Pakaunėje daugėja 100 metų sulaukusių senjorų

Turtingas balandis

Vien balandį svarų jubiliejų Kauno rajone atšventė trys gyventojai: 1 d. – Vita Rukuižienė, 16 d. – Steponas Lukošiūnas, o 17 d. – Zofija Mikalauskaitė-Jaruševičienė. Kiek anksčiau – kovo 15-ąją amžiaus sukaktį šiemet minėjo Marijona Stašauskienė.

Gegužės 1-ąją pakaunės šimtamečių sąrašą papildė Zuzana Peckienė, ir, jei lems likimas, šiemet į jį liepos 8-ąją bus įrašytos Marijos Aglinskienės, rugsėjo 10 d. – Anos Kruvelienės, o spalio 16 d. – Petronėlės Janušauskienės pavardės.

Vyriausiai –104 metai

Vyriausios pakaunės gyventojos statusą turi Apolonija Rudžionienė, kuriai pernai gruodžio 11 d. sukako 104 metai, antram pagal ilgaamžiškumą – Jonui Vaitkui – tiek, tikėtina, sukaks šiemet rugsėjo 14-ąją. Juzefa Dombauskienė 103-iąjį gimtadienį jau minėjo sausio 1-ąją, o spalio 29 d. tokį pat gimtadienį, tikėtina, sutiks Vytautas Jurskis.

102-eji gegužės 4 d. sukako Stanislavai Urbonavičienei, į tokius metus šiemet, tikėtina, įžengs Petras Čiurlys (liepos 7 d.), Anelė Paužienė (liepos 29 d.), Vladas Guobis (lapkričio 16 d.) ir Bronislava Ludzian (gruodžio 22 d.).

Jei lems likimas, Zuzanai Ališauskienei 101 metai sukaks gegužės 25 d., lygiai po mėnesio, birželio 25-ąją, – Jadzei Mieliauskienei, liepos 11 d. – Katerinai Šidlauskienei, o Veronikai Birutei Adomaitienei – gruodžio 11-ąją.

Laikas: M. Stašauskienė tvirtino nė nepajutusi, kaip prabėgo 100 metų. / Kauno rajono savivaldybės nuotr.

Ilgaamžiškumo receptai

Bandantys iššifruoti ilgaamžiškumo paslaptį mokslininkai tyrė, kuriuose regionuose gyvena daugiausia ilgaamžių. Tai Okinavos sala Japonijoje, Ikarijos sala Graikijoje, Sardinija Italijoje ir dvi teritorijos Šiaurės ir Pietų Amerikos žemynuose. Mokslininkai, apklausę Okinavos saloje gyvenančius senolius, išskyrė pagrindinius septynis jų gyvenimo būdo, lemiančio ilgaamžiškumą, veiksnius, kuriuos profesorius Albertas Skurvydas yra apibendrinęs taip: „Didelių stebuklų tarsi nėra – reikia pakankamai judėti, tinkamai maitintis, nepersivalgyti, bendrauti, treniruoti protą, nuolat kažko siekti, norėti, džiaugtis gyvenimu.“

Ką apie ilgaamžiškumą kalba pakaunės gyventojai, sulaukę amžiaus jubiliejaus? Štai S. Lukošiūnas patikino: „100 metų – tai nedaug, taip tik atrodo.“ Garliavoje gyvenantis senjoras įsipareigojo gyventi iki 120 metų!

Raudondvarietė J. Dombauskienė pagal amžių atrodo stebuklingai ir vis dar su dukra išeina pasivaikščioti. Tiesa, atstumas, kurį nužingsniuoja moterys, šiek tiek trumpesnis nei prieš trejus metus. Tačiau 72 metų Nijolei Kemežienei ir jos 103 metų mamai, norint pasivaikščioti, tenka laiptais nusileisti iš ketvirto aukšto, o paskui užkopti! Tai puiki kardiotreniruotė.

Ryžtas: S. Lukošiūnas įsipareigojo gyventi iki 120 metų. / Kauno rajono savivaldybės nuotr.

„Mes negyvenome taip turtingai, kad būtume galėję labai sveikai maitintis, nors tais laikas apie tai niekas ir nekalbėjo. Valgydavome, ką turėdavome. Prisimenu, sovietmečiu buvo laikas, kai mėsos į parduotuvę atveždavo kartą per savaitę, po 2 kg žmogui, tai apsipirkti su mama eidavome ir mes, trys sesės, kad gautume daugiau“, – prisiminė N. Kemežienė. Jos mama iki šiol nuo stalo pakyla anksčiau, nei pajunta sotumą, jos nuomone, svarbiausia yra nepersivalgyti.

Pernai spalio viduryje pakaunėje buvo trys šimtamečiai vyrai ir dešimt tokio pat amžiaus sulaukusių moterų, šiuo metu – penki senjorai ir trylika senjorių.

Net kai klausa dar buvo gera, J. Dombauskienei nebuvo priimtina su kaimynėmis plepėti susėdus ant suoliuko, tačiau su artimaisiais labai mėgdavo bendrauti. Dabar, kai neprigirdi, mieliau savo kambaryje meldžiasi. „Dabar mamai malda – jos pagrindinis darbas, matyt, Dievulis ją ir laiko šiame pasaulyje, nes tokių žmonių reikia“, – sakė dukra Nijolė.

J. Dombauskienė buvo mokytoja, ne vienus metus dirbo ir sulaukusi pensinio amžiaus. Ji mylėjo savo darbą, vaikus, ir vaikai ją mylėjo. Prieš pamokas laukdavo pradinukų būrelis ir rungtyniaudavo, kam teks įsitverti mokytojos rankos ir atsivesti ją į darbą. Net jei ir pasakydavo griežtesnį žodį, subardavo, niekada nelaikydavo pykčio.

Ilgaamžė dar turi seserį, dvi iš trijų dukrų. „Mes su seserimi jau taip pat šaukiamojo amžiaus: sesei – 80, man – 73-eti eina. Jei pasiskundžiame mamai, kad ką nors skauda, ji tik numoja ranka ir sako: „Jūs gi dar jaunos“, nesupranta, kad mes irgi galime sirgti“, – juokėsi N. Kemežienė.

Kita Raudondvario gyventoja, į šimtamečių sąrašą įrašyta šiemet, M. Stašauskienė, paklausta, koks jos ilgo gyvenimo receptas, patarė: „Negerkite, nesinervinkite, nepavydėkite, džiaukitės tuo, ką turite.“ Ji patikino nė nepajutusi, kaip prabėgo 100 metų.

Darbštuolė: Z. Jaruševičienė visą gyvenimą užsiėmė rankdarbiais, siuvinėjimu. / Kauno rajono savivaldybės nuotr.

„Geros mintys, gera nuotaika ir teigiamas požiūris į pasaulį. Reikia džiaugtis vaikais, anūkais, pamiršti negerumus, neprisirišti prie turtų ir džiaugtis ramybe. Tada gyvenimas būna šviesesnis ir geresnis“, – savą ilgaamžiškumo paslaptį atskleidė 101 metų V. Guobis. Jis labai mėgsta paprastą namuose gamintą maistą, neseniai dar pats kiekvieną dieną virdavosi sriubą, kasdien skaito, žiūri televizijos laidas, domisi, kas vyksta pasaulyje, ir labai palaiko „Žalgirį“ per kiekvienas krepšinio rungtynes. Šis Teleičių k. (Garliavos apylinkių seniūnija) gyventojas niekada neturėjo žalingų įpročių, visada būna labai taktiškas, kultūringas ir bendraujantis.

Artimųjų tvirtinimu, 102 metų S. Urbonavičienei gražaus amžiaus sulaukti padėjo darbas, gamta, malda, rūpinimasis anūkais ir proanūkiais.

100 metų J. Mieliauskienė vis dar gyvena viena, nueina apsipirkti į parduotuvę. Pernai birželį atvykusiems pasveikinti savivaldybės atstovams pati paruošė vaišes. Ilgaamžė Ežerėlio gyventoja labai mėgsta bendrauti: priimti svečius ir pati svečiuotis. Dar visai neseniai skaitė be akinių, bet dabar knygoms skiria mažiau laiko, mieliau pasižiūri televizorių.

Ištvermė: J. Dombauskienė vis dar eina pasivaikščioti, nors grįžus laiptais tenka kopti į ketvirtą aukštą. / Kauno rajono savivaldybės nuotr..

Įdomioji statistika

Šiuo metu šimtamečių skaičiumi Kauno rajone išsiskiria Garliavos ir Raudondvario seniūnijos, turinčios po tris ilgaamžius, ir Domeikavos seniūnija, kurioje gyvena ką tik į šimtamečių sąrašą įtraukta Z. Peckienė ir 102-ejų V. Jurskis.

Pernai spalio viduryje pakaunėje buvo trys šimtamečiai vyrai ir dešimt tokio pat amžiaus sulaukusių moterų, šiuo metu – penki senjorai ir trylika senjorių.

Atrodytų, kad turtingas šiųmetis balandis, kai pakaunės šimtamečių gretas papildė net trys gyventojai, yra tas mėnuo, kai gražias sukaktis mini daugiausia ilgaamžių. Pasirodo, tokie pat turtingi yra gegužė ir gruodis. Gruodžio 11 diena yra išskirtinė, ją yra gimusios A. Rudžionienė (104 metų) ir V. B. Adomaitienė (100 metų). Prie turtingų mėnesių galbūt šiemet pavyks prijungti ir liepą.

Vasaris ir rugpjūtis ta prasme yra tušti mėnesiai, kitais mėnesiais yra po vieną gimtadienį minintį senolį, bet rugsėjis ir spalis šiemet galbūt jau turės po du.

Dviejų ilgaamžių gimtadieniai sutampa su valstybinėmis šventėmis: J. Dombauskienės – su Naujųjų metų diena, Z. Peckienės – su Tarptautine darbo diena.

J. Mieliauskienė gimė iškart po Joninių šventės, P. Čiurlys – po Valstybės dienos. S. Urbonavičienę artimieji šiemet sveikino dviem progomis iš karto: su gimtadieniu ir Motinos diena.

Pokytis: J. Vaitkus dar praėjusių metų pradžioje gyveno vienas Kauno miestui priklausančiuose Sargėnuose ir tik prieš 103-iąjį gimtadienį atsikraustė pas sūnų Antaną į Kauno rajoną. / Kauno rajono savivaldybės nuotr.

Gyvenimas vertas filmo

Visų pakaunės ilgaamžių gyvenimai kupini skaudulių ir džiaugsmų. Ne išimtis ir gegužės 1-ąją šimtamete tapusi Z. Peckienė. Domeikaviškės gyvenimas vertas filmo: ji išgyveno du trėmimus į Sibirą, patyrė daug netekčių, tačiau šiandien džiaugiasi gyvenimu su dukra.

Zuzanos tėtis Jonas buvo našlaitis, užaugintas pamotės. Vėliau jis emigravo į JAV, ten dirbo šachtose, bet vėliau grįžo į Lietuvą. Čia susipažino su žmona Agota, kuri tuo metu našlavo. Rumšiškių valsčiuje, Pašulių kaime, vienas po kito gimė trys dukros ir trys sūnus, Zuzana tarp jų buvo jauniausia. Kai mažiausiai tebuvo pusė metų, mirė šeimos galva, mama viena užaugino visus vaikus. Dar ir dabar moteris sunkiai suvokia, kaip jos mamai pavyko išgyventi ir vienai užauginti būrį vaikų.

Z. Peckienė prisimena ir vokiečių, ir sovietų okupaciją, kai savaitę teko gyventi miške. Gimtajame kaime gyveno daug žydų, tad Zuzana matė, kaip vokiečiai juos gaudė ir sakė, kad sušaudys. 1944-aisiais ji girdėjo, kaip sovietų armijos kariai iššaudė visus buvusius Pravieniškių stovykloje.

Savarankiška: J. Mieliauskienė vis dar gyvena viena, nueina apsipirkti į parduotuvę. / Kauno rajono savivaldybės nuotr.

Užėjus antrajai sovietų okupacijai, du jos broliai išėjo partizanauti, vėliau buvo suimti: vienas dešimt metų kalėjo Rusijoje, kur ir žuvo, o apie kitą žinių nelikę.

1948 m. gegužės 22 d., per didįjį trėmimą, Zuzaną, jos mamą, brolienę su dviem vaikais ištrėmė į Krasnojarskio kraštą. Po metų ji su bendraklase Albina nusprendė bėgti. „Neturėjome žemėlapio, bet nebijojome. Ėjome pėsčiomis per taigą, orientavomės pagal saulę, į Vakarų pusę. Iki Asino stoties ėjome tris savaites. Turėjome pasus, nes jų neatidavėme, kai mus trėmė, todėl galėjome nusipirkti traukinio bilietus“, – prisiminimais dalijosi senolė.

Deja, grįžus į Lietuvą, nepraėjus nė metams, Zuzana buvo suimta ir gavo trejus metus lagerio Urale. Ten susipažino su savo vyru, buvusiu politiniu kaliniu, nuteistu už ryšius su partizanais, Vytu Peckumi ir ištekėjo. Zuzana Urale pagimdė dvynukus. Su šeima į Lietuvą grįžo, kai vaikams buvo aštuoneri. Peckių šeima Domeikavoje apsigyveno atsitiktinai, nes juos čia priglaudė pažįstami. Sunkiai vertėsi, daug dirbo, Domeikavoje pasistatė savo namelį, čia gimė dukra. Nors būta ir gražių akimirkų, netrūko skaudžių išgyvenimų: būdamas 27 metų avarijoje žuvo vienas iš dvynių, tremtyje mirė Zuzanos mama.

Senolė visą gyvenimą dirbo ūkyje, labai mėgo auginti gėles, tvarkyti gėlynus. Anot dukros Dalios, su kuria Zuzana gyvena tame pačiame pasistatytame namelyje, šiuo metu mama jau nebeturi jėgų tokiems darbams, tad mėgsta klausytis „Marijos radijo“.

Raminta Popovienė / Kauno rajono savivaldybės nuotr.

Komentaras

Raminta Popovienė,

Kauno rajono vicemerė

Nors Kauno rajonas yra viena jauniausių savivaldybių šalyje, ne mažiau didžiuojamės ir tuo, kad mūsų krašte daugėja senjorų, sulaukusių net 100 metų. Ypatingas mūsų bendruomenei yra šis pavasaris, pradžiuginęs ilgaamžių gyventojų jubiliejų gausa. Savo išmintimi, didele gyvenimiškąja patirtimi ir istoriniais prisiminimais mūsų visuomenę praturtinantys šimtamečiai nuolat stebina savo aktyvumu ir šviesiu protu. Nors visų jų gyvenimo keliuose buvo visko: ir didelio džiaugsmo, ir netekties skausmo, kantriai tai išgyvenę, iki šiol nepraranda optimizmo ir meilės gyvenimui.