Šv. Kalėdų abėcėlė pagal kunigą Liutaurą

Prieš šv.Kalėdas šurmulys juntamas visur – gatvėse, prekybos centruose, tačiau, besirūpindami dovanomis, gausiu stalu, pamirštame svarbiausia, susikoncentruodami į paviršutiniškus dalykus.

Kad šv.Kalėdos šiemet būtų ypatingos, reikia tik pagalvoti, ko dar nesu daręs savo artimui.  "Prisiminti ir padaryti!" – tikros šventės raktą siūlo šį rudenį kunigu tapęs kaunietis Liutauras Vilėniškis, Šv.Juozapo (Vilijampolės) bažnyčios vikaras, Kauno arkivyskupijos jaunimo centro kapelionas.

– Darbų užbaigimas metams baigiantis, dovanų paieškos, rūpesčiai dėl šventinio stalo ir svečių – ir šv.Kalėdos, rodos, ištinka mus netikėtai. Ir ką dabar žmogui daryti?

– Kiekvienais metais sutinkame šv.Kalėdas ir, atrodo, ta šventė kartojasi, bet labai svarbu kasmet jai paruošti save. Ar dovanų daugiau, ar mažiau – ne tai yra esmė. Esame linkę susikoncentruoti į tuos paviršutiniškus dalykus. Tai yra Kristaus atėjimo ir mano susitikimo su Dievu šventė. Per Kalėdas švenčiame patį didžiausią gyvenimo slėpinį – Dievas ateina vaiko pavidalu, tampa žmogumi, ir tai mums yra didžiausia dovana, kokia tik galėtų būti. Žmonės sako: aš vėl einu išpažinties, vėl – tas pats per tą patį, ir vėl tos pačios šventės, vėl tos pačios bėdos. Tie dalykai kartojasi, bet mums to reikia – prisiminti, pakartoti, stabtelėti nuo savo bėgimo ir dovanų pirkimo. Žmonės labai dažnai nusiplūkia dar iki švenčių, o ateina šventės diena, ir žmonės jaučiasi pervargę, nepatenkinti, pikti ir net nebenori šventės, nes pasiekta riba. Vadinasi, ne ten ieškota šventinių akcentų.

– Artėjant šv.Kalėdoms ir per jas daugiau žmonių eina į bažnyčias, uždega žvakelių, atlieka išpažintį, paaukoja pinigų ir jaučiasi atlikę pareigą. Ar to pakanka?

– Aš sakyčiau, taip, tai gera pradžia. Žmogaus tikėjime visada yra kažkokia pradžia. Mūsų tikėjimas auga, ir žmogus su savo tikėjimu keliauja Dievo link. O Dievas mus priima tokius, kokie mes esame. Žinoma, yra asmeninis žmogaus santykis su juo. Jeigu mes viską darome tik iš pareigos, tai ir turime tik pareiginę Kalėdų procedūrą, kurią atliekame, užsidedame pliusą. Jeigu yra asmeninis santykis su Dievu ir patyrimas, kad jis iš tiesų tavo gyvenime yra svarbus visa kuo ir dėl to, ką dėl tavęs yra padaręs, tada ir šventės – jau ne iš pareigos, o širdyje šventė. Svarbu, kur pats žmogus sudeda akcentus ir kas jam yra svarbu. Bet reikia nepamiršti – visi mes esame skirtingi žmonės. Net ir šeimose kartais nebūna to šilto asmeninio santykio, žmonės bendrauja oficialiai. Jie taip išmokę iš savo tėvų, savo senelių. Santykį su Dievu žmogus taip pat projektuoja pagal tai, kaip jis yra išmokęs kurti santykius.

– Ko, jūsų manymu, reikia, kad šv.Kalėdos būtų kitokios, įsimintinos, ypatingos?

– Labai paprasti dalykai, nereikia nieko ypatingo. Yra tokie gailestingumo darbai kūnui ir sielai: išalkusį pavalgydinti, ištroškusį pagirdyti, vargšą aprengti, keleivį priglausti, kalinį sušelpti, ligonį aplankyti, mirusį palaidoti, nemokantį pamokyti, abejojančiam patarti, nuliūdusį paguosti, pikta darantį sudrausti, įžeidimus atleisti, nuoskaudas užgniaužti ir melstis už gyvus bei mirusius. Bent kelis tokius darbus atlikus jau bus tikrai stipru, nes svarbu, kad šventė būtų ne tik tau, bet ir kitam. Tai abėcėlė, kurią mes visi tarsi teoriškai ir žinome, bet dažniausiai nedarome, rūpinamės dovanomis ir kitomis smulkmenomis. Bet pripažinkime patys sau – dovanas perkame per kiekvienas Kalėdas, o stabtelėti ir pagalvoti, ko dar nesu daręs savo artimui, galima dabar, prieš ir per šias šventes. Prisiminti ir padaryti!

Jeigu viską darome tik iš pareigos, tai ir turime tik pareiginę Kalėdų procedūrą, kurią atliekame, užsidedame pliusą.

– Ne viskas kartais būna taip, kaip norisi. Ką daryti, jeigu šventės jau ant nosies, netrukus reikės sėsti prie bendro Kūčių stalo, o šeimoje ar tarp artimųjų – karo kirvis?

– Įvairūs įvykiai šeimoje gali visiškai nesutapti su Kalėdomis. Bet šventės yra labai svarbus momentas mūsų gyvenime, ypač jeigu tuo metu labai sunku, jeigu šeima išgyvena nesantaiką, kyla kivirčai. Artėjant šventėms tiesiog reikia pamąstyti apie tai, kad visas gyvenimas yra dovana mums. Pasidalysiu savo patirtimi. Su savo tėvais ne kartą esu stipriai susiginčijęs. Metams bėgant pradėjau suprasti, kad tėvų neturėsiu visą gyvenimą. Man reikia ruoštis su jais atsisveikinti. Šitos tikrovės akivaizdoje, kai supratau, kad ateis ta diena, kai turėsiu su jais atsisveikinti ir palydėti juos į amžinybę, visi ginčai, kivirčai kažkaip nublanko. Mes nežinome nei dienos, nei valandos, kada neteksime savo artimųjų. Todėl artėjant šventėms verta stabtelėti ir pagalvoti: o kaip būtų, jeigu mes artimųjų neturėtume? Tada ir ta karo padėtis tarp artimųjų atsiduria antrame plane. Gal artimieji buvo netobuli, bet jie davė daug, davė taip, kaip sugebėjo, kaip mokėjo. O ir mes esame netobuli, darome visokių klaidų. Kai žinome, kad esame čia tik laikini svečiai, požiūris į artimuosius, į aplinkinius keičiasi, ir reikia skubėti susitaikyti.

– Viename interviu dar būdamas seminaristas sakėte: pasaulis gali nurauti stogą – siūlo viską, iš karto ir kuo daugiau. Norėti ir gauti – žmogiška. Negi tai blogai?

– Yra dorybė ir nuodėmė. Nuodėmė mums siūlo iš karto pasitenkinimą viskuo, o paskui ateina sąžinės graužatis, būna nesmagu, pajuntame kartėlį. Su dorybėmis – atvirkščiai: iš pradžių jos neteikia malonumo, netgi kyla sunkumų ką nors daryti, reikia prisiversti, bet tas gerumas, ramybė ateina paskui. Su tuo pasauliu neigiama prasme ir jo malonumais taip ir yra – jis siūlo viską ir iš karto, o kaip tu jausiesi paskui, yra tavo bėdos. Pasauliui tai nerūpi. Bet dažniausiai tie dalykai nesutinka su mūsų sąžine, paskui neduoda mums ramybės. Taip jau yra su tuo laikinu džiaugsmu.

– O kaip švęsti Kalėdas, jeigu išties pasaulis siūlo viską aplinkui, mirga gražiausiomis girliandomis, o žmogus stokoja visko – piniginėje turi tik duonai?

– Be abejo, girliandos – labai gražu ir kuria šventinę nuotaiką, ypač dabar, kai tamsus, slegiantis metas. Visos šventinės puošmenos kelia nuotaiką, nesvarbu, kokia žmogaus finansinė padėtis, ypač kai tos išorinės šviesos mums labai trūksta. Neturime pamiršti, kad tai mūsų dvasios šventė, mūsų tikėjimo šventė – ką tikime ir ką išpažįstame. Tai ir yra svarbiausia, o ne kiek turi finansinių išteklių. Šventę susikurti reikia fantazijos. Jei žmogus jos turi, iš labai paprastų dalykų galima sukurti gražią šventę. Žinoma, situacijų pasitaiko įvairių. Aš dabar nesu stokojantis. Turiu duonos, turiu stogą virš galvos. Nežinau, kaip kalbėčiau, jeigu to neturėčiau, bet aš turiu tikėjimą, kas man yra svarbiau nei duonos kąsnis arba stogas virš galvos. Tikėjimas yra didesnis gėris. Kad ir kur būčiau buvęs, kaip gyvenęs, bet išsaugojau, kad Kalėdos man yra tikėjimo šventė, kai turiu galimybę susitikti su Dievu ir švęsti šį įvykį mano gyvenime. Jis ateina į mano gyvenimą, bet nebūtinai tada, kai man smagu ir gera. Nepaisant visko, jis ateina, todėl ir švenčiame įsikūnijimo šventę, o ne tiesiog gražiai papuoštas Kalėdas. Perėję per miestą net nelabai pastebėsime, kad ruošiamės švęsti Kristaus gimimo šventę. Visur – eglutės, lemputės ir Kalėdų Seneliai. Ką jie simbolizuoja? Turbūt kiekvienas į jį sudeda savo prasmes. Vieniems tai susiję su vaikyste, kitiems tai žiemos švenčių akcentas. O kur Kristaus gimimas? Kur Dievo tapimas žmogumi? Kodėl ant parduotuvių nėra užrašų, kad Jėzus gimė? Dabartinė industrija šios žinios neištransliuoja. Tai nėra patogi žinia, nes ir Dievo buvimas nėra patogus dalykas. Jeigu Dievas yra, visas pasaulis sukurtas pagal Dievo, o ne pagal mano ar kieno kito tvarką. O juk norisi, kad būtų mano tvarka, todėl ir nepatogu, kad Jėzus gimė.

– Papasakokite, kaip nutiko, kad tapote kunigu?

– Tai nenutiko staiga. Buvo ruošimasis, ėjimas į tai. O kelionė kunigystės link turbūt prasidėjo dar vaikystėje. Net sunku pasakyti, ar tada tai buvo svajonė, ar dar kažkas. Į bažnyčią eidavau, bet ten man nebuvo labai įdomu – visada reikėdavo stovėti tarp suaugusiųjų, ir aš nieko nematydavau. Laukdavau pabaigos ir klausdavau, ar jau greitai baigsis. Bet įtakos turėjo asmenys, kuriuos sutikau. Pirmasis, mane įkvėpęs, buvo tėvas Stanislovas Paberžėje. Pabendravęs su juo tada pagalvojau: jeigu užaugęs būčiau kunigu, norėčiau būti panašus į Paberžės tėvelį. Galvojimas apie kunigystę buvo susijęs ne su tuo nuobodžiu bažnyčios lankymu, o su kunigu, kuris tuo metu man buvo autoritetas – kaip bendrauja, kaip elgiasi. O suaugęs priėmiau sąmoningą sprendimą, nors iki tol buvo daug abejonių, daug ieškojimų. Širdyje visada jaučiau, kad mane traukia į kunigystę, bet savo valia labai tam priešinausi. Iki maždaug 27-erių metų sakiau, kad galiu būti bet kuo, tik ne kunigu. Dievas buvo kantrus ir laukė. Esu dėkingas savo dvasios tėvui, kuris gyvena Norvegijoje. Net nežinodamas mano priešistorės jis šiame kelyje man labai padėjo save pažinti ir pasakyti: taip. Ir pirmą kartą pasakęs Dievui taip, išgyvenau susitaikymą savo širdyje. Ledai pajudėjo.

– Aštuonerius metus gyvenote tyloje. Papasakokite apie šį gyvenimo tarpsnį. Kur tai buvo? Kodėl to reikėjo? Kas po to pasikeitė?

– Tai buvo vienuolyne Norvegijoje. Kalėdas švęsdavome su trimis broliais kalnuose, miške, kur nėra elektros, tik žvakės. Kad pasikūrentum krosnį, eini dirbti į mišką – pjauti malkų. Kasi sniegą, darai kitus buities darbus, daug maldos, daug tylos. Tai buvo metas, padėjęs susidėlioti savo gyvenime esminius taškus. Ir apsisprendimas dėl kunigystės ten subrendo. Visada ypatingai išgyvendavau gavėnią. Per gavėnios pasninką visada prisimindavau Lietuvą. Ilgesys Tėvynei per tuos aštuonerius metus tik sustiprėjo, viskas, kas susiję su Lietuva, ten man buvo labai brangu. Du kartus per metus gaudavau "Artumos" žurnalą – perskaitydavau kiekvieną žodį – nuo pradžios iki galo. Užaugau patriotiškoje šeimoje, mama – partizano dukra, tėtis gimęs Sibiro tremtyje, tad man nuo mažens buvo įdiegta, kad Dievas ir Tėvynė yra svarbiausi dalykai žmogaus gyvenime. Ir dabar dar pagaunu save dėkojant, kad esu Lietuvoje, kad esu lietuvis. Sprendimo grįžti į Lietuvą nesigailiu ir džiaugiuosi, kad tai įvyko.

– Adventas seniau būdavo tylaus laukimo metas. Dabar jau nuo lapkričio vidurio parduotuvės ir viešosios erdvės sužimba kalėdinėmis puošmenomis, ima skambėti kalėdinės dainos. Ar pasauliečiams reikia pabūti tyloje? Kiek, jūsų manymu, tos tylos reikia?

– Mums visiems reikia tylos. Gal vieniems mažiau, kitiems daugiau. Yra žmonės užsiminę, kad tyloje trijų dienų neištvertų. Mes visi – skirtingi, skirtingomis dovanomis apdovanoti. O einant, bėgant savo gyvenimo rūpesčiuose ir kasdienybėje, reikia stabtelėti. Gali būti 5–10 minučių. Pavyzdžiui, užeiti į bažnyčią ir pasimelsti, ar prisėsti namie visiškoje tyloje, kai vaikai išleisti į mokyklą. Reikia suvokti, kur tu esi, kur bėgi ir kur viso to prasmė. Žmogus neretai taip bėgdamas pameta savo tikslą ir prasmę. Ar aš bėgu į kokį nors tikslą, ar bėgu tik dėl to, kad bėgčiau? Ar esu laimingas dėl to, ką darau? O jeigu nesu laimingas, ką turėčiau daryti, kad būčiau laimingas? Tik tyloje galima į tuos klausimus sau atsakyti.

Esame sutverti bendrystei, norime būti mylimi ir patys norime mylėti.

– Šiemet pirmą kartą švęsite šv.Kalėdas kaip kunigas. Ar jos bus kitokios?

– O, taip! Kitokios tarnystės prasme – su nauja bendruomene švęsiu Kalėdas šv.Juozapo bažnyčios parapijoje. Bus daug naujos patirties, ko dar nesu išgyvenęs. Tikriausiai pavyks ir tėvus pasveikinti, su jais pabūti, bet mano gyvenimas jau sukasi čia, parapijoje. Jaukinuosi šią vietą ir šią bendruomenę.

– Ar per Kalėdas dovanojate kitiems dovanas? Pats laukiate dovanų?

– Žinokite, kunigai yra tokie pat žmonės, kaip ir visi. Mes negyvename ant debesies. Kunigas pirmiausia yra žmogus, o tik paskui – kunigas. Ir ruošiu dovanas, ir laukiu dovanų, ir švenčiu šv.Kalėdas kaip visi žmonės. Kiekvienas nori dovanų – tai labai žmogiška, nesvarbu, ar tau penkeri metai, ar 50. Juk žmogus džiaugiasi parodytu dėmesiu ir bet kokia, nors ir mažiausia dovanėle. Esame sutverti bendrystei, norime būti mylimi ir patys norime mylėti.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Audronė

Audronė portretas
Skaitau ir nuoširdžiai džiaugiuosi kunigo Liutauro atvirumu, pasirinkimu, meile Lietuvai. Pagarba tėveliams, kuriuos asmeniškai pažįstu, išauklėjus Asmenybę. Mus per pamokslus dvasininkai ragina melstis už pašaukimus, juk kaimiškose vietovėse Ganytojams tenka aptarnauti po 2-3 parapijas. Šio vakaro maldą aukosiu už kunigą Liutaurą.

...

... portretas
Ant mūsų protėvių KRAUJO dabar tie kunigai tarpsta...

zelemunčikas

zelemunčikas portretas
Toje kunigų seminarijoje jaunuolių nieko neišmoko,tik nutaisyti kvailio veidą.
VISI KOMENTARAI 12
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių