Savanorių prospektas laukia savo eilės

Prospektas, prasidedantis Kaune, o pasibaigiantis tik Vilniuje. Taip juokais kalbama apie ilgiausią miesto gatvę – Savanorių pr. Pagrindinės Kauno arterijos svarba niekas neabejoja, tačiau jai skiriama per mažai dėmesio.

Miesto akceleratorius

Taip mano urbanistas Vytautas Buinevičius, daugiau nei prieš metus grįžęs iš Olandijos į gimtąjį Kauną ir čia kartu su kolega įkūręs viešąją įstaigą "Strategijos miestui". Urbanistų komanda, išsikėlusi tikslą rengti visuomenei atsakingus projektus, ne tik juos rengia, bet ir užsiima ugdymu – organizuoja paskaitas, seminarus ir kūrybines dirbtuves apie planavimo ir projektavimo inovacijas bei užsienio praktiką.

"Kalbame apie parkus, aikštes ir skverus, senamiesčio gatveles, bet nepagalvojame, kad gatvės irgi yra viešoji erdvė. Tiesą pasakius, tai daugiausia ploto užimanti viešoji erdvė mieste", – pastebi architektas.

Anot jo, centrinės miesto gatvės istoriškai visuomet veikė kaip miesto akceleratorius, kur vyksta apsikeitimas prekėmis, paslaugomis, žiniomis, kur išryškėja kultūra, bendravimas – visa tai, dėl ko miestai traukia žmones, idėjas ir dėl ko atsiranda bendradarbiavimas ir inovacijos.

"Kauno atveju istoriškai tai buvo ir yra Vilniaus g. ir Laisvės al. Vis dėlto didžiausią potencialą miestiškumui auginti, be abejo, turi Savanorių pr. Iš tiesų turime matyti jį kaip naująją miesto centro dalį – tam yra visos prielaidos. Tai formuojantys procesai jau vyksta, tačiau mes patys to dar iki galo nesuvokiame", – apie prospekto svarbą kalba V.Buinevičius.

Vizitinė kortelė

Tokį mąstymą iš dalies lemia ir istorinės aplinkybės. Po karo Europoje įsigalėjęs modernistinis miestų planavimas iš esmės siekė pertvarkyti miestus ir atskirti pėsčiuosius nuo automobilių – gatvės tapo transporto koridoriais.

"Kaunas po truputį supranta investicijų į miesto gatves svarbą. Kai kurios naujos gatvių rekonstrukcijos parodo, kad miestui svarbu ne tik pakloti naują asfalto dangą, bet ir sutvarkyti aplinką. Tikiu, kad laikui bėgant ateis ir Savanorių pr. eilė – juk tai miesto vizitinė kortelė. Tai geriausia vieta pademonstruoti, kad miestas siekia būti miestiškas, nori ir gali kurti viešąsias erdves, skatinti viešąjį gyvenimą, miesto kultūrą, sąlygas verslui, plėtoti inovatyvaus viešojo transporto sistemas", – tikisi V.Buinevičius.

Kaip statant namą svarbu pradėti nuo tvirto pamato, taip ir šiuo atveju reikia pradėti nuo pačios gatvės. Anot urbanisto, sutvarkius gatvės profilį, būtų iškelti nauji kokybiniai kriterijai, pakiltų ir vietos vertė, padidėtų pėsčiųjų srautai, o tai paskatintų komercijos plėtrą.

"Visų pirma reikia pagalvoti, ko norime iš Savanorių pr. Ar norime plataus, intensyvaus eismo koridoriaus, kaip, tarkime, Karaliaus Mindaugo pr.? Ar kaip tik norime sukurti jaukią miestietišką aplinką su kokybiška viešąja erdve ir architektūra, pėsčiųjų ir dviračių takais, geromis sąlygomis viešajam transportui, smulkiajam ir vidutiniam verslui?" – pasak V.Buinevičiaus, apsisprendus eiti pastaruoju keliu, keistųsi važiuojamosios dalies plotis, juostų skaičius, vieta viešajam transportui, želdynams, automobiliams statyti.

Mastelio ekonomika

Nepriklausomybės pradžios metais besikuriantis verslas, ieškodamas vietos, kėlėsi į daugiabučių namų pirmuosius aukštus, spraudėsi į neužstatytus ruožus palei gatvę ir taip atgaivino didelę dalį nykaus sovietinio Savanorių pr. – atsirado priežastis eiti šaligatviu.

"Priešingai nei pirmoji komercijos banga, didieji centrai vėl sukvietė žmones iš gatvės į vidų. Taip atsirado šimtai metrų uždarų fasadų, o palei gatves – didžiulės automobilių aikštelės, kai kurios netgi aptvertos tvoromis. Pasikeitė ir gatvės mastelis – atstumai tarp pastatų ir tarp atskirų komercijos taškų pasidarė sunkiau įveikiami pėstiesiems", – V.Buinevičius mano, kad toks mastelio didinimas miesto atžvilgiu – trumparegiška investicija.

"Be abejo, investuotojams apsimoka tokia mastelio ekonomika. Tačiau galima tik įsivaizduoti, kaip būtų pagyvėjęs Savanorių pr., jei visos prekybos centrų koridoriuose veikiančios parduotuvės būtų įsikūrusios palei gatvės perimetrą", – sako V.Buinevičius.

Jaukesnė ir dėl to vertingesnė Savanorių pr. vieta – dalis ties Žaliakalniu. Čia gatvė siauresnė, šaligatviai platūs, auga medžiai, pastatai nedideli, tankiai išsirikiavę palei gatvę. Čia malonu būti dėl humaniško erdvės mastelio – anot urbanisto, tai kur kas tvaresnė mastelio ekonomika, paklausi dar ir po 80 metų.

Neišnaudotas plotas

Praėjusį pavasarį V.Buinevičius kartu su kolega urbanistu Martynu Marozu Savanorių pr. atvejį aptarė su geriausiais transporto inžinieriais iš įvairių šalies miestų savivaldybių.
"Kartu su Kelių ir transporto tyrimų institutu organizavome seminarą – tarpdisciplininę diskusiją ir projektavimo sesiją apie gatves kaip apie viešąsias erdves. Praktinės sesijos metu sukūrėme net keletą potencialių ir labai realių scenarijų Savanorių pr. Pastebėjome, kad nors gatvė ir yra plati – net trijų juostų kiekvienoje pusėje, statomi automobiliai dažnai užima visą kraštinę juostą. Taigi iš esmės galima sumažinti asfalto plotą ir pavyzdžiui, paversti šią dalį gražiai sutvarkytomis ir apželdintomis erdvėmis automobiliams statyti", – vieną iš prospekto rekonstravimo galimybių vardijo urbanistas.

Jo manymu, tuomet gatvėje liktų dar pakankamai erdvės atskiroms viešojo transporto ir automobilių juostoms. O tarp gatvės ir pastatų, net ir siauriausiose vietose, liktų užtektinai vietos pėstiesiems, dviratininkams ir pastatų prieigoms.

Ilgametė Savanorkė

Urbanistas Alvydas Pranas Steponavičius mano, kad Savanorių pr. yra vienas įdomiausių ir vertingiausių Kauno miesto knygos skirsnių. "Jo istorija siekia bemaž du šimtmečius. Carmečiu Nikolajus I nutarė susieti savo imperiją su Europa. Liepė per penkmetį ketvirtajame XIX a. dešimtmetyje nutiesti pašto traktą nuo Peterburgo iki Varšuvos. Tai buvo įvykdyta. Kaune traktas iš Ukmergės tiesiąja pataikė į Vilniaus g. Taip atsirado Savanorių pr. Tai nutiko dar prieš Kauno Naujamiesčio išplėtimą Paškausko planu 1848 m. Poros amžių istorija paliko įdomių prospekto raidos puslapių. Nors miesto centras visais laikais buvo Senamiestyje, vėliau ir aplink Laisvės al., energingas Ukmergės traktas konkuravo su juo. Kaip ir dabar. Nes tapo miesto diametru vedančiu į dabartinę sostinę ir klestintį uostą su pagrindiniu šalies kurortu", –  pasakoja urbanistas.

Pasak jo, Savanorkė, kaip po karo dar ilgai buvo vadinamas Raudonosios Armijos pr. gyvena visavertį gyvenimą, traukia investicijas ir jo gyvybė užtikrinta ilgam: "Architektūra, kuri matoma dabar, ir atsirasianti netrukus, atspindi mūsų laiko estetikos kanonus. Kuo įvairesnė pastatų architektūra, tuo prospektas savitesnis. Žavu turėti tokį architektūros korifėjų parašų rinkinį vienoje gatvėje. Nuo V.Dubeneckio (pastatas prie buv. "Ragučio"), K.Reisono (Prisikėlimo bažnyčia), A.Sprindžio, E.Andrašiaus, R.Zimkaus (ekraninis gyvenamasis namas prie K.Petrausko g.), iki G.Natkevičiaus, G.Jurevičiaus, V.Paipalo, A.Karaliaus, E.Vilčinsko, S.Beigos, V.Medelio, V.Juozaičio, E.Miliūno, J.Navako, E.Balaišienės, D.Šarakausko ir daugelio kitų visuomeninių-prekybinių pastatų kūrėjų."