Su „Laisve“ į laisvę: E. Katinas ne tik fiksavo – jis gyveno visais įvykiais

Įvykių metraštininkas

„Laisvės“ paminklo atstatymas žmonių galvose tarsi užtvirtino laisvės sąvoką: matote, kaip visi žiūri aukštyn? Iki tol garsiau skambėjo žodis „Atgimimas“, o nuo tada visi ėmė kalbėti apie Laisvę“, – parodos „Laisvės statula, 1989“ atidarymo dieną legendinio „Kauno dienos“ fotografo Edmundo Katino žodžiai nuskambėjo neseniai jį kalbinusios rašytojos, žurnalistės, buvusios „Kauno dienos“ redaktorės Žilvinės Petrauskaitės-Tarandos lūpose.

Nuotraukų autorius į Valdo Adamkaus biblioteką-muziejų tądien neatvyko – permainingi, iš paskutiniųjų besispardančios žiemos orai sustabdė fotografą. Vargu ar būtų daugžodžiavęs ir tuo atveju, jei planai nebūtų pasikeitę – visus Atgimimo ir Sąjūdžio renginius Kaune fotografavęs, gausų archyvą sukaupęs ir puikiai jį sutvarkęs E. Katinas beveik niekada neduoda interviu ir nerengia parodų, nors apie Juozo Zikaro „Laisvės“ grįžimą žino daugiau nei bet kuris kitas. Ne veltui kolegos ir bičiuliai jį vadina metraštininku, gyvenusiu svarbiausiais šalies įvykiais, fiksavusiu juos ir transliavusiu kitiems žmonėms. „Kauno tiesoje“, kuri drąsiai aprašė tuometes aktualijas, buvo ne viena tekstus iliustruojanti E. Katino nuotrauka, šiandien pasakojanti apie laisvės kelią.

„Laisvės paminklo atstatymas buvo įvykis. Tuometė „Kauno tiesos“ redaktorė Teklė Mačiulienė tarsi atidarė vartus. Ji nestabdė, o mes rašėme apie Karo muziejaus sodelio, Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimą, „Laisvės“ statulą, bažnyčių atšventinimus. Buvo toks atgimimas, kai galėjome rašyti, ką galvojame, nors buvo 1989-ieji ir niekas nežinojo, kaip viskas baigsis. Tačiau viduje buvo taip tvirta ir tikra, – kalbėjo Valdo Adamkaus bibliotekos-muziejaus valdybos pirmininkė Birutė Garbaravičienė, tuo metu „Kauno tiesoje“ dirbusi kartu su E. Katinu. – Edmundas sukosi išsijuosęs nuo ryto iki vakaro. Jis buvo tikras metraštininkas, ne tik fiksavęs, bet ir gyvenęs tuo. Tas laikas buvo tikrai ypatingas.“

Metraštininkas: E. Katinas ne tik fiksavo – jis gyveno visais įvykiais. / E. Cickevičiaus, E. Katino nuotr.

Laukė atgimimo Sobore

1950-ųjų vasarą sovietų valdžios įsakymu prieš pat Dainų šventę „Laisvė“ paslapčia buvo nugriauta. Darbai vyko už aukštos tvoros, o žmonės buvo įtikinėjami, esą vyksta aplinkos tvarkybos darbai. Vieni sakė, kad, nukeliant „Laisvę“, ji skilo pusiau, lūžo vėliavos kotas, trūko grandinės, o štai architektė Apolonija Nistelienė, tuo metu Kauno Vytauto Didžiojo universitete studijavusi architektūrą ir viską mačiusi pro ketvirtame aukšte buvusios braižyklos langus, pasakojo, kad paminklas nukentėjo ne itin stipriai.

„Po kurio laiko atvažiavo darbininkai, į sunkvežimį suvertė akmenis, tada pririšo lyną, o kitą jo galą su kilpa užmetė ant Laisvės angelo liemens. Sunkvežimiui pajudėjus, skulptūra iš karto krito. Tačiau ji nesudužo, nelūžo, gal tik nestipriai nukentėjo“, – A. Nistelienės prisiminimus citavo Ž. Petrauskaitė-Taranda.

Iki tol garsiau skambėjo žodis Atgimimas, o nuo tada visi ėmė kalbėti apie Laisvę.

1966 m. skulptorius Bronius Petrauskas skulptūrą restauravo. Pirmiausia ji buvo Vytauto Didžiojo karo muziejuje. Vėliau perkelta į vitražo ir skulptūros galerija paverstą Šv. Arkangel Mykolo (Įgulos) bažnyčią. Paslėpta tarp kitų meno kūrinių, ji stovėjo už altoriaus. Nei saugumas, nei milicija per 23 metus „Laisvės“ ten nerado.

„Spaudoje radau, esą kauniečiai, studentai, Vasario 16-ąją ateidavo ir pastovėdavo prie „Laisvės“, bet mažai yra tų prisiminimų liudininkų“, –  rašytoja Ž. Petrauskaitė stabtelėjo prie 1978-aisiais ar 1979-aisiais darytos E. Katino nuotraukos, nuo kurios Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje prasideda kelionė laisvės link. Beje, labai simboliška, kad parodą nuo pačios skulptūros skiria vos keli šimtai metrų, todėl, apsilankius bibliotekoje-muziejuje, galima nukulniuoti prie „Laisvės“ arba, atvirkščiai, nusilenkus J. Zikaro darbui, įvertinti kito meistro kūrybą trečiame bibliotekos-muziejaus aukšte.

Tiltas: nors paties E. Katino parodos atidaryme nebuvo, laisvės kelią tiesė jo darbai ir kolegų pasakojimai. / E. Cickevičiaus, E. Katino nuotr.

Rungtynės dėl budėjimo

Antroji E. Katino nuotrauka ir Ž. Petrauskaitės pasakojimai perkėlė į 1989-uosius, kai, kasant paminklo pamatui duobę, buvo rastas senojo pamato kampas. Pagal jį nustatyta ir tiksli paminklo vieta. Paaiškėjo, kad paminklo pjedestalas buvo betoninis, tačiau nutarta laikytis pirminio J. Zikaro sumanymo statyti granitinį postamentą. „Laisvei“ skirtą granitą anuomet atrinko Kauno „Granito“ gamyklos į Kareliją komandiruoti žmonės. Kylantis paminklo pjedestalas nuo nepalankių oro sąlygų buvo apsaugotas kiautu, kurį dieną ir naktį saugojo savanoriai.

„Budėjimo valandos buvo suskirstytos ir ištirpo jos staigiai. Išsigraibė visi, kurie norėjo budėti ir kurie netilpo. Vieną dieną į pagalbą pasisiūlė kokių devynerių berniukas. Jei nėra jokių kitų darbų, prašė bent pabudėti po pamokų. Žinoma, niekas jam neleido“, – lėtai link trečiosios nuotraukos, publikuotos 1989-ųjų „Kauno tiesioje“, žengė rašytoja.

Joje – iš Ketaus liejyklos atvežtą paminklą ant postamento kėlę akmentašiai broliai Romualdas ir Vilmantas Ganusauskai, Česlovas Micka, Valerijus Stankevičius, Petras Sidaras ir Rimgaudas Rokus.

„Jau nebepamenu, kaip atsidūriau prie postamento ką tik varžtais pritvirtintos „Laisvės“. Po įvairius miesto renginius laksčiau siunčiamas „Kauno tiesos“ redakcijos žurnalistų arba tuometės vyriausiosios redaktorės T. Mačiulienės. Taip turbūt buvo ir tąkart“, – viename savo retų interviu svarstė E. Katinas.

O štai kiek tolėliau įamžintas Lietuvos kultūros fondo Kauno skyriaus tarybos pirmininko pavaduotojas, būsimasis Nepriklausomybės Akto signataras Algimantas Norvilas, 1989 m. vasario 3-iąją liečiantis ką tik prie postamento varžtais pritvirtintą skulptūrą. Šalia dar mėtosi šluotelė ir plaktukas. Laisvės angelas ir vėl išskleidė savo sparnus.

Akivaizdu: 1989-ųjų vasario 16-ąją minioje, anot įvykius fotografavusio E. Katino, buvo jaučiamas tikėjimas ir vienybė. / E. Cickevičiaus, E. Katino nuotr.

Prezidentas susigraudino

1989-aisiais, po ilgų sovietmečio metų, Vasario 16-oji pradėta švęsti visoje Lietuvoje, o ypač Kaune. Po šv. Mišių Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje tūkstančiai žmonių pabiro į Vilniaus gatvę ir pasuko Karo muziejaus sodelio pusėn, į „Laisvės“ paminklo atstatymo iškilmes. Kažkur minioje tuo metu buvo ir E. Katinas, nešinas Rytų Vokietijoje pagamintu fotoaparatu „Praktica“. Beje, vienoje nuotraukoje jis užfiksavo ir savo kolegas su amunicija.

„Atkreipkite dėmesį į kitų fotografų ir TV operatorių techniką – „Nicon“, „Canon“, „Sony“ buvo ypatinga retenybė“, – pasakojimą tęsė Ž. Petrauskaitė-Taranda.

Tuo metu susirinkusiųjų akys krypo į nuotraukose besispraudžiančias minias, kokių dabar nebesutiksi, – Karo muziejaus sodelyje žmogus prie žmogaus, kepurė prie kepurės. Susirinkusiųjų jūroje paskendo net autobusiukas. Antai, vienoje nuotraukoje Sąjūdžio išrinktų Seimo narių priesaika, kurioje pirmą kartą garsiai nuskambėjo žodis „Nepriklausomybė“. Kitoje, darytoje plačiakampiu objektyvu, – partiniai veikėjai Algirdas Brazauskas ir T. Mačiulienė. Žiūrėdamas į šį vaizdą, E. Katinas ne sykį kartojo, esą tuo metu Karo muziejaus sodelyje vyravo vieningumas ir sutarimas. Tą dieną nebuvo jokių prieštaravimų. Tiesa, dirbti nebuvo lengva. Norėdamas padaryti kuo daugiau ir kuo įvairesnių kadrų, jis lipo ant troleibusams remontuoti skirto automobilio-platformos, ant kurios stovėjo Lietuvos televizijos operatoriaus kamera. Šalin niekas nevijo, nes, priešingai nei dabar, tuo metu daug fotografų nebuvo. Lygiai taip pat puikiai iškilmių vaizdus matė tuomečio Kauno politechnikos instituto  centrinių rūmų darbuotojai, keliais aukštais aplipę pastato langus, ir gretimų namų gyventojai, susigrūdę į balkonus.

Valdas Adamkus, kurio nuotrauka baigia E. Katino darbų parodą, „Laisvės“ atstatymo iškilmėse nedalyvavo. Būsimasis Lietuvos prezidentas paminklą aplankė balandį, o savo įspūdžiais tąsyk papasakojo „Kauno tiesos“ žurnalistei Jolantai Kavaliauskienei.

„Aš pasiekiau iškiliausią kelionės tikslą – aplankiau atstatytą „Laisvės“ paminklą, pro kurį vaikas būdamas, nuo Kauno laiptų nusileidęs, skubėdavau į „Aušros“ gimnaziją. Susigraudinau į ją žiūrėdamas“, – pasidalijusi V. Adamkaus mintimis, Ž. Petrauskaitė-Taranda tokių pat emocijų kvietė patirti ir E. Katino darbų parodoje.