Portugalų architektas: jei patys nesaugosite, UNESCO neišsaugos

"Su visais pastatais reikia elgtis pagarbiai", – sako portugalų architektas Ricardo Rodrigues. Jis vienas tų žmonių, kurie antram gyvenimui prikėlė istorinio Portugalijos miesto Gimarainso senamiestį, įtrauktą į UNESCO sąrašą.

Portugalo apsilankymas Kaune ir patarimai – ypač naudingi. "Jei jūs patys šių pastatų neprižiūrėsite, jais nesirūpinsite, UNESCO sąrašas nieko nepakeis", – kauniečiams, siekiantiems tarpukario modernizmo statinius įtraukti į UNESCO sąrašą, primena žinomas portugalų architektas.

Jo atstovaujama architektų komanda sukūrė ir įgyvendino XI a. siekiančio Gimarainso istorinio senamiesčio, siekiančio XI a., reanimavimo viziją. Pagal ją sena apleista odų gamykla pritaikyta muziejui ir mokslo centrui. Šį ir kitus tris Gimarainso miesto objektus UNESCO pripažino geriausiais architektūrinės ir urbanistinės intervencijos pavyzdžiais istorinėje aplinkoje. Buvusios uždaros ir nesaugios teritorijos buvo paverstos viešomis erdvėmis, greta jų įkurti nauji gyvenamieji kvartalai ir biurų patalpos.

Pirmojo Portugalijos karaliaus Alfonso Pirmojo gimtasis miestas dažnai vadinamas portugalų tautos lopšiu. 50 tūkst. gyventojų turintis Gimarainsas, kaip buvęs pramoninis miestas, prieš keletą dešimtmečių išgyveno nuosmukį. Tačiau jo tapsmas Europos kultūros sostine (EKS) 2012 m. (kartu su Mariboro miestu Slovėnijoje) pavertė Gimarainsą atsigaunančiu miestu, vieta, kur susilieja šiuolaikinis kūrybiškumas ir tūkstantmetis kultūrinis palikimas. Prie šių permainų daug prisidėjo architektai, tarp jų – vienos iš UNESCO patariamųjų organizacijų Tarptautinės paminklų ir paveldo vietovių tarybos, arba ICOMOS narys, Gimarainso savivaldybės architektas R.Rodrigues.

– Palyginti neseniai Gimarainso senamiestis buvo apleistas. Nuo ko prasidėjo permainos, atsinaujinimas?

– Visos permainos prasideda smegenyse. Tai yra suvokimo klausimas. Gimarainso miesto gyventojai labai myli savo miestą, yra tikri jo patriotai. Daugelis išlikusių senų, įdomių statinių išliko ne dėl to, kad būtų įrašyti į paveldo sąrašus. Daugelio jų paveldo sąrašuose nėra. Jie išliko iš esmės dėl to, kad jų savininkai stengėsi pratęsti tų pastatų gyvenimą.

Kažkada Gimarainse planuota nugriauti XI a. siekiančią pilį, tačiau gyventojai susivienijo ir tam pasipriešino, pasakė: tai miesto simbolis, negalima jos griauti.

– Studentams užsiminėte, kad pastatų savininkus tenka suvedžioti. Ką turėjote omenyje?

– Turiu omenyje, kad mes, architektai, padarome savo darbą – pastatome arba atnaujiname namus – ir paliekame jų šeimininkus vienus (juokiasi).

Kalbant rimtai, aš esu išmokytas elgtis atsakingai su visais ištekliais, o žmonės, pastatų savininkai yra labai svarbūs ištekliai. Negali jų įtikinti remdamasis tik įstatymu. Negali sakyti: įstatymas liepia taip daryti, todėl mes taip ir darysime. Žmonėms reikia paaiškinti, ieškoti dialogo. Tuo labiau kad architektūroje objektyvios tiesos nėra. Jei paveldo architektai diskutuoja apie transformaciją, vieni bus už, kiti – prieš. Ir jie visi turės savo tiesą.

– Kaune yra daug XX a. pr. medinių namų, sugadintų plastiku. Mat naudojant šią medžiagą atnaujinti namus – daug pigiau. Kaip jūs įtikinate namų savininkus naudoti medį? Ar randate, kas tai finansuotų?

– Ir mes turime plastiko problemą. Tačiau daugeliu atvejų tai nėra įtikinėjimas. Iš pat pradžių mes daug kalbėjome su šių namų savininkais. Dabar jau visiems aišku, kad Gimarainso istoriniame senamiestyje negalima dėti langų aliuminio rėmais. Nors tada, kai pradėjome atnaujinti senamiestį, tai nebuvo svarbiausias klausimas. Svarbiausia buvo žmonėms ir miestui pagerinti gyvenimą. Kai kurie namai ten buvo neremontuoti 90 metų. Atnaujinant namus buvo pakeistos, kai kur – naujai įrengtos kanalizacijos sistemos, kiti dalykai. Buvo labai suklypusių namų su įstrižomis grindimis, ant kurių padėjus pieštuką jis nuriedėdavo į vieną pusę. Reikėdavo galvoti, kaip sugrąžinti tokiam namui pusiausvyrą. Su žmonėmis, susidėjusiais langus aliuminio rėmais, tarėmės, kad ateityje jie juos pakeis į tinkamus.

Svarbiausia buvo negriauti to, kas išsaugota. Šiais laikais daug dalykų senuose namuose yra pakeista; tai, kas buvo autentiška – sugadinta. Tada architektui belieka sukurti kažką nauja, remiantis praeitimi. Ir net kurdamas kažką nauja, stengiesi nenaudoti aliuminio, bet medį. Ir bandai namų savininkams įrodyti, kodėl verta taip daryti. Šiame etape reikia politinių sprendimų, politinės paramos. Nes jei mes, architektai, sakysime, kad aliuminio naudoti negalima, o savininkas gaus mero ar savivaldybės leidimą, nieko nebus.