Šimtametės pasakojimuose – atsiminimai apie J. Basanavičių ir kovą už lietuvybę

Šimtametė kaunietė Birutė Fedaravičienė per visą savo ilgą ir prasmingą gyvenimą net ir istorinių skriaudų akivaizdoje išliko humanistė ir, ištikimai tarnaudama lietuvybei, tapo svarbių Lietuvai įvykių liudininke.

Šimtametė kaunietė Birutė Fedaravičienė per visą savo ilgą ir prasmingą gyvenimą net ir istorinių skriaudų akivaizdoje išliko humanistė ir, ištikimai tarnaudama lietuvybei, tapo svarbių Lietuvai įvykių liudininke.

Lietuvybės puoselėtojos šaknys

Trečiadienį teikdama garbingą apdovanojimą – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžių – Prezidentė Dalia Grybauskaitė pavadino ilgaamžę kaunietę patriotizmo ir ištikimybės Lietuvai pavyzdžiu.

Knygnešio Prano Verkelio anūkė prieš 100 metų gimė Švenčionyse, kurie vėliau tapo lenkų okupuotos Lietuvos teritorijos dalimi, tačiau įvairiais būdais priešinosi lenkinimo politikai. Sektinu pavyzdžiu anuomet buvo ir B.Fedaravičienės tėvas – daraktoriavo, rengė slaptus lietuvių vakarėlius, skaitė paskaitas. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Pranas Verkelis buvo sušaudytas caro kariuomenėje už lietuvių karių organizavimą slapta grįžti namo.

Bajoriškos kilmės pašnekovės mama su savo būsimuoju vyru susipažino jo organizuotame slaptame lietuvių vakarėlyje. Sutuoktiniai poroje gyveno trumpai dėl ankstyvos vyro žūties. Keturias kalbas mokėjusi, bajoraičių mokyklą baigusi, jau našlė rūpindamasi šeima, pradėjo siūti – to buvo išmokusi bajoraičių mokykloje, šio amato ėmė mokyti ir kitus. Vėliau šis amatas atvedė ją į Vilnių, kuriame subrendo pilietiškas ir patriotiškas jos dukters Birutės gyvenimo būdas.

Atvažiavo mokytis į Vilnių

"Mano mama 1923 m. buvo pakviesta į Vilniaus labdaros draugiją kaip gabi, apsišvietusi, gebanti mokyti mergaites amato. Mama buvo apgyvendinta viename Aušros Vartų gatvės name, kuriame buvo įkurtas lietuvių mergaičių bendrabutis ir amatų mokykla. Joje Vilniaus lietuviais rūpinosi Labdaros draugija, išaugusi iš žinomo Komiteto nukentėjusiems nuo karo šelpti. 1924 m. aš atvažiavau pas mamą į Vilnių", – pasakojo B.Verkelytė-Fedaravičienė.

Anot pašnekovės, lietuvių švietimo draugija "Rytas" (įsteigta 1913 m.) lenkų okupuotame Vilniuje ir jo krašte tuo metu išlaikė apie šimtą lietuviškų pradžios mokyklų, Vytauto Didžiojo gimnaziją, mokytojų seminariją, rengė įvairius kursus. Į tokias lietuviškas mokyklas Vilniuje buvo atvežami lietuvių vaikai iš kaimiškų Vilniaus karšto vietovių. Jie buvo apgyvendinami bendrabučiuose. Tie, kurie prasčiau mokėsi, buvo siunčiami į amatų mokyklas, kuriomis rūpinosi Laikinasis lietuvių labdaros komitetas.

Akistatos su J.Basanavičiumi

Iš pradžių Vilniuje lankiusi "Ryto" draugijos "Žiburėlio" mokyklą ir gyvenusi šios draugijos išlaikomame bendrabutyje, vėliau kaip labai pažangi mokinė B.Federavičienė buvo perkelta į Vytauto Didžiojo gimnaziją. Ten ji pirmą kartą akis į akį susitiko su Jonu Basanavičiumi.

"Tai buvo, atrodo, 1925 m. gruodį, kai į mūsų klasę gimnazijos direktorius Marcelinas Šikšnys įėjo kartu su Jonu Basanavičiumi. Šis išdalijo mums atsineštus sąsiuvinius ir paprašė per Kalėdų atostogas juose užrašyti visas senelių sektas pasakas, padavimus, priežodžius, patarles. Sakė būsiąs už tai labai mums dėkingas", – prisiminė B.Fedaravičienė.

Kitą kartą ji su J.Basanavičiumi susitiko, kai tapo skaute 1926 m. gruodį: patriarchas buvo Lietuvos garbės skautas, todėl priėmė jaunųjų skautų priesaikas.

"Tapau Gedimino draugovės, kuriai vadovavo Pranas Žižmaras, nare. Toje draugovėje labai aktyviai veikė, pavyzdžiui, išsilavinusios seserys Alė ir Marija Karužaitės. Pastaroji buvo pirmoji lietuvė akių gydytoja, o jos sesuo dirbo Lietuvių ligoninės vadovo Danieliaus Alseikos – Marijos Alseikatės-Gimbutienės tėvo – vyriausiąja asistente, kai jis atlikdavo gerklės operacijas. Tokie žmonės, kaip mano minėtos merginos ir kiti išsilavinę skautai, buvo P.Žižmaro komandos viršūnė, jos žiedas", – teigė B.Fedaravičienė.

Skautiškas įpareigojimas

P.Žižmaro draugovėje skiltininkės pareigas turėjo minėta A.Karužaitė. "Ji buvo labai užimtas žmogus, tad sugalvodavo mums ilgalaikių užduočių. Viena iš tokių – prižiūrėti Rasų kapinėse lietuvių kapus. Šią pareigą aš atlikau drauge su kitomis skautėmis. Atėjusios į kapines pirmiausia nusilenkdavome čia palaidotam J.Basanavičiui, prie kurio kapo Vasario 16-ąją ir Vėlinių dieną stovėdavo skautų garbės sargyba", – pasakojo pašnekovė.

J.Basanavičiaus kapą labai nuoširdžiai prižiūrėdavusios Šv.Zitos draugijos narės. "O kitų iškilių lietuvių, kurių kūnai ilsėjosi kairėje vartų pusėje, kapai buvo apleisti, nes giminės gyveno už okupuoto Vilniaus ribų", – pasakojo B.Fedaravičienė.

"Mums teko kapavietes šluoti, ravėti, sodinti ant kapų gėles – jas mums dovanodavo ir paskolindavo ratukus gėlėms atsivežti rašytojos Aldonos Liobytės tėvas. Prižiūrėjome tokius kapus, nes žinojome, kad, pavyzdžiui, Povilo Višinskio dukra gyvena Kaune ir negali dažnai važinėti į Rasų kapines. Prižiūrėjome ir Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio, pagal kurio pjesę Mikas Petrauskas sukūrė pirmąją lietuvišką operą "Birutė", kapą. Jo žmona labai daug padėjo lietuviams", – aiškino B.Fedaravičienė.

Netikėta liūdna žinia

B.Fedaravičienės teigimu, būdama skaute ji prižiūrėjo ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kapą, ant kurio stovėjo nedidelis medinis kryžius – panašus puošė ir greta palaidoto žinomo kario kapą. Teko ravėti ir gėles sodinti ant Šlapelių, turėjusių didelį knygyną Vilniuje, sūnaus kapo. Neliko neprižiūrėtos ir kelių kunigų, daug nuveikusių lietuvybės Vilniaus krašte labui, kapavietės.

Anot buvusios skautės, ji su viena ar kita bendraminte kapus tvarkydavo apsirengusios skaučių uniformą – tamsiai mėlyną klostytą sijoną, diržą su specialiu kastuvėlio laikikliu, žalsvą palaidinę, ryšėjo geltoną kaklaryšį – priklausė Bičių skilčiai.

B.Fedaravičienė veikiausiai yra vienintelė šiuo metu gyva likusi J.Basanavičiaus laidotuvių liudininkė. "Atsimenu, 1927 m. susirinkome gimnazijoje į šventinį Vasario 16-osios minėjimą, nors nežinojome, ar leis tai daryti lenkų valdžia. Staiga į salę įėjęs gydytojas, žinomas visuomenės veikėjas D.Alseika su jį palydėjusiomis medicinos seserimis pranešė, kad mirė J.Basanavičius. "Verkėme, giedodami himną... Jau tada supratome, kad mirė didis Lietuvos žmogus, mūsų užtarėjas okupuotame Vilniuje", – teigė B.Fedaravičienė.

Dalyvavo laidotuvėse

"Atsimenu, J.Basanavičiaus laidotuvių diena buvo labai šalta – 27 laipsniai šalčio. Išėję iš Katedros, kur buvo pašarvotas tautos patriarchas, mes, skautai, pajudėjome gatvėmis Rotušės link, nešdami vainikus. Man teko nešti nedidelį, iš laurų lapų nupintą vainiką – nuo Indijos nacionalinio išsivaduojamojo judėjimo lyderio Mahatmos Gandhi, su kurio susirašinėjo J.Basanavičius. Šį vainiką greičiausia atsiuntė Varšuvoje veikusi Indijos ambasada", – samprotavo pašnekovė.

Kai skautai su vainikais pasiekė Rotušę, žmonės toliau plūdo iš Katedros. Laidotuvių eitynes į Rasas lydėjo pagarbiai šaligatviuose stovėję lenkai ir kitų tautybių žmonės.
Eidama į kapines dvylikametė skautė sušalo, tačiau kapinėse netikėtai teko atšilti – kai karstas su J.Basanavičiaus palaikais buvo nuleistas į duobę, pasigirdo P.Žižmaro komanda, ir skautai vien rankomis, be kastuvų, užpylė duobę sušalusia į didelius grumstus žeme. Tik antkapinę dalį suformavo duobkasiai.

Iki šiol nėra paminklo

Po metų, 1928 m. vasario 16-ąją, J.Basanavičiaus mirties ir Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio proga, P.Žižmaro vadovaujami skautai iškėlė virš anuomet remontuojamos Gedimino pilies lietuvišką trispalvę su juodo krepo kaspinu.

"Mes, skautai, iš anksto tai žinodami, jau šeštą ryto sulindome į dabartinės Barboros Radvilaitės g. tarpuvartes ir žiūrėjome, kas bus, ką darys lenkų policija. Išaušo rytas, o mūsų vėliava plevėsuoja – džiaugėmės ir verkėme. Pagaliau vėliavą pamatė policija, bet nesugebėjo nuimti. Tada išsikvietė gaisrininkus – tie kopėčiomis pasiekė trispalvę. Policija nutarė, kad vėliavą iškėlė lietuviai. Pradėjo aiškintis, klausinėti, tardyti. Ypač P.Žižmarą. Tačiau jam pavyko išvengti teismo – paaiškinome, kad vėliavą su juodu kaspinu iškėlėme ne dėl lenkų okupacijos dešimtmečio, o minėdami J.Basanavičiaus mirties metines. Beje, Vilniaus apylinkių aukštuose medžiuose taip pat plevėsavo daug trispalvių su juodais kaspinais", – pasakojo B.Fedaravičienė.

 



NAUJAUSI KOMENTARAI

xxx

xxx portretas
p. Kupcinskai, ar negeda sedeti, kai salia stovi mociute su lazdele?

JO

JO portretas
Kauniečiai supranta, kad dierektorius tai ne tas pat kas meras.čia taip nepavadovausi, bet kauniečiai nori išbandyti savo užpakaliu. Išbandė Šustauską, dabar nori jo priešingybę Matijošaitį išbandyti. Rezultatas bus tas pat.

negrazu

negrazu portretas
ponas Kupcinskas sedi, o salia mociute su lazdele stovi. Koks neissiauklejes tas musu meras. Tikiuosi, kad jo daugiau nebeisrinks. Uztenka puikuotis
VISI KOMENTARAI 20

Galerijos

Daugiau straipsnių