Šimtametė kaunietė Birutė Fedaravičienė per visą savo ilgą ir prasmingą gyvenimą net ir istorinių skriaudų akivaizdoje išliko humanistė ir, ištikimai tarnaudama lietuvybei, tapo svarbių Lietuvai įvykių liudininke.

Lietuvybės puoselėtojos šaknys

Trečiadienį teikdama garbingą apdovanojimą – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžių – Prezidentė Dalia Grybauskaitė pavadino ilgaamžę kaunietę patriotizmo ir ištikimybės Lietuvai pavyzdžiu.

Knygnešio Prano Verkelio anūkė prieš 100 metų gimė Švenčionyse, kurie vėliau tapo lenkų okupuotos Lietuvos teritorijos dalimi, tačiau įvairiais būdais priešinosi lenkinimo politikai. Sektinu pavyzdžiu anuomet buvo ir B.Fedaravičienės tėvas – daraktoriavo, rengė slaptus lietuvių vakarėlius, skaitė paskaitas. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Pranas Verkelis buvo sušaudytas caro kariuomenėje už lietuvių karių organizavimą slapta grįžti namo.

Bajoriškos kilmės pašnekovės mama su savo būsimuoju vyru susipažino jo organizuotame slaptame lietuvių vakarėlyje. Sutuoktiniai poroje gyveno trumpai dėl ankstyvos vyro žūties. Keturias kalbas mokėjusi, bajoraičių mokyklą baigusi, jau našlė rūpindamasi šeima, pradėjo siūti – to buvo išmokusi bajoraičių mokykloje, šio amato ėmė mokyti ir kitus. Vėliau šis amatas atvedė ją į Vilnių, kuriame subrendo pilietiškas ir patriotiškas jos dukters Birutės gyvenimo būdas.

Atvažiavo mokytis į Vilnių

"Mano mama 1923 m. buvo pakviesta į Vilniaus labdaros draugiją kaip gabi, apsišvietusi, gebanti mokyti mergaites amato. Mama buvo apgyvendinta viename Aušros Vartų gatvės name, kuriame buvo įkurtas lietuvių mergaičių bendrabutis ir amatų mokykla. Joje Vilniaus lietuviais rūpinosi Labdaros draugija, išaugusi iš žinomo Komiteto nukentėjusiems nuo karo šelpti. 1924 m. aš atvažiavau pas mamą į Vilnių", – pasakojo B.Verkelytė-Fedaravičienė.

Anot pašnekovės, lietuvių švietimo draugija "Rytas" (įsteigta 1913 m.) lenkų okupuotame Vilniuje ir jo krašte tuo metu išlaikė apie šimtą lietuviškų pradžios mokyklų, Vytauto Didžiojo gimnaziją, mokytojų seminariją, rengė įvairius kursus. Į tokias lietuviškas mokyklas Vilniuje buvo atvežami lietuvių vaikai iš kaimiškų Vilniaus karšto vietovių. Jie buvo apgyvendinami bendrabučiuose. Tie, kurie prasčiau mokėsi, buvo siunčiami į amatų mokyklas, kuriomis rūpinosi Laikinasis lietuvių labdaros komitetas.

Akistatos su J.Basanavičiumi

Iš pradžių Vilniuje lankiusi "Ryto" draugijos "Žiburėlio" mokyklą ir gyvenusi šios draugijos išlaikomame bendrabutyje, vėliau kaip labai pažangi mokinė B.Federavičienė buvo perkelta į Vytauto Didžiojo gimnaziją. Ten ji pirmą kartą akis į akį susitiko su Jonu Basanavičiumi.

"Tai buvo, atrodo, 1925 m. gruodį, kai į mūsų klasę gimnazijos direktorius Marcelinas Šikšnys įėjo kartu su Jonu Basanavičiumi. Šis išdalijo mums atsineštus sąsiuvinius ir paprašė per Kalėdų atostogas juose užrašyti visas senelių sektas pasakas, padavimus, priežodžius, patarles. Sakė būsiąs už tai labai mums dėkingas", – prisiminė B.Fedaravičienė.

Kitą kartą ji su J.Basanavičiumi susitiko, kai tapo skaute 1926 m. gruodį: patriarchas buvo Lietuvos garbės skautas, todėl priėmė jaunųjų skautų priesaikas.

"Tapau Gedimino draugovės, kuriai vadovavo Pranas Žižmaras, nare. Toje draugovėje labai aktyviai veikė, pavyzdžiui, išsilavinusios seserys Alė ir Marija Karužaitės. Pastaroji buvo pirmoji lietuvė akių gydytoja, o jos sesuo dirbo Lietuvių ligoninės vadovo Danieliaus Alseikos – Marijos Alseikatės-Gimbutienės tėvo – vyriausiąja asistente, kai jis atlikdavo gerklės operacijas. Tokie žmonės, kaip mano minėtos merginos ir kiti išsilavinę skautai, buvo P.Žižmaro komandos viršūnė, jos žiedas", – teigė B.Fedaravičienė.

Skautiškas įpareigojimas

P.Žižmaro draugovėje skiltininkės pareigas turėjo minėta A.Karužaitė. "Ji buvo labai užimtas žmogus, tad sugalvodavo mums ilgalaikių užduočių. Viena iš tokių – prižiūrėti Rasų kapinėse lietuvių kapus. Šią pareigą aš atlikau drauge su kitomis skautėmis. Atėjusios į kapines pirmiausia nusilenkdavome čia palaidotam J.Basanavičiui, prie kurio kapo Vasario 16-ąją ir Vėlinių dieną stovėdavo skautų garbės sargyba", – pasakojo pašnekovė.

J.Basanavičiaus kapą labai nuoširdžiai prižiūrėdavusios Šv.Zitos draugijos narės. "O kitų iškilių lietuvių, kurių kūnai ilsėjosi kairėje vartų pusėje, kapai buvo apleisti, nes giminės gyveno už okupuoto Vilniaus ribų", – pasakojo B.Fedaravičienė.

"Mums teko kapavietes šluoti, ravėti, sodinti ant kapų gėles – jas mums dovanodavo ir paskolindavo ratukus gėlėms atsivežti rašytojos Aldonos Liobytės tėvas. Prižiūrėjome tokius kapus, nes žinojome, kad, pavyzdžiui, Povilo Višinskio dukra gyvena Kaune ir negali dažnai važinėti į Rasų kapines. Prižiūrėjome ir Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio, pagal kurio pjesę Mikas Petrauskas sukūrė pirmąją lietuvišką operą "Birutė", kapą. Jo žmona labai daug padėjo lietuviams", – aiškino B.Fedaravičienė.

Netikėta liūdna žinia

B.Fedaravičienės teigimu, būdama skaute ji prižiūrėjo ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kapą, ant kurio stovėjo nedidelis medinis kryžius – panašus puošė ir greta palaidoto žinomo kario kapą. Teko ravėti ir gėles sodinti ant Šlapelių, turėjusių didelį knygyną Vilniuje, sūnaus kapo. Neliko neprižiūrėtos ir kelių kunigų, daug nuveikusių lietuvybės Vilniaus krašte labui, kapavietės.

Anot buvusios skautės, ji su viena ar kita bendraminte kapus tvarkydavo apsirengusios skaučių uniformą – tamsiai mėlyną klostytą sijoną, diržą su specialiu kastuvėlio laikikliu, žalsvą palaidinę, ryšėjo geltoną kaklaryšį – priklausė Bičių skilčiai.

B.Fedaravičienė veikiausiai yra vienintelė šiuo metu gyva likusi J.Basanavičiaus laidotuvių liudininkė. "Atsimenu, 1927 m. susirinkome gimnazijoje į šventinį Vasario 16-osios minėjimą, nors nežinojome, ar leis tai daryti lenkų valdžia. Staiga į salę įėjęs gydytojas, žinomas visuomenės veikėjas D.Alseika su jį palydėjusiomis medicinos seserimis pranešė, kad mirė J.Basanavičius. "Verkėme, giedodami himną... Jau tada supratome, kad mirė didis Lietuvos žmogus, mūsų užtarėjas okupuotame Vilniuje", – teigė B.Fedaravičienė.

Dalyvavo laidotuvėse

"Atsimenu, J.Basanavičiaus laidotuvių diena buvo labai šalta – 27 laipsniai šalčio. Išėję iš Katedros, kur buvo pašarvotas tautos patriarchas, mes, skautai, pajudėjome gatvėmis Rotušės link, nešdami vainikus. Man teko nešti nedidelį, iš laurų lapų nupintą vainiką – nuo Indijos nacionalinio išsivaduojamojo judėjimo lyderio Mahatmos Gandhi, su kurio susirašinėjo J.Basanavičius. Šį vainiką greičiausia atsiuntė Varšuvoje veikusi Indijos ambasada", – samprotavo pašnekovė.

Kai skautai su vainikais pasiekė Rotušę, žmonės toliau plūdo iš Katedros. Laidotuvių eitynes į Rasas lydėjo pagarbiai šaligatviuose stovėję lenkai ir kitų tautybių žmonės.
Eidama į kapines dvylikametė skautė sušalo, tačiau kapinėse netikėtai teko atšilti – kai karstas su J.Basanavičiaus palaikais buvo nuleistas į duobę, pasigirdo P.Žižmaro komanda, ir skautai vien rankomis, be kastuvų, užpylė duobę sušalusia į didelius grumstus žeme. Tik antkapinę dalį suformavo duobkasiai.

Iki šiol nėra paminklo

Po metų, 1928 m. vasario 16-ąją, J.Basanavičiaus mirties ir Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio proga, P.Žižmaro vadovaujami skautai iškėlė virš anuomet remontuojamos Gedimino pilies lietuvišką trispalvę su juodo krepo kaspinu.

"Mes, skautai, iš anksto tai žinodami, jau šeštą ryto sulindome į dabartinės Barboros Radvilaitės g. tarpuvartes ir žiūrėjome, kas bus, ką darys lenkų policija. Išaušo rytas, o mūsų vėliava plevėsuoja – džiaugėmės ir verkėme. Pagaliau vėliavą pamatė policija, bet nesugebėjo nuimti. Tada išsikvietė gaisrininkus – tie kopėčiomis pasiekė trispalvę. Policija nutarė, kad vėliavą iškėlė lietuviai. Pradėjo aiškintis, klausinėti, tardyti. Ypač P.Žižmarą. Tačiau jam pavyko išvengti teismo – paaiškinome, kad vėliavą su juodu kaspinu iškėlėme ne dėl lenkų okupacijos dešimtmečio, o minėdami J.Basanavičiaus mirties metines. Beje, Vilniaus apylinkių aukštuose medžiuose taip pat plevėsavo daug trispalvių su juodais kaspinais", – pasakojo B.Fedaravičienė.

Pasak pašnekovės, būtent gimnazijoje sutvirtėjo jos lietuvybės stuburas. Tam didžiulės įtakos turėjo ir J.Basanavičiaus asmenybė. "Mūsų veikla lenkų okupuotame Vilniuje buvo neįsivaizduojama be jo. Su mumis lenkai skaitėsi, kol J.Basanavičius buvo gyvas. Po jo mirties prasidėjo represijos. Vilnius turėtų jausti didelę gėdą, kad iki šiol sostinėje nėra paminklo J.Basanavičiui. Bulgarai sugebėjo pastatyti, o mes? Negi taip ir sutiksime nepriklausomybės šimtmetį be paminklo tautos patriarchui Vilniuje, kur jis gyveno ir gynė lietuvybę iki pat savo mirties", – stebėjosi B.Fedaravičienė.

Lietuvybės pamokos

Mirus J.Basanavičiui, Mokytojų seminarija Vilniuje buvo iškart uždaryta, o daugelis mokytojų atsidūrė Lukiškėse.

"Tuomet mes, gimnazistės, sumanėme juos aplankyti. Prisipirkome tokių riestų, kaizerkomis vadintų, bandelių ir nuėjome prie metalinių kalėjimo vartų. Daužėme juos tol, kol neišėjo įpykę sargybiniai. Sužinoję, kad atnešėme savo mokytojams bandelių, nuvijo mus šalin, sakė, kad praneš valdžiai. Kokiai valdžiai – nepasakė, tačiau kitą dieną mūsų gimnazijos direktorius mūsų paprašė, kad kitąkart ką nors panašaus sumaniusios neužmirštume pasitarti su juo", – prisiminė pašnekovė.

Pasakodama apie gimnazijos laikus, B.Fedaravičienė prisiminė niekam nepasakotą epizodą apie fizikos dėstytoją Povilą Gaidelionį – vieną šios gimnazijos steigėjų.

"Kartą per pamoką vienai mokinei kažką ilgai rašant lentoje, jis užmigo. Mes tyliai išėjome iš klasės į kiemą pažaisti. O žaidėme juk po mokytojų kambario langais... Netrukus atėjo direktorius ir sugėdino mus, pasakęs, kad mokytojas užmigo todėl, kad visą naktį jį tardė lenkai. Mes grįžome į klasę ir atsiprašėme mokytojo, padainavome jam jo mėgstamą dainą "Siuntė mane motinėlė į Dunojų vandenėlio". Tokie štai anuomet buvo mokinių ir mokytojų santykiai. Beje, mokytojas buvo labai tylus, švelnus, gal net melancholiškas žmogus. Tad nesistebiu, kodėl su juo draugavusi Sofija Chodakauskaitė vyru pasirinko Antaną Smetoną", – konstatavo pašnekovė.

Nepaisė patirtų skriaudų

1939 m. vasarą Europoje padidėjus politinei įtampai, lenkų okupuotame Vilniuje, dabartinio "Vilniaus" viešbučio keliuose kambariuose, įsikūrė žinomo Lietuvos diplomato dr. Antano Trimako vadovaujamas Lietuvos generalinis konsulatas. B.Verkelytė-Fedaravičienė, gerai mokėjusi lenkų kalbą, spausdinti rašomąja mašinėle ir stenografuoti, buvo pakviesta iš pradžių talkinti, o paskui – ir dirbti.

Rugsėjo 1-ąją Vokietijai užpuolus Lenkiją, pabėgėliai pradėjo veržtis į Vilnių, siekdami gauti vizas į mūsų šalį arba tranzitines vizas. Netrukus pabėgėlių srautas dar labiau išaugo, kai SSRS kariuomenė kartu su vokiečiais sutriuškino Lenkiją.

"Konsulate išdavėme vizas pirmosioms bėglėms iš Lenkijos – Juzefo Pilsudskio našlei su dviem dukromis ir garsiausiai ano meto lenkų aktorei Jadvygai Smosarskai, buvusiam premjerui Valerijui Prystorui, Varšuvos burmistrui Waclawui Starzynskiui ir tūkstančiams kitų lenkų politinių veikėjų, aukštų pareigūnų, kurie dar 1938 m. kovo viduryje grasino Lietuvai", – apie tai, kaip nepaisydami istorinių skriaudų, gelbėjo tūkstančius Lenkijos piliečių, pasakojo B.Fedaravičienė. Tarp pabėgėlių iš Lenkijos buvo daug žydų, kurie iš Vilniaus keliavo į Kauną – pas čia dirbusį Japonijos konsulą Chiune Sugiharą.

"Mūsų kariuomenė, įžengusi į Vilnių 1939 m. spalį, stebėjosi čia radusi gyvą lietuvybę, o dabar mes Vilnijos krašte leidžiame uždaryti lietuviškas mokyklas, visaip nuolaidžiaujame akivaizdžiam krašto lenkinimui, patys menkiname savo kalbą. Mūsų diplomatai nebemoka sieti praeities pamokų su šiandiena", – nuoskaudos neslėpė šimtametė.

(Laukite tęsinio)