Pirmas durpininkų miestelio šimtmetis

Savaitgalį su dainomis, šokiais ir fejerverkais paminėtas Ežerėlio šimtmetis. Miestelio herbe puikuojasi spanguolės. Šios uogos – užuomina į tai, kad Ežerėlis (anksčiau vadintas Ežerėčiu) kūrėsi kartu su durpynu.

Dirbo rusų belaisviai

Spanguolės – beveik durpyno simbolis: daugybė jų auga išnaudotuose durpyno plotuose.

Ežerėlio gyvenvietė ėmė kurtis 1915 m., vokiečiams ėmus sausinti durpyną ir kasti durpes. Jos buvo kasamos rankomis ir keturiomis durpių kasimo mašinomis – vadinamaisiais bageriais. Durpyno darbuotojams vokiečiai pastatė gyvenamųjų namų, iškilo ir duonos kepykla, valgykla, sandėliai, lentpjūvė, depas. Per miškus buvo nutiestas siaurasis geležinkelis – siaurukas. Durpyne dirbo rusų belaisviai. Durpės Nemunu plukdytos į Rytprūsius.

Po karo durpyną valdė švedų akcinė bendrovė, kaunietis verslininkas Jasaitis, Kauno miesto savivaldybė. Ji pradėjo durpių gavybą platesniu mastu. Durpių gamyba vyko visą parą. Jas rinkdavo rankiniu būdu, o išveždavo arkliais. Savivaldybė, norėdama išsaugoti darbininkus, stengėsi sudaryti geresnes gyvenimo sąlygas: išnaudotuose durpyno plotuose leido statytis gyvenamuosius namus. 1933 m. buvo kurta Ežerėlio pradinė mokykla, ambulatorija, taip pat klubas, kur vyko kultūrinė ir profesinių sąjungų veikla.

Planavo romų getą

Darbininkai skatinti premijomis. Išlikę įrašų, kad 1938 m. Ežerėčio durpyno "laimėjusiems rungtynes" darbininkams išmokėta 1432,5 lito premijų. Premijos leido padidinti durpių gamybą 15 proc. Kauno savivaldybė 1939 m. nusprendė nebenuomoti durpyno iš Miškų departamento, o jį nupirkti: už 20 km siaurojo geležinkelio, du garvežius, 14 vagonų durpėms vežti, medinius trobesius ir kita savivaldybė sumokėjo beveik 58 tūkst. litų.

Per Antrąjį pasaulinį karą naciai Ežerėlyje buvo numatę įkurti romų getą – planuota visus Kauno apylinkėse gyvenusius romus perkelti į Ežerėlio darbo stovyklą kasti durpių, o jų turtą – konfiskuoti. Po Antrojo pasaulinio karo rekonstravus ir išplėtus durpių įmonę gyvenvietė išaugo į durpininkų miestelį. 1946–1952 m. Ežerėlio apylinkėse aktyviai veikė "Tauro" apygardos "Žalgirio" rinktinės partizanai.

Ežerėlis tapo miesto tipo gyvenviete. Čia buvo įkurta ligoninė, kuri 1997 m. tapusi slaugos namais. Sovietmečiu čia iškilo kultūros namai, biblioteka, atkūrus nepriklausomybę pastatyta bažnyčia.

1947 m. Ežerėtyje gyveno 500 suaugusiųjų. Sekmadieniais darbininkai su šeimomis siauruku traukdavo į Zapyškio bažnyčią. Durpyną perėmė Maskva, Elektros stočių ministerija. Vykstant kolektyvizacijai, Lietuvoje būta ūkininkų, kurie, bijodami represijų ir Sibiro, metė savo ūkius ir bėgo į nuošalesnes vietas ieškoti darbo. Taip nemažai buvusių pasiturinčių ūkininkų apsistojo Ežerėlyje.

Sovietmečiu Ežerėlio durpių įmonei priskirti penki durpynai, esantys Kazlų Rūdos, Marijampolės savivaldybių teritorijoje.

Laukia gero oro

Atkūrus nepriklausomybę, įmonė "Ežerėlio durpės" viena pirmųjų atgaivino gabalinių kuro durpių gamybą. Iš šių į Vakarų Europą eksportuotų durpių buvo gaminamos aktyvintos anglys.

Šiuo metu durpyną valdo bendrovė "Klasmann-Deilmann Ežerėlis". Tai yra didžiausia kuro durpių gamintoja Lietuvoje, priklausanti Vokietijos tarptautiniam koncernui "Klasmann-Deilmann GmbH".

Darbai Lietuvos durpynuose – sezoniški: sausą vasarą technika dirba visu pajėgumu, nuimamas storesnis durpių sluoksnis. Lietingu oru dirva virsta klampyne, į ją būna sunku net įžengti, todėl reikia laukti, kada nušvis saulė, padvelks vėjas ir pradžiūvusi pelkė vėl įsileis į savo valdas.

Per gana trumpą laiką durpininkai turi pagaminti tiek produkcijos, kad visus metus būtų galima išgyventi. Todėl, pasak bendrovės "Klasmann-Deilmann Ežerėlis" direktoriaus Giedriaus Kavaliausko, labai svarbu, kad įmonės kolektyvas iki smulkmenų suplanuotų savo veiklą, gerai pasirengtų pagrindiniams darbams ir labai racionaliai dirbtų. "Žmonės – didžiausias mūsų turtas. Nei pažangiausios technologijos, nei moderniausia įranga kol kas negali pakeisti darbuotojo rankų. Dėl to jiems stengiamės skirti deramą dėmesį. Esame Ežerėlio bendruomenės dalis ir stengiamės prisiderinti prie jos poreikių. Ateityje planuojame sukurti dar daugiau darbo vietų šio miestelio gyventojams ir aktyviau dalyvauti bendruomenės veikloje", – sakė G.Kavaliauskas.

Papuošė miestelio centrą

Nemaža Ežerėlio gyventojų dalis ir dabar dirba durpyne. Kitos apie du tūkstančius gyventojų turinčio miestelio darbovietės – pagrindinė mokykla, slaugos namai, vaikų darželis, ambulatorija, kultūros centras, biblioteka, gaisrinė ir septynios parduotuvės.

Ežerėlio gyventojai – bendruomeniški, čia vyksta daug švenčių, kitų renginių. Šios seniūnijos gyventojai garsėja ir kaip vieni pirmųjų Lietuvoje, aktyviai susibūrę į saugios kaimynystės grupes. Bendruomenės pastangomis suremontuota gaisrinė. Ežerėlio kultūros centras, vadovaujamas Inutės Strašinskienės, praėjusiais metais pripažintas geriausiu Lietuvoje.

Pagrindinę miestelio aikštę puošia skulptoriaus Algimanto Sakalausko sukurtas paminklas legendiniam šių vietų kunigaikščiui Striukiui. Ežerėlio šventės metu miestelio centre atidengtas skulptoriaus Pijaus Česiūno sukurtas paminklas "Ežerėlio durpynui – 100 metų". Jis simbolizuoja durpių klodus ir iš jų iškilusį šviečiantį miestą. Paminklas sukurtas ir pastatytas "Klasmann-Deilmann Ežerėlis" lėšomis, aikštės tvarkymo darbus finansavo Kauno rajono savivaldybė.

Kaip Ežerėtis Ežerėliu pavirto

Oficialiame 1925 m. vietovardžių sąraše "Lietuvos apgyvendintos vietos" netoli Zapyškio esanti gyvenvietė pavadinta "Ežerėtis" durpių ind. (galbūt kaip įmonės pavadinimas). Tarpukario lituanistikos instituto bylose įrašytas Ežerėlio kaimas, kurio pavadinimą siūlyta keisti į Ežeras. Manoma, kad dabartinis pavadinimas susiformavo nuo durpyno pavadinimo Ežerėlis.