Vytauto Didžiojo paminklas – propagandos įrankis

Dienraščio „Kauno diena“ rašinys

Menininkas Vytenis Jakas tikina, kad Laisvės al. stovintis Vytauto Didžiojo paminklas – nesantaiką kurstantis propagandinis įrankis, kuriam pagrindinė gatvė – ne vieta. Oponentai sutinka, kad kūrinį sukurti paskatino karas, tačiau tai nemažina jo istorinės vertės.

Skirtas karui

V. Jakas pasakojo, kad Laisvės al. stovintis paminklas Vytautui Didžiajam yra propogandinis įrankis, sukurtas tarpukario konfliktų su Lenkija, Rusija ir Vokietija metu. Šis paminklas finansuotas karininkų ir skirtas jų karinei dvasiai palaikyti iki jo sunaikinimo 1952 m. stovėjo uždaroje karinėje teritorijoje Panemunėje.

Ilgus metus analizavęs istorinius dokumentus ir paminklo ikonografiją V.Jakas tikina, kad paminklas buvo sukurtas Vilniaus krašto išvadavimui, t. y. būsimam karui su Lenkija. Pasak jo, jau praėjo 75 metai, kai Vilnius priklauso Lietuvai, o to laikotarpio vertybės vis dar deklaruojamos. V.Jakas kovo 11-ąją prie paminklo iškėlė baltą vėliavą.
"Vadinasi, mes vis dar palaikome "karo stovį". Balta vėliava – taikos vėliava. Aš siekiu diskusijos, kad žmonės gautų daugiau informacijos. Nes ta informacija, kuri yra parašyta prie paminklo – ne visiškai tiksli. Kai pateikiame ją užsienio svečiams ir miestiečiams, mes elgiamės negarbingai jų atžvilgiu", – pasak V.Jako, atgavus nepriklausomybę 1990 m., buvo sukurtas mitas, kad paminklas skirtas Žalgirio mūšiui.

Čia užkastas ir pašventintas iš Žalgirio mūšio vietos atvežtas akmuo, įkasta kapsulė su mūšio lauko žemėmis ir pats paminklas buvo atidengtas siekiant paminėti 580-ąsias Žalgirio metines. "Jei paminklas skirtas Žalgirio mūšiui, mane labai stebina, kaip yra pavaizduoti Žalgirio mūšio sąjungininkai, – menininkas rodo į keturis po Vytauto kojomis parklupdytus karius. – Vadinasi, čia slypi kita istorija, kuri 1990 m. atstatant paminklą mums nebuvo papasakota".

Nebuvo paviešintas

Pasak V.Jako, pagal vaizduojamus herbus galima atsekti, kas yra tie keturi kariai po Vytauto kojomis. Tai – vokietis, rusas, lenkas ir totorius. Visi jie yra nusižeminę, sulūžusiais kardais, prisidengę veidą nuo Vytauto, prispausti. Analizuodamas paminklo ikonografiją menininkas rėmėsi ir 1932 m. išleisto žurnalo "Karys" straipsniu "Kariuomenės dovana Vytautui".

"Visas tarpukaris Europoje buvo apimtas fašistinių, nacionalistinių nuotaikų. Nuolatinė karo grėsmė vertė Lietuvos autoritarinę valdžią taip pat imtis atsakomųjų veiksmų. Viena iš tokių priemonių buvo karinė propaganda. Skulptoriaus Vinco Grybo 1932 m. sukurtas Vytauto paminklas turėjo įkvėpti ir būti pavyzdžiu telkiant jėgas ateities kovoms. Vytauto žvilgsnis į Vilnių kvietė pareigai: susigrąžinti Vilnių, susigrąžinti karūną. Tuometiniam elitui Vilniaus krašto praradimas asocijavosi su Vytauto karūnos praradimu", – pasakojo V.Jakas.

Vokietijos, Rusijos, Lenkijos klūpojimas po Vytauto kojomis vaizdžiai iliustravo ir tuometinius kaimyninių šalių santykius. Pasak V.Jako, vokiečio sulaužytas kardas – užuomina ne tik į kryžiuočių pralaimėtą Žalgirio mūšį, bet ir atsigaunančios Vokietijos pretenzijas Klaipėdos kraštui. Rusas, pasiruošęs kirsti lenką, paminkle turėjo atspindėti kaimyninių šalių nesutarimą bei komunistinio pogrindžio keliamą grėsmę, o totorius turėjo priminti, kad Vytauto Lietuva kažkada buvo nuo jūros iki jūros.
Anot V.Jako, 1927 m. gruodžio 10 d. Ženevoje tarp Lietuvos ir Lenkijos pasirašyta taikos sutartis turėjo įtakos tam, kodėl Vytauto paminklas buvo laikomas uždaroje karininkų kursų teritorijoje.

Užterštas emociškai

1989 m. nutarta paminklą pagal išlikusias nuotraukas atstatyti. "Dauguma specialistų, kurie inicijavo paminklo atstatymo projektą, teigė, kad V.Grybas Vytauto paminklą norėjo matyti Laisvės al. Iš dalies jie buvo teisūs. Iš tiesų skulptorius viešumoje norėjo pastatyti Vytautui paminklą, bet ne dabartinį, karininkų kursuose sukurtą, o visai kitokį – kuriame, jo paties žodžiais tariant "Vytautas pavaizduotas kaip idealus karžygys – nugalėtojas karališkais tų laikų drabužiais", – tikina V.Jakas.

Anot jo, yra išlikęs V.Grybo laiškas, kuriame jis prašo, kad paminklas Vytautui būtų pastatytas prie Centrinio pašto rūmų, tačiau jo prašymas patenkintas nebuvo.
"1990 m. per klaidą pastatėme ne tą paminklą. Remiantis visiškai kita ideologija buvo pateiktas mitas apie Žalgirį, tačiau šitas paminklas niekada ir nebuvo jam skirtas", – V.Jakas teigia nekvestionuojantis pačios Vytauto asmenybės, o tik siekia atkreipti dėmesį į visai ne vietoje stovintį karui skirtą ir tautas žeminantį paminklą.

"Paminklai yra statomi tam, kad primintų ir įprasmintų svarbius įvykius mūsų tautos istorijai. Tačiau vis atnaujinama Vytauto paminklo ikonografinė atmintis pratęsia negatyvių tautinių būsenų ir etninių konfliktų galiojimo laiką. Nuolatinis priminimas, kad kažkada buvome priešai, nėra naudingas dabartiniams šalių santykiams. Atmintis palaikanti etninį konfliktą visada kurstys įtampą ir tautinę nesantaiką", – menininko nuomone paminklas turėtų būti eksponuojamas ne viešoje erdvėje, o muziejuje, nes tai būtų pagarba istorijai ir deklaruojamoms ES vertybėms.

"Aš vis prisimenu dainos žodžius, kad Kaunas – Lietuvos širdis, o pačioje Kauno širdyje, Laisvės al., stovi karo ikona", – V.Jakas visus metus beveik kiekvieną dieną su molbertu stovėdavo prie paminklo ir jį piešdavo. Taip praeivius, kurie ateidavo su menininku pakalbėti, jis kviesdavo diskutuoti.

"Kas yra laisvė Laisvės al.? Jei mes žeminame kitus, negalime būti laisvi. Todėl tai yra nepatogi tema ir apie tai verta kalbėtis", – viešąsias erdves savo kūryba tyrinėjantis menininkas mano, kad dabar ši erdvė Laisvės al. yra užteršta emociškai.

Kur veda nacionalizmas

Vytauto Didžiojo universiteto profesorė, menotyrininkė Rasa Andriušytė-Žukienė įsitikinusi, kad toks Vytauto Didžiojo paminklas vertas stovėti miesto centre. "Tai yra anų laikų paminklas, atspindintis prieškario oficialiąją ideologiją. Be to, jis atspindi ir tautos nuotaikas 1990–1995 m., kai tebesitęsė tautinio nacionalizmo pakilimas. Negalime dabartinio rūbelio taikyti kitoje epochoje gyvenusiems žmonėms. Dabar kalbame apie pacifizmą, bet tai netrukdo mums suprasti, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) savo ribas plėtė ginklu. Bet ar dėl to mes dabar turime išbraukti iš savo gyvenimo LDK praeitį ir niekam jos nepriminti?" – retoriškai klausė mokslininkė.

R.Andriušytė-Žukienė priminė, kad pasaulyje stovi daugybė paminklų, visiškai neatitinkančių dabartinio politinio korektiškumo politikos. "Jei Vokietijoje stovi paminklai Bismarkui, ar galime sakyti, kad ši šalis pritaria jo idėjoms, kuriomis jis rėmėsi tvirtindamas Prūsijos valstybę?

Dabar jau apmąstoma, kurlink gali nuvesti pernelyg aštrus tautiškumas. Visi žinome, kur Hitlerio nacionalizmas buvo nuvedęs Vokietiją. Bet nacionalistinius jausmus skatinę paminklai stovi, ir niekas jų neliečia", – pastebėjo menotyrininkė.

Profesorės manymu, atstatant Vytauto Didžiojo paminklą Kaune vieta jam pasirinkta gal ir ne pati tinkamiausia, bet vien dėl to ji nesiūlytų paminklo griauti. "Nuversti paminklą nesunku, bet ką mes pasiūlysime jo vietoje? Palikti tuščią lauką kultūrine prasme man atrodo neteisinga. Aš iš principo esu prieš griovimą. Gerai, kad dailininkas susidomėjo, atliko gilios menotyrinės studijos darbą, bet man kalbos apie šio paminklo perkėlimą į muziejų atrodo nelogiškas vandens drumstimas. Geriau jau menininkai ieškotų, ką dabar įamžinti, kad paliktume savo laiko ženklus", – sakė pašnekovė. Ji atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje apstu neįamžintų asmenybių, nepažymėtų įvykių.

Kastytis Antanaitis

Istorikas, VDU docentas

Paminklas tikrai stovėjo Panemunėje kareivinių aikštėje ir turėjo tam tikrą auklėjamąją funkciją. Čia vyko rikiuotės, iškilmingi renginiai. Be to, jis buvo pagamintas iš prastesnių medžiagų nei stovintis Laisvės al. Tai paprastas tarpukario simbolizmo pavyzdys. Tai nėra modernus simbolizmas, tačiau šiokią tokią metaforą bandoma panaudoti auklėjimui. Gal jo simboliai ir nėra patys giliausi, tačiau ir ne visiškai kvaili. Aišku, jei klausiate istoriko nuomonės, tai nei tokiais drabužiais rengėsi, nei tokius kalavijus turėjo. Tai daugiau Vytauto įsivaizdavimas nei istorinės asmenybės kopija. Nežinau, ką jis pats būdamas gyvas apie paminklą pasakytų – greičiausiai nieko gero.

Manau, kad paminklas tikrai neturėtų būti skirtas Žalgirio mūšiui, o visai Vytauto karinei veiklai. Čia pavaizduotos tautos yra tos, su kuriomis Vytautas kariavo ir buvo įveikęs arba beveik įveikęs. Jei jį tiesmukai bandoma sieti su Žalgirio mūšiu, tai keistai atrodo, kokie kryžiuočiai jam tada padėjo, nes vienas iš keturių karių yra kryžiuotis.
Nemanyčiau, kad paminklas skatintų neapykantą, nes nei šiuolaikiniai lenkai, vokiečiai, nei Lietuvoje gyvenantys totoriai nelaiko savęs tų karių palikuonimis.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Juozas Valiušaitis

Juozas Valiušaitis portretas
(tęsinys) Į labai keistus monologus nuslydusio menininko V.Jako išvedžiojimai api Vinco Grybo skulptūros simboliką, kurią pats iškomentuoja, ir nelaukdamas nieko atsako - pats sudrapalina į šipulius! Betgi, žmogau, su Tamsta niekas nediskutuoja. Jūs pats vienas sau pasisakote "idėją", tarsi toreadoras skudurą, ir pats pavirstate buliumi, imantis vienas pats sau ją paneiginėti - tarsi kokią nors skulptūrą apskritai - galima būtų, ar būtų prasmės apskritai - interpretuoti vienareikšmiškai! Panagrinėkime kiekvienos figūros, 25 metus užsikovojusio su savo idėja, negalintis ramiai praeiti Laisvės alėja, V.Jako komentarus. Pirm, kas man (ankstesniame komentare minėjau) krito į akį, tai juoda V.Jako neapykanta Lietuvos Nepriklausomybės - vienintelio mūsų tautos Laisvės laikotarpiui, kuriuo savo vaikus mokėme savo tautos Praeities - Gimtąja kalba, po40 metų kovos u Lietuvišką žodį ir rašmenį! - vadindamas jį "fašizmu" ir panašiais rusiškos neapykantos terminais. Kur Tamsta užaugote?

JuozasValiušaitis

JuozasValiušaitis portretas
Visą vertybinę (o ir meninę!) straipsnio iniciatorius, prisistatantis menininku, iškalbingai savo "balta taikos vėliava" atidengia šiais žodžiais: "(...) Visas tarpukaris Europoje buvo apimtas fašistinių, nacionalistinių nuotaikų. Nuolatinė karo grėsmė vertė Lietuvos autoritarinę valdžią..." (V.Jakas) Kita ištrauka - "Vokietijos, Rusijos, Lenkijos klūpojimas po Vytauto kojomis vaizdžiai iliustravo ir tuometinius kaimyninių šalių santykius. Pasak V.Jako, vokiečio sulaužytas kardas – užuomina ne tik į kryžiuočių pralaimėtą Žalgirio mūšį, bet ir atsigaunančios Vokietijos pretenzijas Klaipėdos kraštui. Rusas, pasiruošęs kirsti lenką, paminkle turėjo atspindėti kaimyninių šalių nesutarimą bei komunistinio pogrindžio keliamą grėsmę, o totorius turėjo priminti, kad Vytauto Lietuva kažkada buvo nuo jūros iki jūros." - rodo tik istorinio mąstymo seklumą, neturėjimą simbolių suvokimo kūrybiškumo. Pirmas klausimas - kada - per 100 metį - Rusija buvo Lietuvos "sąjungininkė"?

Manau

Manau portretas
kad Jakas susireikšminęs nepraustaburnis
VISI KOMENTARAI 60
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių