Valstybė senjorus pavers benamiais?

Kasdienis mokestis

Kulautuvos pakraštyje gyvenantis Vytautas Kaminskas kiekvieną dieną moka trijų eurų baudą Valstybinei mokesčių inspekcijai už tai, kad gyvena savo name, kurį pasistatė pats iš protėvių paveldėtoje žemėje. Iš 500 eurų nesiekiančios pensijos 75-uosius einantis V. Kaminskas kas mėnesį atseikėja maždaug 100 eurų valstybei.

Ši bauda V. Kaminskui skirta už tai, kad jis nevykdo teismo sprendimo, nugriauti paties pastatytą namą. Tokį nutarimą teismas priėmė 2017 m., nes namas pastatytas be statybos leidimo. Šito pensininkas neginčija, sutinka – padarė klaidą, patikėjo architektu, pažadėjusiu sutvarkyti reikiamus dokumentus, tačiau pažadas liko neįvykdytas, o architektas išvyko į Didžiąją Britaniją.

Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija (VTPSI) užsimojo nugriauti pastatą, tačiau ieškinyje teismui dėl priverstinio iškeldinimo nurodė matanti dvi galimybes V. Kaminsko problemai išspręsti: iškeldinti pensininką su žmona ir manta arba pensininkas turėtų susitvarkyti statybą leidžiančius dokumentus.

V. Kaminskas mielai rinktųsi antrą variantą, tačiau šioje istorijoje yra dar vienas žaidėjas – Valstybinė miškų tarnyba (VMT). Jos vertinimu, namas pastatytas miško ūkio paskirties žemėje, todėl ji laikosi pozicijos, kad statiniui čia ne vieta.

Kauno rajono savivaldybės bendrajame plane V. Kaminsko sodyba patenka į Kulautuvos miestelio teritoriją. Regia.lt įvedus pensininko adresą taip pat susidaro įspūdis, kad ten ne miškas, o pamiškė. Tačiau įstatymo sergėtojai mato tik baltą arba juodą, todėl sprendimas – iškeldinti pensininkus ir nugriauti vienintelį jų būstą.

„Kai atvažiavo antstolis ir ėmė čia viską fotografuoti, paklausiau kam jam to reikia. Anas atšovė, kad reikia įvertinti, kiek kainuos nugriovimas. Apsikabinome su žmona ir apsiverkėme. Kur mums dėtis?“ – V. Kaminskas kilnoja šūsnį įvairių dokumentų, teismų nutarčių, kurios patvirtina jo pastangas rasti išeitį keblioje situacijoje.

Sprendimas: nugriovus neteisėtai pastatytą namą, V. Kaminskas su onkologine liga sergančia žmona liktų benamiai. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Griovimų vajus

Ko gero, tik visiškas savižudis šiandieniame neteisėtų statybų vajuje drįstų ieškoti galimybės padėti V. Kaminskui. Ką bendra pensininkas iš Kulautuvos turi su garsiais Lietuvoje žmonėmis, verčiamais griauti pasistatytas pilaites?

Aukščiausiasis Teismas priėmė sprendimą nugriauti prabangų verslininko Antano Boso namą su kitais statiniais, esančiais miške šalia Vilniaus. Nutarta, kad statybos leidimas išduotas neteisėtai. Po patikrinimo Statybos inspekcija nustatė, kad ir vaizdingoje vietoje prie Neries stovintys parlamentaro Remigijaus Žemaitaičio, ir buvusio sostinės mero Juozo Imbraso namai pastatyti išdavus neteisėtus leidimus.

Šiuos vyrus su pensininku iš Kulautuvos sieja tai, kad visi, galimai, neteks būstų. Skiria juos tai, kad kitiems griautinas būstas nėra vienintelis, o V. Kaminskas kitų namų neturi.

Skiria ir tai, kad V. Kaminskas namą rentė savo rankomis. Kaip pats sako, ne kas kitas, tik jis su žmona į šio namo sienas kalė vinis. V. Kaminskas dvylika metų raštais, prašymais, per teismus mėgina rasti kompromisą ir įteisinti statinį, ištaisyti kadaise padarytą klaidą, kurią pripažįsta.

„Kauno diena“ prieš keletą metų rašė apie tai, kad 2017 m. spalį Kauno apylinkės teismas priėmė sprendimą, kuriame konstatuota, kad pareiškėjo ginčo statiniai yra pastatyti savavališkai miško teritorijoje. Niuansas tik tas, kad jei tą dalį, kurioje yra namas, ir galima vadinti mišku, ji vis tiek yra Vytauto nuosavybė.

„Pasižvalgykite po Kulautuvą – nėra nė vieno namo, kuris nebūtų miške. Čia visur miškas. Kodėl aš turiu būti kitoks?“ – netoli V. Kaminsko sklypo esantys sklypai ir juose pastatyti namai, regis, dar labiau įlindę į mišką, tačiau, anot Vytauto, jie niekam nekliūva.

Bendruomenės palaikymas

Tragiškoje situacijoje esantis V. Kaminskas pasakoja, kad prosenelių žemė buvo nacionalizuota. Atkūrus teises į žemės nuosavybę palikuonims atiteko 4,5 ha, o 80 arų iš jų V. Kaminskui.

Vizualiai ši vieta labiau panaši į pamiškę nei į mišką. Panašiai toks sodybos vaizdas vyro atmintyje išlikęs ir iš vaikystės. „Aš puikiai pamenu, kaip su seneliu čia kviečius sėjome. Čia buvo kviečių laukas, tolėliau buvo bulvių laukas, – vyras rodo į dalį sklypo tarp miško ir namo. – Dabar jau bulvių nebesodiname, sveikatos nebėra.“

Taigi, ir mišką, ir pamiškę, ir žemę, kurioje stovi namas, V. Kaminskas paveldėjo. Namas pastatytas ant buvusio vasarnamio pamatų. V. Kaminskui pavyko rasti archyvuose tarpukariu išduotą statybos leidimą vasarnamiui Kulautuvoje, tačiau brėžiniai ar kiti dokumentai, patvirtinantys toje vietoje buvus sodybą, neišliko. Tai neturėtų būti V. Kaminsko problema, nes tokius dokumentus paprastai saugo valstybė, tačiau pensininko atveju panašu, kad tai tapo jo problema.

Sodybos šeimininkas rinko ne tik istorinius liudijimus, senas nuotraukas apie šią vietą, o ir aplinkinių sklypų savininkų parašus. Gausybė Kulautuvos gyventojų pasirašė kreipimąsį į teismą, kuriame išdėstė jiems žinomus faktus apie V. Kaminsko šeimos gyvenimą šioje vietoje.

Bendruomenė pasisakė palaikanti pensininką. Šiam palaikymui pritarė ir Kulautuvos seniūnija, juolab, kad net ir nugriovus namą – žemės savininkas nepasikeis, tad viešojo intereso konflikto šioje situacijoje nėra. V. Kaminskui priklauso 80 arų žemės ir miško, namas stovi jam priklausančioje žemėje, Kulautuvos seniūnija, kaimynai, Kulautuvos bendruomenė stoja V. Kaminsko pusėje, pasisako, kad pensininko namai niekam netrukdo.

Apsikabinome su žmona ir apsiverkėme. Kur mums dėtis?

Uždaras ratas

Dar kelios detalės. Tik iš lauko atrodo, kad štai kokį didelį dviejų aukštų namą 2005 m. pradėjo statyti ir susirentė V. Kaminskas. Tačiau niekas nevertina to, kad, prasidėjus vajui dėl teisėtumo, namas taip ir liko pilnai neįrengtas. V. Kaminskas su žmona įsikūrė rūsyje ir ten gyvendami laukia, kad atsiras kažkokia išeitis.

V. Kaminsko žmona serga nepagydoma liga. Pabandykime įsivaizduoti, kas laukia šių dviejų pensininkų, kai įstatymų sergėtojai ims vykdyti teismo sprendimą ir namą nugriaus. Visiem bus ramiau, kad teisingumas įvykdytas ir du silpnos sveikatos pensininkai liks teisingumą vykdžiusios valstybės rūpesčiu?

Ši situacija sukasi uždarame rate. Įstatymai numato, kad galima pašalinti neteistos statybos padarinius, t. y. susitvarkyti reikiamus dokumentus ir gauti statybą leidžiantį dokumentą. Tačiau V. Kaminskui šis kelias uždarytas: VTPSI aiškina negalinti leidimo išduoti, nes žemė yra miško ūkio paskirties.

VMT nurodo, kad miško ūkio žemės paskirties keitimas negalimas, nes yra neteisėta statyba, nors įstatymas numato, kad „teisę atstatyti neišlikusią sodybą, kurios buvimo faktas nustatomas pagal archyvinius dokumentus, o jei jie neišlikę – nustatant juridinį faktą, turi tik šios sodybos buvę savininkai ir jų pirmos, antros ir trečios eilės įpėdiniai, paveldintys pagal įstatymą“.

V.Kaminskas yra antros eilės įpėdinis, paveldėjęs sodybą iš buvusių savininkų. Regis, reikia labai nedaug – visoms šią situaciją galinčioms išspręsti pusėms sėsti prie apvalaus stalo ir susitarti, kokiu keliu eiti. Juolab kad V. Kaminskas neprašo pakeisti visų 80 arų žemės paskirties, o tik trijų trijų–penkių, ant kurių stovi namas.

VMT „Kauno dieną“ patikino, kad teisminė mediacija šioje situacijoje būtų priimtina. „VMT visada dalyvauja teisminėse mediacijose, jei yra kviečiama teisės aktų nustatyta tvarka“, – teigė VMT Viešųjų ryšių specialistas Ūdrys Staselka.

Išeitis yra?

VMT atstovai pripažino, kad V. Kaminsko situacija tikrai sudėtinga ir žmogiškai ją supranta, tačiau teisiškai imtis kokių nors naujų veiksmų tarnyba negali.

Tarnyba jau yra nagrinėjusi kelis V. Kaminsko prašymus, dalyvavo teismo procesuose, tarp jų – ir atsakove, kai buvo paties V. Kaminsko paduota į teismą. Tarnybos specialistai vyko į vietą tikslinti kadastro duomenų.

„Paskutinį kartą V. Kaminskas į tarnybą kreipėsi praėjusiųjų metų kovą, prašydamas atvykti ir atlikti žemės (miško) naudmenų duomenų atitikimą faktui. Šis prašymas paliktas nenagrinėtas, kadangi tarnyba jau yra išnagrinėjusi ne vieną V. Kaminsko prašymą dėl miškų kadastro duomenų tikslinimo ir pateikusi atsakymus“, – teigė Ū. Staselka.

Pagal Miškų įstatymą, miško žemę kitomis naudmenomis paversti galima šiais atvejais: valstybei svarbiems projektams įgyvendinti, inžinerinės infrastruktūros teritorijoms formuoti, visuomeninės paskirties, bendrojo naudojimo ir atskirųjų želdynų teritorijoms formuoti, naudingųjų iškasenų eksploatavimo teritorijoms formuoti ir naudoti, teritorijose, skirtose valstybės sienos apsaugos tikslams ir krašto apsaugos tikslams.

„Taip pat įstatymas numato ir žemės pavertimą kitomis naudmenomis buvusioms sodyboms privačioje miško žemėje atstatyti. Bet, kaip suprantame, V. Kaminskui teismuose nepavyko įrodyti, kad sodyba ten kažkada buvo“, – tarnybos turima informacija dalijosi Ū. Staselka.

Vis dėlto VMT pateikė, jų akimis, galimą problemos sprendimo kelią: „Sprendimus miško žemę paversti kitomis naudmenomis priima ne VMT, o detalųjį arba specialųjį teritorijų planavimo dokumentą arba vietovės lygmens bendrąjį planą, arba žemės valdos projektą tvirtinanti institucija. V. Kaminsko atveju – Kauno rajono savivaldybė. VMT gali tik konstatuoti, ar tai yra miško žemė, ar ne, pateikti taksacinius medynų rodiklius, miško ribas ir kitus su mišku susijusius duomenis.“

Ragina dialogui

Kauno rajono savivaldybės atstovai „Kauno dienai“ taip pat pateikė savo atsiliepimą.

„Apie V. Kaminsko problemą informavau merą, taip pat kalbėjau su Kulautuvos seniūne Dalia Šiušiene, Urbanistikos skyriaus specialistais. Visi supranta keblią žmogaus padėtį, nes klaidos statant namą akivaizdžios, o teisinis kelias jau nueitas. Kauno rajono savivaldybė supranta situaciją ir šiam žmogui neturi jokių priekaištų“, – „Kauno dieną“ informavo Kauno rajono mero patarėjas Edmundas Mališauskas.

Tačiau paaiškino, kad gyventojui palankus sprendimas galimas tik pakeitus miško žemės paskirtį ir įteisinus pastatus. Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarką nustato Vyriausybė. Anot E. Mališausko, miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik įstatyme nustatytais išimtiniais atvejais: „Žinoma, labiausiai reikėtų nuoširdaus dialogo su VMT vadovais, žemėtvarkininkais. Situaciją reikėtų vertinti ne tik teisiškai, bet ir žmogiškai, įvertinus visas aplinkybes. Teisėje taip pat egzistuoja teisingumo ir sąžiningumo principai, kurių nevalia paminti.“