V. Kakoškino kabinete drebėdavo ir H. Daktaras

Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Vladimiras Kakoškinas rytoj švęs ne tik savo gimtadienį. Tai bus ir paskutinioji jo darbo diena. Per savo karjerą V.Kakoškinui teko tirti ne vieną rezonansinę bylą.

Metų archyvai

V.Kakoškinas vienas iš prokurorų, kuris, regis, visada dirbo prokuratūroje. Savo darbo teisėsaugoje pradžią jis skaičiuoja nuo 1970 m. Pavadintas prokuroru mandagiai pataiso. "Aš visą gyvenimą dirbau tardytoju. Net ir tada, kai pradėjau dirbti prokuroru, vadovavau tardymo priežiūrai. Iki šiol buvau atsakingas už tardymo kontrolę ir organizavimą. 17 metų pradirbau tardytoju, paskui miesto ir apygardos prokuroro pavaduotoju", – sutrumpintai darbo stažą išdėstė V.Kakoškinas.

Sudėtingiausios rezonansinės bylos, sunkiausios akistatos buvo V.Kakoškino žinioje. Garsiausi Kauno mafijos atstovai suklusdavo išgirdę šią pavardę. V.Kakoškinas pravėrė spintos savo kabinete duris. Tvarkingai sudėta eilė segtuvų.

"1993 m., kai buvo sukurti Organizuotų nusikaltimų tyrimo skyriai, Kaune buvo užregistruotos 33 nusikalstamos grupuotės. Čia nuo tų laikų segtuvai su grupuočių narių nuotraukomis, anketiniais duomenimis, biografijomis. Iš anuomet klestėjusių 33 grupuočių, šiandien nebėra nė vienos", – šyptelėjo A.Kakoškinas.

Šaknys ne Lietuvoje

V.Kakoškinas gimė ir užaugo Kaune, bet jo šaknys Pskove. 1943 m. iš Pskovo šeima buvo išvežta į Alytaus koncentracijos stovyklą. A.Kakoškino tėvas buvo paliktas Pskove pogrindiniam darbui. Per vienas vokiečių gaudynes buvo sučiuptas ir pasmerktas sušaudyti. Į kalėjimą buvo suvaryta ir visa jų šeima.

Tėvui pavyko perbėgti iš mirtininkų kameros į kalėjimą. Šeima susitiko. Koncentracijos stovykloje mirė vyriausias brolis, kurio vardu ir buvo pavadintas vėliau jauniausiasis sūnus Vladimiras.

Planai studijuoti Karo mokykloje nesusiklostė, tad V.Kakoškinas stojo į Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą ir jau po savaitės persivedė į Teisės skyrių. Teisėsaugos barikadose stojo būdamas 23-ejų.

Prokuroras šypsosi, kad Kauno centre praleido didžiąją savo gyvenimo dalį. Pradžioje šeima gyveno Nemuno g., vėliau gavo butą senojo "Romuvos" kino teatro kieme. Pagrindiniai policijos ir prokuratūros pastatai – taip pat Centre.

Pažintis su Japončiku

Prokuroras neslepia, kad per jo karjerą būta tikrai įdomių laikotarpių. "Didžiausi cinikai, ko gero, yra medikai ir teisininkai, nes įdomu tai kas sudėtinga, netradiciška, unikalu", – pastebėjo V.Kakoškinas.

"Susišaudymas "Viluloje"? Ne, čia viskas aišku. Kas čia ypatinga? Visuomenei tai sukelia rezonansą, bet šiaip – keli atvažiavo, iššaudė, vieni juos užsakė, kiti pasamdė. Viskas žinoma: kas dalyvavo, kas užsakovas. Tyrimas ne mano rankose, todėl ne kažką galiu komentuoti", – taip garsųjį Daktarų nusikalstamos grupuotės lizdelio apšaudymą įvertino V.Kakoškinas. Kauno mafijos tėvu vadinamam Henrikui Daktarui tada pasisekė laiku pasprukti.

Visai kita "Vilulos" bylos pusė prokurorui paliko didesnį įspūdį. "Teko susitikti su garsiuoju Rusijos mafijos krikštatėviu Viačeslavu Ivankovu, pravarde Japončikas. Apsiskaitęs pilietis, buvęs imtynininkas. Veido bruožai iš tiesų priminė japoną. Tiesa, ne savo noru iškeliavęs anapilin", – prisiminė V.Kakoškinas.

Tąsyk pokalbio atmosfera įgavo atvirumo, o atsisveikinant Japončikas ištiesė V.Kakoškinui ranką.

"Jis ištiesė ranką, bet aš neatsakiau. Jam net prakaitas pasruvo. Jei būčiau atsakęs paspaudimu, jis būtų nukarūnuotas. O ranką ištiesė savaime, nes suėjome į kontaktą", – pasakojo V.Kakoškinas.

Amerikos pėdsakais

Nors Japončiko atsiliepimai apie legendomis apipintą H.Daktarą nebuvo geri, V.Kakoškinas būtent Henytę išskyrė iš visų nusikalstamo pasaulio atstovų, su kuriais jam teko bendrauti.

"Durnių tarp nusikalstamo pasaulio branduolio nebuvo. Buki daugiausia galėjo būti gangais arba aukščiausiai iki brigadininkų pakilti. Ryškiausias buvo H.Daktaras. Mandagus, tvarkingas. Kartą buvo sulaikytas mano kabinete. Buvo iškviestas. Atėjo ir sulaikėme. Prieš 20 metų jam buvau išpranašavęs, kaip baigs savo gyvenimą – kalės iki gyvos galvos", – dėstė V.Kakoškinas.

Per ilgus darbo metus prokuroras matė, kaip keičiasi Kauno nusikaltėlių pasaulis. Vieni atsidūrė kalėjimuose, kiti žuvo ar dingo įvairiomis aplinkybėmis. Kai kurie pabėgo į užsienį, kiti perėjo į verslą.

"Panašiai buvo ir Amerikoje 1930 m. Vieni liko mušeikomis, reketininkais, banditais, kiti kaip alkaponės perėjo į aukštesnį lygį ir baltomis apykaklėmis vaikštinėja. Dar liko alkanas jaunimas, kuris nemoka ir nenori dirbti, bet nori visko iš karto – geros mašinos, namų ir turų, gražiau apsirengti, sočiau pavalgyti ir pasivažinėti po pasaulį", – realijas aiškino V.Kakoškinas.