Liūdnokas galingos Kauno arterijos veidas

Nuo sovietmečio Taikos pr. arba gatvė yra beveik kiekviename mieste. Tai ir dabar nekliūvantis pavadinimas. Kaune, Taikos pr., – dalis nenutrūkstamo eismo magistralės per miestą, pateisinusi kūrėjų viziją ir jam skirtą reikšmę.

Vienas reikšmingiausių

Platus, didelės, gal net gremėzdiškos sankryžos, masyvūs žiedai ir sovietinės statybos daugiabučiai iki Taikos pr. sankryžos su Pramonės pr. – toks šios galingos Kauno arterijos veidas. Toliau Taikos pr. užėmusios įvairios pramonės įmonės.

"Jo vaizdas, reikia pripažinti, liūdnokas, toks kietas. Nauji rajonai buvo statomi baisiai pigiai. Būdavo, nustatoma, kiek turės kainuoti 1 kv. m, ir turėjai į tą sumą tilpti. Tačiau prieš 50 metų tokiomis sąlygomis nutiestas Taikos pr. yra viena reikšmingiausių miesto gatvių. Ji tarsi surenka eismo srautą ir paskirsto į kitas gatves", – Taikos pr. svarbą pabrėžė prie jo kūrimosi prisidėjęs anuomet dar tik pradedantis projektuotojas Rimantas Dieninis.

Kauno generaliniame plane – tai seniai susigulėjusi trasa. Jos autorius – architektas Pranas Janulis, dirbęs Miestų statybos projektavimo instituto Kauno filiale. Jis ir sumanė trasą tokią, kokia išliko iki šių dienų.

R.Dieninis neatmeta galimybės, kad P.Janulio vizijose Taikos pr. buvo skirta didesnė užduotis. Tačiau tuo metu buvo sunku nuspėti, kad dalį šiam prospektui numatytos paskirties nusirieks dabar itin svarbus tapęs Pramonės pr.

Įveikta dykynė

"Mes atskirai nevertinome Taikos pr. Žiūrėjome į jį kaip į dalį ištisinės, nenutrūkstamo eismo magistralės. Prospekto trasa buvo numatyta kaip svarbiausia Kauno ašis. Į vieną pusę jis tęsiasi iki Žemaičių pl. ir įsiremia į Raudondvario pl., o kitu galu įsijungia į Palemoną. Taip buvo numatyta, taip yra likę iki šiol ir labai pasiteisina", – neabejoja R.Dieninis.

Šiai trasai įtakos turėjo kariniai-gynybiniai Kauno įrenginiai, likę nuo caro laikų. R.Dieninis mena, kad nuo Studentų miestelio iki beveik pat Neries buvo aiški gynybinė linija, kurioje būta visokių įrenginių, bunkerių, dar nežinia kokių dalykų. "Čia buvo smėlio kalvos. Visi naudojosi Utenos g., o dabartinio Taikos pr. vietoje buvo dykynė", – pasakojo projektuotojas.

Prospekto pavadinimas – ne iš piršto laužtas. Per toje vietoje buvusį kaimą iš tikrųjų ėjo Taikos g. Net nereikėjo per daug galvos sukti. Pavadinimas tiko tais laikais, be to, ir gatvė buvo numatyta plati, atliepianti tuomečius paradinius užmojus. Šiandien senoji vingiuota Taikos g. irgi likusi – kažkur tarp pridygusių daugiabučių.

Projektavo ir apgyvendinimą

Urbanistine prasme Taikos pr. davė pradžią vienam didžiausių Kauno mikrorajonų – Dainavai. Lygiagrečiai su Taikos pr. projektavimu buvo planuojamas ir šis gyvenamasis rajonas.

R.Dieninis prisiminė, kaip prieš 50 metų gruodžio 24 d., Kūčių dieną, ėjo su vykdomojo komiteto atstovais per kaimą įkainodami pastatus. "Tą dieną visi ruošėsi šventei, siūlėsi pavaišinti, tačiau mes skubėjome grįžti namo sėsti su savo artimaisiais prie Kūčių stalo, tai taip ir neteko pasivaišinti", – prisiminimais dalijosi pašnekovas.
Iš pradžių namai buvo nugriauti tik prospekto trasai, vėliau – ir daugiabučių statybai. Tačiau griovė tik tuos, kurie pateko į užstatymo zoną, be reikalo stengtasi negriauti. Iki šiol rajone likę senos, visai kitokios architektūros namų.

Išskirtinis Taikos pr. bruožas – medžių sodinimo vietos. Taikos pr. architektu buvo paskirtas Jonas Petrauskas. Pasak R.Dieninio, jis ir sumanė, kad medžiai šioje gatvėje būtų susodinti ne viena linija kelkraščiu, o tarsi grupėmis toliau nuo gatvės ir arčiau namų.

Šildomi laiptai

Sunku pasakyti, kuriam prospektui – Taikos ar Savanorių – reiktų priskirti anuometį techninį stebuklą – požeminę pėsčiųjų perėją. Jau tuomet judrioje sankryžoje buvo Aklųjų kombinatas, o aplinkui esančiuose gyvenamuosiuose namuose žmonės su regėjimo negalia ir gyveno.

Būtent jų iniciatyva ir jų lėšomis ir buvo pastatytas tunelis pėstiesiems. "Atsižvelgėme ir į kitus aklųjų reikalavimus įrengdami šaligatvius ir įeigas prie namų", – pasakojo R.Dieninis.

Pasak projektuotojo, požeminė perėja Kaune buvo pirmoji, o Lietuvoje – viena pirmųjų. "Laiptai į požeminę perėja buvo šildomi – tam, kad žiemą pašalus neapledėtų. Karštas vanduo kainavo pigiai, todėl buvo galima šildyti orą. Tačiau pakloti  rūdijančio plieno vamzdeliai netrukus surūdijo. Taip ir liko iki šiol nenaudojamas tas šildymo sistemos mazgas", – sovietinės prabangos kokybę nuvainikavo R.Dieninis.

Galvota apie ateitį

Važiuodamas Taikos pr. R.Dieninis atkreipė dėmesį į čia išdėstytas sankryžas. Anuomet žiedinės sankryžos tenkino eismo dalyvius – tik šiandien jos jau atitarnavusios.
Įdomu tai, kad tiesiant Taikos pr. buvo labai galvojama apie perspektyvą. Požeminiai tinklai nutiesti gatvės pakraščiuose, kad vėliau rekonstruojant gatvę nereikėtų jų liesti. Iš anksto labai plati gatvė tam, kad vėliau būtų galima siaurinti per vidurį paliktą žaliąją juostą. "Buvo daug kritikos. Esą kam Kaunui tokios plačios gatvės. Ir Savanorių pr. siūlyta projektuoti gerokai siauresnį. Ar dabar galėtume sakyti, kad šios gatvės per plačios?" – praeities sprendimais neabejojo R.Dieninis.

Projektuotojai Taikos pr. sankryžas su kitomis didesnėmis gatvėmis buvo numatę padaryti dviejų lygių. Net ir virš požeminės perėjos turėjo eiti viadukas, tačiau sulaukta didžiulio pasipriešinimo. Esą aplinkui gyvenamieji namai, tad viaduką tektų kelti virš jų.

"Gaila, kad sustojo Taikos pr. ir Pramonės pr. sankryžos projektas. Labai gaila, nes ten taip pat buvo numatyta dviejų lygių sankryža", – neišsipildžiusias vizijas piešė projektuotojas.

Taikos pr. turėjo baigtis taip pat dviejų lygių sankryža, jungiančia su Ateities pl.

Dešra ir trauktinė

Nuo Taikos pr. sankryžos su Pramonės pr. ši gatvė visiškai keičia savo veidą. Gyvenamasis rajonas baigiasi ir prasideda pramoninis. Tai buvo numatyta generaliniame Kauno plane.

R.Dieninis linksmai prisiminė anuometes projektų "pramušimo" tradicijas. Į Maskvą derinti kokių nors didelių projektų važiuodami vykdomojo komiteto atstovai įsimesdavo lietuviškos dešros, skilandžio ir trauktinės "Palanga". Tokios mažos dovanėlės, stiprinančios draugystę, Maskvoje buvo labai mėgstamos.

Tačiau dėl Taikos pr. lietuviškų vaišių stalo nereikėjo kloti. "Jeigu gatvės sąmata nesiekdavo milijono rublių, į Maskvą važiuoti nereikėdavo, tai mes ir projektuodavome gatves gabalais iki milijono. Ir Taikos pr. taip buvo projektuojamas", – sovietmečio gudrybes atskleidė R.Dieninis.

Grožį padiktavo reikalas

Vienas po kito Taikos pr. kilo ir daugiabučiai. Tegu jie dabar ir kritikuotini kaip sovietmečio palikimas, tačiau tuo metu kitaip nebuvo galima – šablonai, rėmai ir jokių nukrypimų.

Važiuodamas pro Draugystės parką projektuotojas mostelėjo į šią žalią oazę daugiabučių apsuptyje. Šis parkas atsirado ne tik dėl to, kad būtų gražu. Buvo dar viena visai neromantiška priežastis. Pasirodo, nebuvo kur dėti kitose vietose nukasto grunto. Todėl ir kilo mintis numatyti vietą parkui ir iš nukasto grunto pilti ten kalveles. Taip sukurtas kalvotas parkas. "Išėjo labai gerai – ir gražu, ir grunto nereikėjo toli vežti", – pasakojimą apie Taikos pr. tiesimą baigė vienas jo autorių.