S. Misevičius: menka savigarba – blogo elgesio priežastis

- Sauliau, pats esi žinomas kaip žmogus, daug dėmesio skyręs savo ir kitų fizinei rengybai, raumenų apimtims, jėgai, ištvermei. Žodžiu, stiprus žmogus. Kai klausiu tavęs apie agresiją, smurtą apskritai ar smurtą artimoje aplinkoje, kokie tavo pirmieji pamąstymai apie tai?

- Pirmos mintys „baisu“, „liūdna“... Man tikrai sunku suvokti smurto reiškinį, o ypač smurtą prieš moteris. Kalbu apie fizinį smurtą, kai vyras, būdamas, fiziškai stipresniu, nesunkiai gali nuskriausti silpnesnę lytį. Esu vyresnės kartos atstovas, kai berniukai buvo mokomi besąlygiškai gerbti ir saugoti, ginti mergaites ir, man rodos, būtent dėl to suaugę vyrai buvo labiau galantiški.

- Ar nori pasakyti, kad dabartiniais laikais smurto artimoje aplinkoje ir visuomenėje yra daugiau nei anksčiau?

- Ne, nemanau, kad daugiau. Man rodos, dabar tik labai daug yra viešinama atvejų, vedama statistika, daug kalbama, rodoma per TV. Tačiau gal daugiau vartojama alkoholio, daugiau bedarbystės, pajamos nėra pakankamos išgyvenimui ir pan., dėl ko žmonėms sunkiau jaustis komfortiškai, kyla daug nepasitenkinimo, pykčio, ilgalaikio streso. Ypatingai vyrai susiduria su tuo, kad vis sunkiau užtikrinti šeimai saugumą, o nemokėdami susitvarkyti su stresu, vartoja daug alkoholio. Nors mano aplinkoje nėra nei geriančių, nei smurtaujančių, bet, mano supratimu, daugiausia smurto atvejų ir įvyksta būnant apsvaigusiam.

- Užsiminei apie žiniasklaidą..

- Taip, man regis, per daug demonstruojama tamsioji visuomenės pusė, o per mažai yra kalbama ir rodoma apie gražius, teigiamus pavyzdžius. Žiniasklaida turi didelę galią, tik naudoja ją ne visada tinkamai. Gal dėl to ir emigracija nemažėja – jaunimas bėga iš šalies, kurioje viskas parodoma tik blogai, juodom spalvom. 

- Labai sutinku, kai kurias laidas aš, jei tik galėčiau, pati iškart uždrausčiau, ne viskam esu tolerantiška... Sauliau, visada atrodai ramus ir taikus žmogus. O ar teko tau pačiam patirti patyčias ar smurtą?

- Mano tėveliai labai gražiai bendravo, man jie iki šiol yra sektinas tarpusavio santykių pavyzdys. Augdamas pas tėvus, nei mačiau, nei patyriau jokių panašių dalykų. Vėliau teko būti ir liudytoju, ir gelbėtoju viename. Buvo tokia situacija: aš jaunas, 20-metis, ką tik grįžęs iš armijos desanto pajėgų, laukiau autobuso. Stotelėje vyras puolė tąsyti su juo buvusią moterį. Jauno desantininko reakcija staigi, išlavinta: puoliau ir vienu smūgiu partrenkiau tą tipą. Jis liko gulėti, bijodamas krustelti. Bet jo moteris puolė mane rankinuku per galvą, rėkdama „mano vyrą muša“...

- Ji gynė savo skriaudėją, o kaip tai pažįstama iš mano darbo patirties, kai vieną dieną smurtavęs asmuo dar blogas, o kitą ...

- Tai geras pavyzdys, kaip moterys (ar vyrai, taip irgi pasitaiko) pačios kartais toleruoja smurtą, vietoj to, kad ieškotų pagalbos ir į ją atsiremtų. O kai smurtaujantis asmuo yra įsitikinęs savo nebaudžiamumu arba žino, kad negaus grąžos, jis tęsia tą savo veiklą. Jei gali, pasitrauk nuo agresyvaus žmogaus. Bet pasitraukimas ne visada gera išeitis. Iš aukos pozicijos reikia išeiti pačiam. Ta mano patirtis atėjo iš vaikystės. Kieme tarp berniukų buvau jaunesnis ir silpnesnis. Nukentėdavau. Ir tik tada, kai pasimokiau keleto veiksmų, kai išdrįsau pasipriešinti, apginti save, kabinėjimasis baigėsi. Aš nesiūlau pulti muštis, aš siūlau pasipriešinti. Tai galioja, kalbant apie smurtą bet kur – šeimoje, gatvėje, darbe, mokyklose. Taip jau yra, kad neretai smurtaujantis asmuo supranta tik smurto kalbą, net jei ta kalba pasireiškia teisėsaugos institucijų ir įstatymų pavidale.

Jei gali, pasitrauk nuo agresyvaus žmogaus. Bet pasitraukimas ne visada gera išeitis.

- Visiems pasitaiko susipykti, susiginčyti... Kodėl ne visi baigia ginčą, keldami ranką prieš kitą žmogų?

- Aš manau, kad tai labai priklauso nuo žmogaus intelekto plačiąja prasme  – kuo žmogus labiau pažįsta pats save, kuo jo protas aiškiau veikia, tuo labiau jis stengiasi sunkumus santykiuose įveikti ramiai kalbėdamas, ieškodamas visoms pusėms tinkamo sprendimo, mokėdamas toleruoti neapibrėžtumą ar lūkesčių neišsipildymą. Žemesnio intelekto žmonės tokiose situacijose kelia balso toną, rėkia, o pritrūkę argumentų, net ir mušasi, fizinę jėgą iškeldami aukščiau logiškų argumentų. Smurtas prieš kitą asmenį yra silpnųjų reikalas. Kontroliuoti emocijų reiškimą ir elgesį gali tik tas, kuris suvokia, kad smurtu jis tik pademonstruos savo silpnumą ir negebėjimą argumentuotai kalbėti.

- Jei atsitiktų situacija, kad tektų kalbėtis su smurtą patyrusiu asmeniu, ką pasakyti tau atrodytų svarbu?