V. Putvinskio gatvėje antram gyvenimui prikelta buvusi ligoninė

Turi ką pasakyti

V.Putvinskio gatvėje išsirikiavę vienas paskui kitą, savomis istorijomis praeivius vilioja senieji Kauno namai.

Antai 72-uoju numeriu pažymėto statinio durys ir jose įspraustas švieslangis-iliuminatorius pro šalį skubantiems miestiečiams primena 1936 m. ir architektą Bronių Elsbergą.

Vos už kelių žingsnių į gatvę virsta Juozo Zikaro kurti pjovėjos ir javų rinkėjo bareljefai. Kiek tolėliau – stilingos, tamsios, banguotais elementais puoštos durys, tokie pat langai ir atminimo lenta su įrašu, kad 1929–1956 m. čia gyveno ir kūrė Antanas Žmuidzinavičius.

Čia pat, į dailininko memorialinio muziejaus pašonę remiasi ir 62-uoju numeriu pažymėtas pilkas penkiaaukštis, kuriame susipynę modernizmo ir funkcionalizmo elementai. 1932 m. statytame, tuo metu keturių su puse aukšto name profesorius Antanas Gylys tuomet įkūrė privačią neurologijos kliniką. Istoriniuose šaltiniuose minima, kad naujausiomis priemonėmis apstatytoje medicinos įstaigoje anuomet buvo gydomos įvairios vidaus ligos ir lengvesni nervų sutrikimai.

Lydimas sėkmės A.Gylys gana greitai ir lengvai atsikratė trumpalaikės paskolos, tačiau tada okupantai ligoninę nacionalizavo.

Prikėlė savo lėšomis

Dabar čia keliasi naujakuriai. Klaviatūrų barbenimas jau girdisi pro uždaras pirmojo ir penktojo aukštų duris. Stalai, kėdės, vazoninės gėlės ir kitos jaukumą kuriančios detalės netrukus atsiras ir likusiuose trijuose.

"Sveiki, aš jūsų laukiau", – šyptelėjęs pro lauko durų stiklą vidun užeiti kvietė keliautojas, fotografas ir verslininkas E.Kolevaitis. Savomis lėšomis trejus metus gaivinęs užmirštą pastatą miesto centre, vyras džiaugėsi, kad pagaliau didieji darbai eina į pabaigą.

"Beliko dulkes nuvalyti ir rūsį sutvarkyti", – segdamas striukės užtrauktuką į antrąjį aukštą lėtai kilo E.Kolevaitis. Perėjęs koridoriais, kuriais kadaise kulniavo baltais chalatais apsigaubę medikai ir jų pacientai, jis stabtelėjo rausvų sienų apsuptoje patalpoje su erdviais langais. Mediniuose, baltai dažytuose jų rėmuose – autentiškos, kaip ir smetoniniai ketaus radiatoriai po plačiomis palangėmis, rankenėlės.

Dar vienas išskirtinis, geriausiai iš lauko pusės matomas akcentas – išorinės medinės žaliuzės. Jos likusios vos ant kelių penkiaaukščio pastato langų. Tiesa, taip paprastai kaip šiuolaikinių – keliais pirštais, pušies medžio žaliuzės nepakelsi ir nenuleisi. Viduje šalia palangės įrengtą juostą reikia traukti abiem rankomis.

Beliko dulkes nuvalyti ir rūsį sutvarkyti.

"Dirstelėkite į grindis", – bronzines vėdinimo groteles bato priekiu atsargiai palietė E.Kolevaitis. Ornamentais puošti elementai, pasak jo, skirti parketo ventiliacijai ir įrengti dar keliose buvusiose palatose ir medikų kabinetuose.

Siena su paslaptimi

Į devintą dešimtį įžengusio namo erdvėse tebestovi senosios spintos, kuriose kadaise buvo saugomi vaistai, tvarsčiai ir kiti medicininiai reikmenys. Dauguma baldų dar be rankenų.

"Veikiausiai neatspėsite, kas čia, – vos kelių kvadratinių metrų patalpoje dureles klibino pašnekovas. – Čia šaldytuvas ir kamera. Veikiausiai čia medikai laikė preparatus, kuriems buvo reikalinga atitinkama temperatūra. Pro langelį einantis šaltas oras ją palaikydavo."

Bene daugiausia stalčių ir įvairaus dydžio durelių suskaičiavome ketvirtajame aukšte, kur anuomet sėdėjo klinikos vadovas. Erdviame kabinete ne tik lubas remiančios spintos. Kairėje sienoje įmontuotas vokiškas seifas. Priešais jį – dvejos durys ir maždaug pusmetrio aikštelė tarp jų.

"Tai garso izoliacija", – kirsdamas erdvę su dviguba apsauga į buvusį klinikos vadovo padėjėjos kabinetą žengė ekskursijos gidas. Pastarasis nesiskyrė nuo likusiųjų – ramių spalvų sienos su E.Kolevaičio nuotraukomis ant jų, talpi palangė ir dukros Justės Kolevaitytės kurtas modernistinis šviestuvas palubėje.

Netoli nuo pastarosios erdvės, koridoriaus gale, kaip ir likusiuose aukštuose įrengti vonios kambariai. Juose nauji unitazai ir kriauklės. Grindų, o vietomis ir sienų apdailos plytelės čia nekeistos nuo praėjusio amžiaus pradžios.

Įspūdinga vandens zona

Nors senasis "Schindler" bendrovės liftas kol kas dar neveikia, beliko sulaukti jį prižiūrinčios įmonės palaiminimo ir senukas vėl ims marširuoti nuo pirmojo iki penktojo aukšto.

"Prieš tai kabinoje pakeisime linoleumą, nes jis nėra autentiškas ir atrodo prastai", – sulankstomas grotas į save truktelėjo  verslininkas.

Keliamoji lifto galia – kiek daugiau nei 400 kg. Atsižvelgus į amžių, ji bus sumažinta perpus, todėl visi tie, kurie netilps medinėje kabinoje, žemyn galės sliuogti restauruotais turėklais. Jų tvirtumo nebandėme – į pirmąjį aukštą leidomės laiptais.

"Seniau čia buvo įspūdinga vandens procedūrų zona. Mes viską griovėme ir patalpas pritaikėme biurams", – duris, prie kurių susitikome, šnabždėdamas atvėrė E.Kolevaitis. Už stiklinių sienų nesibrovėme ir ten dirbančiųjų neblaškėme – trumpam stabtelėjome siaurame koridoriuje prie senos, sienoje įmontuotos kriauklės.

"Nefotografuokite čiaupo. Jis nėra autentiškas. Ieškome tokio, kuris čia derėtų", – delnu dengdamas svetimkūnį maloniai šyptelėjo besibaigiančios ekskursijos gidas.