Sodų bendrija skaičiuoja paskutines dienas?

Sava, bet neteisėta

Sodininkų bendrija "Baltasis gandras" įsikūrusi šalia Panemunės. Ne itin prabangūs sodininkų nameliai suręsti patrauklioje vietoje, tolėliau nuo Kauno važiuojant Marijampolės keliu. Sodininkų išpuoselėti sklypai pareikalavo didelio jų užsispyrimo ir darbo. 1979 m. jiems suteikti sklypai buvo brūzgynai molyne.

Žmonės pasakoja čia suvežę nesuskaičiuojamus kiekius žemės, kad galėtų užsiauginti savo daržovių, susikurti mielą aplinką. "Žemę pradėjome dirbti nuo pirmų dienų. Čia praleista 37 metai. Būdami septyniasdešimties prarasime tai, ką išpuoselėjome. Tai neatitinka žmogaus teisių. Aš tai vadinu moraliniu genocidu. Neturėtų iš vienų atimti, o kitiems atiduoti. Bet juk daro būtent šitaip", –  nuoskaudos neslėpė Teresė Mieldažienė.

Sukalti oranžiniai kuoliukai byloja apie jau pradedamą sklypų žymėjimą. Ant įvažiavimo į sodininkų bendriją vartų pakabintas Panemunės seniūnijos skelbimas, raginantis iki spalio 6 d. nusikelti namukus ir apleisti teritoriją.

Žmogiškojo dramatizmo šioje istorijoje apstu. Dar sovietmečiu gavę daržams maždaug 6 arų sklypus žmonės nesijaučia čia įsikūrę neteisėtai. Tačiau teisiškai jie yra beteisiai. 2009 m. Aukščiausiasis Teismas pasisakė, kad nei sovietmečiu, nei atkūrus Lietuvos nepriklausomybę sodininkų bendrija nebuvo įsteigta pagal galiojančius teisės aktus.

"Tačiau Aukščiausiasis Teismas nepasisakė už šios sodų bendrijos sunaikinimą, nenurodė nukelti sodo namelius. Paliko tai spręsti savivaldybei. Nėra taip, kad mes nieko nedarėme ir nesiekėme, kad būtų teisiškai sutvarkyti dokumentai, tačiau kur tik kreipėmės, sulaukdavome neigiamų atsakymų. Juk neužėmėme šios žemės susitarę, tikėjomės, kad supras, kad mes teisėtai čia esame, kad turi būti sutvarkyta ši istorinė klaida", – nuoskaudas liejo Audronė Bortkevičienė.

Grąžins savininkams

Kauno savivaldybės pozicija "Baltojo gandro" užimamiems hektarams valstybiška. Seimas priėmė gana griežtą sprendimą – iki 2019 m. žemės reforma turi būti užbaigta. Pagal esamus dokumentus žemė, kuria daugybę metų naudojosi sodininkai, yra valstybinė. Kauno miesto savivaldybės administracijos vadovo Gintaro Petrausko vertinimu, šis plotas – puiki galimybė pasistūmėti sprendžiant žemės reformą.

"Valstybė mato, kad šiandien tą žemę galima panaudoti efektyviau negu daržams, grąžinti teisėtiems savininkams, kurie kažkada neteko žemės. Tokį planą ir matome – suskirstyti gabaliukais ir vieną dieną užbaigti žemės reformą. Žemė nenukris iš dangaus. Ieškome paskutinių gabaliukų atiduoti potencialiems savininkams", – dėstė G.Petrauskas.

Administracijos direktorius neatmetė variantų, kad tarp būsimų žemės savininkų ir esamų sodininkų galėtų užsimegzti dialogas. G.Petrauskas svarstė, kad savininkai gal norės parduoti, o sodininkai – įsigyti. Tada atsirastų teisėti žemės savininkai, būtų statomi legalūs namai arba įteisinti esami statiniai.

G.Petrauskas pasakojo prieš daugiau nei metus lankęsis sodininkų bendrijoje "Baltasis gandras". Jo žiniomis, toje teritorijoje tik viename sklype esančiame statinyje buvo nuolatiniai gyventojai, o kitame žmonės gyveno vien tik vasarą.

Nėra taip, kad mes nieko nedarėme ir nesiekėme, kad būtų teisiškai sutvarkyti dokumentai, tačiau kur tik kreipėmės, sulaukdavome neigiamų atsakymų.

"Visi tie statiniai pastatyti savavališkai valstybinėje žemėje, kuri numatyta grąžinti buvusiems žemės savininkams, suskirstant į sklypelius ir artėjant prie žemės reformos pabaigos", – tokiu priimtu sprendimu dalijosi G.Petrauskas.

Nepakankami dokumentai?

Prie IV forto esančios teritorijos priklausomybės istorija siekia 1952 m. Kauno apskrities Panemunės rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimu apie 15 ha žemės sklypas buvo skirtas Rusų kariuomenės daliniui, atsakingam už butų ūkį. Kariuomenė su ta žeme daug metų nieko nedarė, o 1979 išdalijo dalinio darbuotojams po 6 arus daržams.

Didžioji dalis šiandien ten savo pasaulėlius sukūrusių žmonių mojavo kauptukais, kastuvais nuo tų 1979 m. Lilija Mieldažytė mena čia prabėgus vaikystės vasaras, o į tėčio suręstą šiaudinį namuką ėję žiūrėti visi daržininkai – koks egzotiškas jis daugeliui atrodė. Šlaitinį sklypą anuomet gavęs Kazimieras Mieldažis čia sukūrė augalų amfiteatrą su vaizdu į nedidelį tvenkinį.

Rusų kariuomenė dalinys, kurio darbuotojais buvo šių sklypų daržininkai, Lietuvą paliko 1993 m. "Buvau elektros tinklų viršininkė. Mes perdavėme visus dokumentus, juos gelbėjome, slėpėme. Dokumentai buvo masiškai naikinami. Perdavimo aktai, žmonių sąrašai buvo išvežti į Podolską. Kai kreipėmės į Podolską dėl dokumentų, paaiškėjo, kad ten įvyko gaisras ir viskas sudegė", – skausminga praeitimi dalijosi A.Bortkevičienė.

Tačiau sodininkai tikino, kad panašių sodų bendrijoje pirmaisiais atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metais buvo labai daug. Esą nereikia toli žvalgytis – čia pat už "Baltojo gandro" ribos kita sodininkų bendrija puikiausiai susitvarkė visus dokumentus. O "Baltojo gandro" iš rusų kalbos išverstų ir kitų dokumentų nepakanka.

"Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę bendrija "Baltasis gandras" kaip sodininkų bendrija teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo įsteigta ir įregistruota, žemės sklypas mėgėjiškai sodininkystei jai nebuvo suteiktas", – tokios Aukščiausiojo Teismo išvados 2009 m., regis, turėjo paskandinti paskutines "Baltojo gandro" sodininkų viltis.

Kurstyta viltis

Šiandien tą žemę galima panaudoti efektyviau negu daržams, grąžinti teisėtiems savininkams, kurie kažkada neteko žemės. Tokį planą ir matome.

Viltis kurstė ateinančios ir nueinančios valdžios. Kone kiekviena į valdžią atėjusi politinė partija glostė sodininkus ir palaikė pažadais ar galimais sprendimais neprarasti vilties. Dėmesys skriejo iš tuo metu dar egzistuojančios Kauno apskrities viršininko administracijos, savivaldybės. Buvo neatmetama galimybė išsikovoti teisę į žemę dėl pritaikytos naudojimosi turtu senaties. Ji taikoma, kai žmonės ilgai naudojasi turtu ir dėl to gali tapti jo šeimininkais.

Sodininkai pasirengė kadastro bylas, tačiau jos iki šiol neįteisintos. "Registrų centre liepia tvarkytis žemės dokumentus. Nacionalinėje žemės tarnyboje reikalauja dokumentų, kurių neišduoda Registrų centras arba dar kokia nors institucija, ir taip siuntinėja vieni nuo kitų", – guodėsi A.Bortkevičienė.

Žmonės tikino taip ir prasistumdę visus nepriklausomybės metus ir nieko nepešę užsitikrinant žemės teisėtumą. Prie kai kurių vos ne botanikos sodu paverstų sklypų akys kliuvo už apleistų, šabakštynais virstančių sklypų, griūvančių šiltnamių, nedidukų namukų. "Čia šeiminkavo daugiausia  garbaus amžiaus žmonės. Vieni jau mirė, kiti neturi sveikatos, dar kiti pavargo kovoti dėl žemės ir nebesikiša. Tokių sklypų yra tikrai ne vienas", – sutiko L.Mieldažytė.

Hipotetiškai svarstyta, kad Kauno savivaldybė galėtų giliau paanalizuoti esamą situaciją. Esą galėtų atsižvelgti į norinčiuosius čia tęsti veiklą, suskaičiuoti, kiek yra visiškai laisvų sklypų, norintiesiems tapti 6 arų savininkais ieškoti galimybės, o nenaudojamus sklypus panaudoti žemės reformai. Juolab kad žmonės mojuoja pluoštu dokumentų ir leidimų šiai vietai ir statiniams.

"Ten negali būti pastatų. Tai yra valstybinė žemė, kurioje niekada nebuvo leista ką nors statyti, todėl negalėjo būti inventorizuota ir sudarytos sutartys dėl visų kitų paslaugų. Jei kažkada kažkas leido laikinai pasistatyti garažą, tai jo savininkas taip pat nesijaučia pasistatęs neteisėtai. Tačiau laikinumas pasibaigė ir valstybė numatė kitokią tos žemės paskirtį", – pozicijos laikėsi Kauno savivaldybės administracijos direktorius.

Ir vėl teismai

"Mūsų kolektyvas savivaldybės akyse atrodo labai prastai. Daugiausia čia – pensininkai.

Tačiau blogiausia, kad mes nesutariame tarpusavyje ir visur bėgiojame po vieną. Bet šitaip esame priversti elgtis. Aukščiausiasis Teismas pripažino, kad bendrija buvo įkurta neteisėtai. Kaip bendrija, mes negalime kreiptis, todėl ir kreipiamės į visas įmanomas institucijas po vieną. Įsivaizduokite, kai į teismą nueina 87 metų pensininkas. Jis kelia triukšmą, nes į šį lopinėlį jis žiūri kaip į nuosavybę", – aiškino A.Bortkevičienė.

Sodininkai kelia daugybę klausimų: kodėl į panašią kaip jie situaciją patekę sodininkai galėjo tapti teisėtais sklypų savininkais, įteisinti pastatus ar gauti leidimus statyboms; kodėl be jų žinios buvo pakeista žemės paskirtis iš žemės į gyvenamosios; ar žemės nuomos sutarties savivaldybė nepratęsė, nes išsigando, kad nenutrūkstami nuomos metai suteiks teisę išsipirkti žemę?

"Baltasis gandras" dar mėgina kilti. Pasak sodininkų, skaičiuojama per šimtą realių kovotojų dėl žemės lopinėlių. Neseniai pirmieji dešimt peržengė Kauno apylinkės teismo slenkstį. "Kas bus, kai pažirs visas šimtas?" – patys nuo savo ketinimų kraupo sodininkai, tačiau neabejojo, kad tereikia žmogiško požiūrio ir politinio sprendimo.