Sparnuotas senjoras, jaunystėje gelbėjęs žydų gyvybes

Gelbėtojas ir lakūnas

Šiemet minint Holokausto Lietuvoje 75-ąsias metines, vyko daug  renginių, atidengta paminklų, pažymėta žudynių vietų, kalbinta išgelbėtų žydų ir jų gelbėtojų, kurių pusšimtis (dauguma – po mirties) pagerbti Prezidentūroje. Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Gelbėtojų skyriaus archyvo gelbėtojų sąrašuose yra šimtai žinomų mokytojų, gydytojų, advokatų, rašytojų, muzikantų, profesorių, tarnautojų, kunigų, vienuolių, ūkininkų, kitų profesijų atstovų. Tarp jų –  ir Šiaulių gimnazistas Vladas Drupas, vokiečių okupacijos metais išgelbėjęs nuo pražūties dešimt žydų.

Šis 94 metų kaunietis stebina savo drąsa ir dabar. Būdamas vyriausiu Lietuvoje akrobatinio skraidymo lakūnu prieš kelias savaites Pociūnų aerodrome pusvalandį nardė danguje su vienviečiu akrobatiniu lėktuvu. Maža to, skraido jis reguliariai – kelis kartus per mėnesį. Šiomis dienomis V.Drupas jau rengiasi kelionei į Tel Avivą, kur praleis žiemos mėnesius. Kodėl toks pasirinkimas? Pasirodo, ne vien todėl, kad jam patinka šiluma žiemą – Tel Avive gyvena keli vokiečių okupacijos metais jo išgelbėti žydai, jų palikuonys. Būtent jie ir globoja kasmet į Izraelį atskrendantį žiemoti garbaus amžiaus gelbėtoją ir legenda Lietuvoje tapusį akrobatinio skraidymo lakūną kaunietį V.Drupą.

Nepažinojo žydų

"Karo pradžioje mokiausi Šiaulių gimnazijos penktoje klasėje. Vokiečiai, įsikūrę Šiauliuose, nedelsdami uždraudė žydams, paženklintiems geltonomis žvaigždėmis, vaikščioti šaligatviais. Aš anuomet nieko nežinojau apie jaunus žydus, nes mūsų gimnazijos buvo atskiros.

1943 m. vokiečiai pradėjo medicininį Šiaulių jaunimo patikrinimą, rengdami juos karinei tarnybai. Buvo patikrinta ir mano sveikata, paimtas pasas, tačiau  vokiečių nustatytu laiku neatėjau į jaunuolių surinkimo punktą. Žinoma, nervinausi, nežinodamas, kaip reikės pasirodyti rudenį mokykloje be asmens dokumento. Tačiau man padėjo bendraklasis Bradauskas – jis per savo dėdę kunigą, dirbusį kažkokiame miestelyje, parūpino man naują pasą. Ši aplinkybė vėliau turėjo didžiulės reikšmės, man padedant žydams išsigelbėti nuo pražūties", – teigė V.Drupas, anuomet gyvenęs Šiauliuose, pas savo viengungį dėdę Juozą Dapkų, kurio siuvykla garsėjo visame mieste.

Parūpino naują pasą

Minėtoje siuvykloje tarpukariu lankydavosi daug žydų. Įsteigus getą, ne vienas jų prašė J.Dapkaus pažymėjimo, kad dirba jo siuvykloje. "Dėdė išdavė keliolika tokių pažymėjimų, tuo apsaugodamas žydus nuo sunkių prievartinių darbų, suteikdamas jiems galimybę legaliai išeiti už geto ribų į "darbą". Tarp tokių siuvyklos žydų buvo Leo ir Minos Remenų šeima, kurios sūnus buvo slapstomas pas jų šeimos auklę. Aš tapau tarpininku tarp Remenų šeimos narių.

Kartą pamaniau, kad galėčiau per anksčiau minėtą klasės draugą gauti naujus dokumentus panašiai į lietuvaitę M.Remen – jos plaukai buvo šviesūs. Greičiausiai, nubalinti peroksidu. Bendraklasiui supyniau istoriją apie pusseserę Mariją Ramanauskaitę, kurią vokiečiai nori išvežti darbams ir jai, kaip ir man anksčiau, buvo reikalingas asmens dokumentas, nes senasis buvo iš jos paimtas. Bendraklasis patikėjo – gavo pasą, ir Mina tapo Marija Ramanauskaite", – pasakojo V.Drupas, kartu prisiminęs ir tai, kad padėjo gete gyvenantiems Remenams apsirūpinti maisto produktais.

Įkurdino pas mamą

"1944 m. L.Remenas paprašė manęs išvežti žmoną Miną, kuriai parūpinau naują pasą, į saugią vietą. Aš nupirkau du bilietus į keleivinio traukinio, važiavusio į Radviliškį, vagono kupe. Čia patyriau didelį stresą, nes į kupe užėjo vokiečių karininkas lakūno uniforma ir pradėjo kalbinti Miną. Aš jam paaiškinau, kad mano pusseserė nekalba vokiškai. Vokietis dėl to labai apgailestavo, nors iš tiesų Mina puikiai kalbėjo vokiškai. Radviliškyje aš nuvedžiau ją pas savo mamą ir pasakiau, kad šiai žydei reikia laikino prieglobsčio, kad visiems reikėtų aiškinti, jog Mina yra mano pusseserė. Mama sutiko. Po mėnesio prie Minos prisijungė iš geto kažkokiu būdu ištrūkęs jos vyras Leo, jo brolis, tėvas su motina bei dvi Minos pusseserės – visi jie išvažiavo į Žemaitiją pas kažkokį valstietį, kurio nepažinojau", – pasakojo V.Drupas.