Penkių vaikų tėvas taps katalikų dvasininku

Įsipareigojimas ir malonė

Be D.Cmieliausko, dar keturi vyrai, tapę nuolatiniais diakonais, įgis teisę skelbti Evangeliją, krikštyti, laidoti, tuokti, ruošti tikinčiuosius sakramentams, dalyti Komuniją, tačiau negalės klausyti išpažinčių, aukoti šv. Mišių ir teikti Ligonių patepimo sakramento.

Diakonų pareiga – pagal savo išgales tarnauti parapijoje, padėti vyskupui ir kunigams bei tarnauti visai Bažnyčiai. "Diakonystė atspindi Kristų kaip tarną. Tai reiškia atsistoti į tarnaujančio, beveik vergo vietą, kai esi mokytojas. Pats Kristus dažnai elgėsi ne tik kaip kunigas, vadinasi, turintis didesnę galią, bet labai dažnai ir kaip tarnas – antai mokiniams plovė kojas", – aiškino D.Chmieliauskas, vadovaujantis ir žurnalo šeimai "Artuma" redakcijai.

Nuolatinių diakonų tarnystė pasaulyje atnaujinta maždaug prieš 50 metų. Dabar tai atėjo ir į Lietuvą.

Priminėme, kad tarnystės apstu ir dabartiniame D.Chmieliausko darbe, visuomeninėje veikloje bei namuose – su žmona Jone augina penkis vaikus.

"Būti diakonu – didelis įsipareigojimas, tačiau ir malonė. Per diakonatą gauname ypatingą Dievo malonę vykdyti tarnystes dar labiau. O kartu ir bažnyčiai, ir visai visuomenei primenamas Kristaus, kaip tarno, veidas, tarnystės funkcija, kuri yra labai svarbi pačiai bažnyčiai", – teigė būsimas dvasininkas, be gimtosios lietuvių kalbos, kalbantis ir prancūziškai, angliškai, rusiškai bei lenkiškai.

Šeima – prioritetas

D.Chmieliauskas pasakojo, kad jo gyvenimas tapus diakonu išoriškai keisis mažai. Jis, kaip ir kiti keturi vyrai, diakonais bus ne visą darbo laiką, o veiks pagal poreikį ir savo galimybes.

Visi penki naujieji diakonai turi turėti darbą, pajamas šeimai išlaikyti. Diakonyste jie galės užsiimti tik ją suderinę su šeimos ir darbo įsipareigojimais.

"Manęs iš šeimos bažnyčia neatitrauks. Nėra taip, kad diakonatas yra svarbiau nei šeiminis gyvenimas. Jeigu teikiami šventimai ir susituokusiems žmonėms, vadinasi, lygiai taip pat gerbiama ir santuoka", – aiškino penkių vaikų tėvas.

Ką jis su kolegomis darys būdami diakonais? Atsiduos visada trejopai diakonijai: liturginei tarnystei – per pamaldas, žodžio tarnystei – Dievo žodžiui skelbti ir karitatyvinei veiklai – artimo meilės tarnystei.

Jis priskirtas Kauno arkikatedros bazilikos parapijai, kurioje ir iki šiol buvo. Vadovauja "Caritas" leidyklai "Artuma", yra Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos valdybos, Lietuvos Vyskupų Konferencijos deleguotasis Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos ir Šeimos reikalų tarybos prie LVK narys.

Po šventimų ir kiti du naujai įšventinti diakonai bus paskirti diakonų tarnystei Kauno arkivyskupijos parapijose ar institucijose. Dar du – Lietuvos kariuomenės ordinariate.

Žmonos sutikimas – privalomas

"Bažnyčia labai gerbia moterį, nes be žmonos sutikimo jos sutuoktiniui net neleistų tapti kandidatu į diakonus ir pradėti penkerių metų pasirengimo. Po to jos parašo reikia ir baigus pasirengimą. Sprendimas atiduodamas į žmonos rankas: ar ši sutinka, kad vyras būtų šventinamas į diakonus. Jos žodis ne mažiau svarbus nei vyskupo", – tęsė Kauno arkivyskupijos atstovas spaudai.

Kaunietis be galo dėkingas žmonai architektei, kad ši, net ir nesuprasdama iki galo, kas čia laukia, pasakė, kad pasitiki, ir pritarė vyro norui ruoštis būti diakonu.

Per pasiruošimo metus dar labiau supratau pirmąjį ir pagrindinį pašaukimą – įsipareigojimą šeimai.

Taip moteris pasielgė nepaisydama to, kad vaikai buvo dar maži, labai reikalinga pagalba namuose, o pasiruošimas naujam vyro gyvenimo etapui reikalavo nemažai laiko. Reikėjo ir jos pačios specialaus pasirengimo.

"Ilgą kelionę tada pradėjome. Tačiau diakonatas neatima iš žmonos vyro, tikiuosi, labiau sugrąžina. Per pasiruošimo metus dar labiau supratau pirmąjį ir pagrindinį pašaukimą – įsipareigojimą šeimai", – pranašumus vardijo D.Chmieliauskas.

Penkeri pasirengimo metai nebuvo vien teologija. Tai buvo ir asmeninis, ir šeiminis pasirengimas, be to, ir nemažai specialios socialinės praktikos. Pavyzdžiui, nuteistųjų, mirštančiųjų, onkologinių ligonių, žmonių, turinčių negalią, sielovada.

"Visuomeninėje veikloje su žmonėmis, turinčiais įgimtą protinę negalią, dalyvauju jau apie 20 metų. Man tai nėra nauja. Tačiau kita išbandyta veikla man buvo didžiulis atradimas, nuostabus laukas. Ten taip laukiamas Dievas, žmonės jo ištroškę. Pagalba išklausant, kartu paeinant, kad jie galėtų atrasti pamatą, viltį patekus į kritinę situaciją. Norėtųsi turėti daugiau kompetencijos šiose srityse, bet, bėgant laikui, ir su Dievo pagalba gal ir tai ateis", – kalbėjo D.Chmieliauskas, tarptautinės bendruomenių judėjimo asociacijos "Tikėjimas ir Šviesa", buriančios žmones, turinčius įgimtą protinę negalią, jų šeimas ir draugus, narys, buvęs šios asociacijos Vidurio Europos regiono koordinatorius ir tarptautinis vicekoordinatorius.

Jis ir žmona prisidėjo rengiant sužadėtinių ruošimo santuokai kursus. Tikisi, kad ir ateityje prie jų galės prisidėti.

(Darius Chmieliauskas su žmona)

Ieškojo gyvenimo kelio

Apie tarnystę Dievui, buvimą diakonu jis ėmė mąstyti daugiau nei prieš 20 metų. "Išvykau į Prancūziją mokytis ir ieškoti savo gyvenimo kelio. Klausiau savęs, kuria kryptimi eiti. Žinojau, kad noriu krikščioniško gyvenimo santuokoje. Ten būdamas ir išgirdau apie diakonus", – pasakojo D.Chmieliauskas.

Tuo metu jis jau buvo pažįstamas su būsimąja žmona, nors pirmiausia per bičiulius susipažino su jos tėvais. "Studijuodamas Prancūzijoje, tyliai žiūrėjau ir laukiau. Ji jau buvo pradėjusi studijuoti Lietuvoje. Kai grįžau, mūsų keliai suartėjo", – prisiminė būsimasis diakonas.

Išgirdęs klausimą, kuo jį patraukė Jonė, sakė, kad tai tiesiog nepaaiškinama! Tačiau kiek pamąstęs išskyrė "nepaprastai gražias ir išmintingas moters akis, žvilgsnio žavesį". Vienu žodžiu – buvo ir tebėra jos apžavėtas.

Sumažėjo iliuzijų

Jo gyvenimas santuokoje ir gausios šeimos puoselėjimas siekia jau 17 metų. Ką galėtų patarti jaunoms šeimoms ar dar tik besiruošiantiems kurti bendrą gyvenimą?

"Pirmieji santuokos metai man buvo patys sunkiausi, – šyptelėjo D. Chmieliauskas. – Tada griuvo daug mano iliuzijų ir pasakų namelių. Griuvo savęs paties įsivaizdavimas, koks pats esu tobulas, ir susikurtas vaizdas, kaip tobulai gražiai atrodys mano šeima, santuoka. Tai labai skausminga, bet tai yra didžiulė dovana."

Šiukštu negalima savęs ignoruoti, būtina pasirūpinti ir savimi, bet gyvenimas šeimoje, anot jo, yra didžiulė mokykla kaip privalu atsigręžti ne tik į save, bet ir į kitą žmogų.

Vienas svarbiausių dalykų, pasak jo, – nebijoti nesklandumų, net ir didelių. "Krizės yra nuostabu. Jos yra dramatiškos, iš degtuko gali priskaldyti tiek malkų, kyla didžiausi gaisrai, skyrybos. Dėl smulkmenos, neišspręstų iškilusių problemų. Bet jeigu jų neišsigąstame, galime sustoti, paanalizuoti, ką aš galėčiau pakeisti", – teigė D. Chmieliauskas. Būtent krizės žmonėms suteikia galimybę tobulėti.

Šeima, žmona ir vaikai yra nepaprasta dovana. Be to, yra didžiulė laimė, kai supranti, kad tave ir netobulą labai myli.

"Visi esame savaip sužeisti, netobuli, bet gražūs, orūs ir kilnūs, nes esame Dievo kūriniai. Nesame klaidos, o įrankis, pagalba sau ir kitiems augti ir gyti", – aiškino pašnekovas.

Reikia kantrybės, išminties. Pravarti ir pagalba iš šalies: draugų, bendruomenės, specialistų patirtis, patarimai. Gausios šeimos tėvas akcentavo, kad šiais skubos laikais privalu pasikalbėti tik dviese. Būtina išplėšti laiko pasimatymams.

"Šeima, žmona ir vaikai yra nepaprasta dovana. Be to, yra didžiulė laimė, kai supranti, kad tave ir netobulą labai myli", – akcentavo vyras.

Permato kiaurai

Prakalbus apie vaikus, D.Chmieliauskas nusijuokė, kad jeigu dar galima viltis žmonos akyse bandyti atrodyti geresniam, protingesniam, nei iš tiesų esama, tai tas paskutines iliuzijas sudaužo vaikai.

"Jie tave permato kiaurai, puikiausiai perpranta. Atranda silpniausias tavo vietas. Jie yra genijai. Vaikai yra dar vienas įrankis, kuris padeda kovoti su tavo egoizmu, puikybėmis. Kai tik manai, kad tu kažką pasiekei, kad kažką jau moki…" – nusijuokė daugiavaikis tėvas.

Jis pasakojo, kad paaugus vaikams jau buvo bepradedąs manyti, kad šiek tiek supranta apie santuoką, vaikus. Buvo bepradedąs tikėtis, kad gal prasidės ramesnis gyvenimas.

"Štai vyresniosios įžengė į paauglystės kelią. Supratau, kad turiu vėl sutelkti jėgas ir pradėti iš naujo mokytis. Iš pradžių baugu, bet po to supranti, kad tai yra nuostabu. Jie kvestionuoja iš naujo ir iš naujo, ar tikrai gyveni taip, ką skelbi, ar tikrai esi tas, kuo sakaisi. Tad žmona bei vaikai yra nuostabiausi ir mylimiausi mano mokytojai", – kalbėjo būsimasis dvasininkas.