buvo priverstos surasti, sukurti erdves prekybai, susirinkimams, šventėms, laisvalaikiui, tad šios erdvės augo natūraliai ir proporcingai miesto poreikiams. Prie viso to pridėkime augančius miestiečių individualius poreikius – prisėsti ant suoliuko paskaityti knygą, išgerti kavos lauko terasoje, vežimėlyje pavežioti vaiką, pabėgioti, susitikti su draugu. Daugumoje Vakarų pasaulio miestų viešosios erdvės visiškai tenkina šiuos poreikius, todėl matome, kad gyvenimas jose verda bet kuriuo paros metu.

Kaunas išgyveno tuos pačius augimo ir viešųjų erdvių kūrimosi laikotarpius – nuo viduramžių daugiau ar mažiau natūralaus vystymosi, padiktuoto tuomečių poreikių, iki naujųjų laikų, kai į miestų planavimą įsijungė urbanistai ir architektai. Skirtumas tik tas, kad Kaunas, kaip ir dauguma kitų mūsų miestų, pergyveno ne vieną okupaciją, kai, vystant miestą, dominavo motyvai, mažai susiję su tikraisiais visuomenės poreikiais. Ypač tai pasakytina apie sovietmetį, kuris, būdamas iš esmės antihumaniška sistema, ir negalėjo turėti humaniškų ir iš tikrųjų žmogui skirtų viešųjų erdvių. Ir čia ne priekaištas to laiko projektuotojams – architektūra pernelyg susijusi su visuomenės būviu, kad galėtų ištrūkti iš jo įtakos.

– Kaunas yra miestas, turintis daug viešųjų erdvių. Vien miesto centre jų kelios: Laisvės alėja, Nemuno sala, beveik visas Senamiesčio kvartalas, Santaka. Sovietmečiu tokių vietų, pavadintų parkais ir aikštėmis, atsirado beveik kiekviename naujame miegamajame rajone. Kokius teigiamus pokyčius įžvelgiate atnaujinant viešąsias erdves? Kokių piktžaizdžių vis dar matote?

Svarbiausia užduotis ir misija – sujungti istoriją, dabartį ir ateitį. O gal, tiksliau, permąstyti istoriją, analizuoti dabartį ir svajoti apie ateitį.

– Kalbant apibendrintai, pagrindinis džiuginantis dalykas – šiuo metu sparčiai vykstantis architektūrinis ir urbanistinis miesto atgimimas. Labai džiaugiuosi tuo, kad aktyviai tvarkomos gatvės ir viešosios miesto erdvės. Dar prieš keletą metų savo susitvarkymu Kauną lenkė kone kas antras Lietuvos miestelis, o dabar padėtis pastebimai keičiasi į gera. Džiaugiuosi tuo, kad ne tik projektuojama, bet tie projektai ir realiai įgyvendinami. Kaip pavyzdį noriu paminėti Laisvės alėją: nors tiek tarp miestiečių, tiek profesionalų buvo įvairių nuomonių, diskusijų, ginčų apie tai, koks turėtų būti atgimusios alėjos architektūrinis charakteris, ir jie galėjo niekada nesibaigti, vis dėlto sugebėta rasti kompromisą, ir pirmuosius rezultatus jau matome. Mane džiugina tai, kad šį projektą pavyksta įgyvendinti, jis svarbus visam miestui.

Be abejo, Kaune dar yra daugybė vietų, kurioms taip pat reikia naujos gyvybės. Netgi Senamiestis, jau kelerius metus išgyvenantis savąjį renesansą, vis dar atkreipia dėmesį savo neišbaigtumu: kalbu apie gatvelių ir šaligatvių lygumą, apšvietimo kokybę, apleistus kiemus ir daugelio pastatų fasadus. Paminėčiau ir Steigiamojo Seimo aikštę, kuri, kone šimtmetį atlikusi turgaus aikštės funkciją, sovietmečiu tapo anemiška erdve be veido ir paskirties, ir todėl – visada tuščia. Džiugu, kad ir šią erdvę planuojama atgaivinti.

Arba atkreipkime dėmesį, kaip atrodo mūsų Nemuno krantinė – nuo Vytauto bažnyčios iki pat Nemuno salos ir netgi toliau? Ar taip turėtų atrodyti modernaus miesto krantinės grindinio plokštės, turėklai?

Kitos upės – Neries – pakrantėje matome dar liūdnesnį sovietmečio palikimą – tarp daugiabučių namų įspraustą Sąjungos aikštę. Gal pasakysiu gana kategoriškai, bet neatrodo, kad ši erdvė kurta žmogui, o ir žmonių joje matyti man neteko. Kaip jau minėjau, visa tai nehumaniškos visuomeninės sistemos, kurios negalėjo ignoruoti net talentingiausi kūrėjai, grimasos.

Tačiau šiandien visos paminėtos erdvės, kaip ir daugelis kitų, stovi eilėje laukdamos savo atgimimo. Tad tobulinti ir gražinti savo miestą galėsime ir turėsime dar labai ilgai.

– Pakalbėkime apie tai, su kuo labai dažnai susiduriate savo darbe. Kas trukdo ir stabo viešųjų erdvių atsinaujinimą? Kokių iššūkių sulaukiate?

– Kai projektuojamas radikalus (kitaip tariant, esminis) viešosios erdvės atnaujinimas, iš ilgamečio sąstingio išjudinama daug dalykų: susiduriama su galybe techninių problemų, paveldosaugos klausimais, kyla audringos visuomenės diskusijos.

Neretai visuomenė įtariai žiūri į privačius investuotojus, dažnai hiperbolizuodama jų siekiamą privačią naudą. Tačiau šiandien visame pasaulyje, net daug turtingesnėse valstybėse, verslas neretai investuoja į viešąsias erdves, o visuomenės sukuria tokias savo interesų gynimo sistemas, kurių verslas privalo paisyti. Ir nereikėtų pamiršti, kad daugeliu atvejų visuomenės ir verslo interesai visiškai sutampa. Tad reikia tik nebijoti pradėti šiuos procesus. Smagu, kad Kaunas juos pradeda.

Dažnai iškyla rimtų paveldosaugos diskusijų, kuriose viešoji nuomonė taip pat labai svarbi. Bet į tokius rūpesčius mes, projektuotojai, žiūrime ramiai: juk tai kasdienis mūsų darbas, nors kiekvieną dieną atnešantis vis naujų iššūkių.

– Kaip keičiasi visuomenės požiūris į viešąsias miesto erdves?

– Ne aš vienas pastebiu, kad jaunesnioji karta gana aktyviai dalyvauja kuriant ir gaivinant miestą. Nepriklausomybės metais užaugę kauniečiai jau demonstruoja laisvo žmogaus požiūrį: jeigu jie dirba savo valstybei ir miestui, tai natūraliai tikisi, kad ir miestas pasirūpins jų patogumu, laisvalaikiu, galimybėmis gyventi bendruomenėje. O jeigu miestas tuo nepasirūpins, šie žmonės tiesiog pasirinks kitą miestą.

Nepriklausomybės atkūrimo pradžioje buvo ganėtinai ilgas, nors dėl ekonominės situacijos visiškai suprantamas miestų, o ir bet kurios kitos aplinkos apleidimo laikotarpis, per kurį žmonės atprato reikalauti savo teisių į viešąsias erdves. Daugelis netgi pamiršo, kad miestas turi tarnauti jiems, o ne atvirkščiai. Be abejo, sovietmetis taip pat niekaip neprisidėjo prie šių miestiečio teisių suvokimo.

Nepriklausomybės metais užaugę kauniečiai jau demonstruoja laisvo žmogaus požiūrį: jeigu jie dirba savo valstybei ir miestui, tai natūraliai tikisi, kad ir miestas pasirūpins jų patogumu.

Todėl žmonės masiškai kėlėsi už miesto kurti savo individualias, už tvorų paslėptas erdves, ir ši tendencija vis dar įprasta. Tad jeigu norime susigrąžinti miestiečius į miestą (tegul bent jau vakarui, savaitgaliui), privalome kurti ir gaivinti viešąsias erdves. Jos pritraukia žmones, šie pritraukia verslą, verslas pritraukia dar daugiau žmonių, o daug žmonių sukuria saugumą, jaukumą ir bendruomeniškumą – tai, ką ir turėtume vadinti miestu.

– Užsiminėte apie viešąją nuomonę ir kaip ją kartais sunku pakeisti. Kokios viešosios Kauno vietos vis dėlto pakeitė savo paskirtį ir nuliūdino visus skeptikus?

– Yra tokia vieta (juokiasi). Šios vietos pokyčių sėkmė parodė, kad nereikėtų bijoti esminių permainų. Kalbu apie Nemuno salą. Pamenu, koks buvo visuomenės susipriešinimas, kai buvo paskelbti planai statyti čia "Žalgirio" areną. Tačiau efektas  netikėtas: pastačius areną, atgijo ir pati sala. Dabar čia ne tik vedžiojami šunys, kaip buvo iki tol, bet ir aktyviai sportuojama, rengiamos šventės, parodos ir t.t. Kauniečiai tarsi iš naujo atrado šią gamtos oazę, nors iki pertvarkos buvo bijomasi būtent to, kad sala bus sunaikinta.

– Kokių sunkumų patiria architektai, projektuodami istorinį, paveldo, emocinį krūvį turinčias miesto viešąsias erdves?

– Mums svarbiausia užduotis ir misija – sujungti istoriją, dabartį ir ateitį. O gal, tiksliau, permąstyti istoriją, analizuoti dabartį ir svajoti apie ateitį. Ir, perleidus visa tai per savo kūrybinius filtrus, drąsiai gimdyti kūrinį. Kaip drąsiai elgtis istorinėje aplinkoje, kiekviena visuomenė sprendžia skirtingai. Pavyzdžiui, Niujorke stovinčią žavią neogotikinę Šv.Patriko katedrą supa didžiuliai dangoraižiai, tarp kurių katedra atrodo kaip mažas perliukas. Štai taip neskrupulingai amerikiečiai žiūri į savo istoriją. Ir šiandien jie dominuojanti pasaulyje tauta. Mes su istorija linkę elgtis gerokai atsargiau. Ir mūsų – tik trys milijonai. Tikrai nežinau, kiek šie tarpusavyje tolimi faktai susiję, bet noriu pasakyti, kad vieno teisingo kelio nėra. Keliai atrandami kas dieną.– Kokias įdomiausias patirtis galėtumėte įvardyti rengiant Vienybės aikštės rekonstrukcijos architektūrinį projektą?

– Prieš pradėdamas projektavimo darbus, vakarais vaikščiojau po aikštę, mintyse piešdamas pirmuosius eskizus. Nustebau, kad reti praeiviai, pamatę mane – kažkodėl tarp medžių stoviniuojantį vyrą – kuo greičiau skuosdavo tolyn (juokiasi). Kita vertus, situacija buvo visiškai suprantama – tuščia aikštė apgriuvusiu grindiniu, faktiškai jokio apšvietimo, be manęs, nė vieno žmogaus (o ką ten jiems veikti?). Stebino tik viena – kad tai antro pagal dydį Lietuvos miesto centras, kone pagrindinė miesto aikštė, XXI a.

O juk šioje aikštėje yra tiek daug istorijos, ryšių, simbolių, ją supa tiek neeilinių objektų: Karo muziejus, Laisvės statula, Laisvės aukuras, paminklas S. Lozoraičiui, Vaižganto ir Vydūno sodintas ąžuolas, V.Adamkaus muziejus, Vytauto Didžiojo ir Kauno technologijos universitetų pastatai, ant kalno šviečia Prisikėlimo bažnyčia. Tiesiog būtina, kad ši aikštė susigrąžintų savo reikšmę. Beje, tai gana nelengva. Šiuolaikinė visuomenė viešajai erdvei kelia multifunkcinius reikalavimus, ji turi būti daug universalesnė negu istorinės erdvės. Tad Vienybės aikštė turi tarnauti visiems žmonėms, bet kartu išlikti svarbių miesto renginių vieta. Tradiciją turime tęsti.

– Kokių mažosios architektūros sprendinių šioje aikštėje gali tikėtis miestiečiai?

– Nors ir sunku į bendrą visumą sujungti tiek mano minėtų aikštę supančių žymių objektų, vis dėlto bandysime juos sujungti į tam tikrą informacinę sistemą, tarnausiančią ir turistui, ir miestiečiui. Aikštės dangoje planuojame informacines linijas, kurios žymės kelią nuo vieno objekto iki kito, numatome informacinius užrašus. Studentams, kurių čia netrūksta, bus sukurta erdvė paskaitoms arba renginiams lauke; dirbantiesiems miesto centre esančiose įstaigose ir biuruose – įrengti aukšti staliukai, prie kurių stovima, priešpiečiams ar bendravimui poilsio metu. Aikštėje atsiras vazoninių medžių, daug prisėdimo, poilsio vietų. Vieša paslaptimi jau tapo ir paminklas Leonidui Donskiui šalia Vytauto Didžiojo universiteto, kuriam jis paskyrė savo ilgus profesinius metus.

Planuojame modernų ir įvairų aikštės apšvietimą: suoliukų, stalų, želdynų zonos bus apšviestos skirtingo tipo šviestuvais, bus įrengtas fontanas su apšvietimu. Elementų, kaip matome, daug, tačiau jų zonavimas turės savo funkcinę logiką.

Techninis aikštės projektas jau atliktas. Darbo projektas taip pat jau pradėtas, laukia pabaigti konkrečius sprendinius.

Investuos milijonus

Į aikštės atnaujinimą ir požeminės aikštelės statybą koncernui SBA priklausanti bendrovės "Urban Inventors" grupės įmonė investuos apie 10 mln. eurų. Dar daugiau kaip 20 mln. eurų bus investuojama į senojo "Pramprojekto" pastato rekonstrukciją. Čia bus įrengtas 17 000 kv. m A klasės verslo centras, o jame įsikursiančioms įmonėms bus pasiūlyta apie 2 000 darbo vietų.

Aikštė keitėsi daug kartų

XIX a. suformuota Vienybės aikštės teritorija iš pradžių buvo skirta prekybai. Esminės permainos čia įvyko 1936 m., kai buvo suformuotas Vytauto Didžiojo muziejaus statinių kompleksas su sodo memorialu, tapę bendru architektūriniu deriniu su aikšte. Dar kartą aikštės vaizdas iš esmės pasikeitė XX a. 7–8 dešimtmečiais, kai aikštė buvo pertvarkyta, o šalia iškilo keli modernistiniai pastatai.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Q

Q portretas
Nėra jau kur pasislėpti nuo tų silpnapročių urbanizatorių...

...

... portretas
O prie tų grandinių elektra nebus prijungta? - tada išvis gyvuliais pasijustume:/

antinelegaluinvazija

antinelegaluinvazija portretas
Uzpeli, tu rimtai, sovietmeciu nebuvo nehumaniskesniu uz mola? Na kam tokius kliedesius rasinet?
VISI KOMENTARAI 54
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių