S. Šliažas: patirtas smurtas randus palieka ilgam

Kauno apskrities vyrų krizių centro organizuotoje visuomenės sąmoningumo didinimo akcijoje „Kauno vyrai už visuomenę be smurto!“ dalyvauja ir su centro psichologe Dovile Bubniene kalbasi Sigitas Šliažas, Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas, Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekos-muziejaus valdybos narys, Lietuvos šaulių sąjungos narys.

– Sigitai, ačiū už neabejingumą temai. Tai rodo, kad jums rūpi.

– Neabejotinai, rūpi. Esame tos pačios visuomenės nariai ir viskas, kas vyksta joje, tiesiogiai arba netiesiogiai liečia mus visus. Mane taip pat. Net jeigu mano aplinkoje to reiškinio nėra, smagių jausmų nesukelia žinojimas, kad mūsų visuomenėje šis reiškinys apskritai egzistuoja.

– Ir, ko gero, ne tik kažkurioje socialinėje grupėje.

– Būtent. Smurtaujama ne tik socialinės rizikos ar neturinčiose pakankamų įgūdžių šeimose, bet ir tose, kurios iš šalies atrodo gana neblogai ar net gerai.

– Kažkada manyta, kad tai tik socialinės rizikos šeimų problema.

– Viešumas tą požiūrį pakeitė. Ir, manau, kad tas platesnis požiūris yra svarbus norint pokyčių.

– Ar kažkuri žmonių grupė labiau nukenčia nuo smurto, kaip manote?

– Aš galvoju, kad teoriškai smurtą gali patirti kiekvienas iš mūsų, nepriklausomai nuo amžiaus, lyties ar kitų požymių, bet statistiškai labiau nukenčia fiziškai silpnesni – vaikai, moterys, senyvo amžiaus žmonės.

– Sigitai, aš manau, kad patyčios yra viena to paties smurto reiškinio visuomenėje formų. Dauguma mūsų patyčias gali prisiminti iš mokyklinio amžiaus laikų.

– Taip, pravardžiavimų teko patirti ir man.

– Jūs esate dirbęs Vaiko teisių apsaugos tarnyboje, vadinasi, iš arti matęs šeimas, kuriose smurtaujama, ir susidūręs su labiausiai pažeidžiama grupe – vaikais.

– Išties, Dovile, darbas minėtoje tarnyboje paliko sunkių atsiminimų. Didelė dalis į tarnybos akiratį patenkančių atvejų yra sunkūs atvejai. Tai ne tiesiog ginčai, o fizinis ir psichologinis smurtas, vaikų nepriežiūra, priklausomybės. Grįžtant prie patyčių – vaikai iš šeimų, kuriose įprasti konfliktai, smurtas, priklausomybės, nelabai supranta, kas tos patyčios ir kad tai yra negerai. Nes jų šeimose taip įprasta: žeminti vieni kitus, tyčiotis, netgi mušti. Tokie vaikai mato, kaip jų tėvas muša mamą, vaikus, pasitaiko atvejų, kai mama muša tėvą. Arba mušasi abu. Neišvengiamai, bent jau emociškai, kenčia visi.

Žalojama vaikų psichika, jie traumuojami visam gyvenimui. Blogai, kad vaikai neišmoksta kitokio bendravimo, neįgyja tinkamų konflikto sprendimo įgūdžių.

– Fizinį smurtą patiriančius vaikus kartais identifikuoja mokytojai, socialiniai darbuotojai, o psichologinį pastebėti sunku.

– Taip, jį patiriantį vaiką (o ir kitą asmenį) identifikuoti sunku. Galima pastebėti jo elgesio ar nuotaikos pokyčius. Bet ir klausiamas toks asmuo ne visada linkęs atsiverti ir apie savo patirtį bei išgyvenimus kalbėti. Tam reikia įgyti didelį pasitikėjimą. Ilgai traumuojančioje aplinkoje esantis žmogus netenka pasitikėjimo savimi ir kitais, o pasaulis ima atrodyti blogas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Dar kai ka

Dar kai ka portretas
Šis veikejas palaike motina, kuri erotinem fantazijom tvirkina savo 10 metu mergaite, ir dabar pripasakos apie smurta

...

... portretas
Moterys smurtauja ŠLYKŠČIAI.

Graži

Graži portretas
ta ponia Dovilė...
VISI KOMENTARAI 3
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių