Laisvės kelio pradžia – ir pakaunės miškuose

Buvęs Laisvės kovos sąjūdžio štabo viršininkas Vytautas Balsys, prisimindamas kasdienybę Kauno rajone įrengtoje partizanų žeminėje, kovas su okupantais, jų klastą ir keršto įrankius, įžvelgia panašumų su dabartiniais Rusijos veiksmais Ukrainoje.

Stebi įvykius

Paprašytas pamėginti sugretinti dabartinę ukrainiečių kovą už savo šalies nepriklausomybę ir partizaninį karą po karo Lietuvoje, V.Balsys įžvelgė daugybę panašumų. "Ir anuomet, kai Lietuva "savo noru" įstojo į SSRS, kai sovietų okupantai surengė rinkimų farsą mūsų šalyje, ir dabar – Krymo Rada, esant tam pačiam okupantui, tik dabar kitu pavadinimu – Rusijos kariuomenė, priima jai naudingus sprendimus, – pastebėjo jis. – Rusija dabar, kaip ir mūsų okupacijos metais, skleidžia dezinformaciją apie tikrąją padėtį, kovotojus, rengia provokacijas."

Buvusio kovotojo teigimu, žinoma daugybė atvejų, kai partizaninio karo Lietuvoje metu gyventojus žudė, degino sodybas, prievartavo persirengę partizanų uniformomis sovietų pakalikai.
"Nematau nieko naujo dabartinėje Rusijos politikoje. Tiesa, V.Putinas, suvokdamas, kad negali užgrobti visos Ukrainos, siekia bent padalyti ją, bet dabar pasaulis nėra vien stebėtojas, o mes kovojome vienui vieni", – sakė buvęs partizanų vadas.

Jis įsitikinęs, kad mūsų tautos kelio į Kovo 11-ąją pradžia – pokario Lietuvos miškuose.

"Ši tautos pasipriešinimo dvasia neišnyko per pusę amžiaus trukusią mūsų šalies okupaciją ir atvedė į Nepriklausomybės atkūrimą. Stebėdamas įvykius Ukrainoje, džiaugiuosi, kad esame laisvi, mūsų šalyje seniai nebėra sovietinės kariuomenės, kad esame NATO sąjungininkai – antraip ir mes galėtume sulaukti panašių įvykių, kaip kaimyninėje Ukrainoje", – svarstė V.Balsys.
Jis pasidalijo prisiminimais apie pokario metais Kauno rajono miškuose kovojusių partizanų kasdienybę.

Akurta žeminė

Kauno rajono Zapyškio seniūnijoje, Drapakampio miške pernai atkurtoje Papiškės–Novos partizanų žeminėje 1944–1945 m. slapstėsi 19 partizanų. Vienas jų – V.Balsys. Tris kartus išvengęs tikros pražūties partizaniniame kare, 20 metų kalėjęs stalininiuose lageriuose, išsaugojo tvirtą dvasią.

Anot V.Balsio, 1945 m. Lietuvos miškuose susitelkė apie 30 tūkst. ginkluotų vyrų, kurie stojo į kovą su okupantais. Aktyvus pasipriešinimas okupantams truko beveik dešimtmetį, o paskutinis partizanas Lietuvoje žuvo 1965 m.

Šiame kare žuvo daugiau nei 20 tūkst. partizanų, kurių dauguma – jauni vyrai. Likę gyvi partizanai jaučia pareigą saugoti ir liudyti šį skausmingą tautos istorijos puslapį.

Teko pasirinkti

90-metis Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius V.Balsys prisimena: "Ši žeminė dabar atkurta, naudojant iš Mauručių atvežtus gerai impregnuotus medinius pabėgius, o 1944 m., kai ją rudenį statėme, naudojome čia pat, miške, nukirstus medžius, surinktas samanas. Miške atsiradau tuomet, kai reikėjo rinktis – arba paklusti 1944 m. paskelbtai mobilizacijai į Raudonąją armiją, arba eiti į mišką pas partizanus. Pasirinkau pastarąjį kelią".

Jam tuomet buvo 21-i. Prieš palikdamas gimtąjį Kluoniškių kaimą, jis dar spėjo su trimis broliais ir tėvu išsikasti slėptuvę prie namų.

Pareidavo namo

1944 m. rudenį Drapakampio miške keliolika partizanų, vadovaujami Jono Misevičiaus, pradėjo stovyklos įkūrimo darbus. Svarbiausia buvo įrengti partizanams bunkerius, kurių vienas buvo skirtas kasdienėms reikmėms, o kitas – ligoninei.

"Apie gyvenimo sąlygas žeminėje galiu tik papasakoti, nes jokių nuotraukų nebuvo daroma. Mūsų, Tauro apygardos, partizanams dėl suprantamų priežasčių buvo uždrausta fotografuoti, nors tokio griežto draudimo kitose partizanų apygardose nebuvo. Netoli mūsų partizanų žeminės buvo įrengtas kitas bunkeris – ligoninė, kurioje man teko gulėti", – užsiminė pašnekovas.

V.Balsys pasakojo, kad jis retsykiais pareidavo į tėviškę spausdinti atsišaukimų, perspėjimų gyventojams apie gresiančius trėmimus. Tuomet jam  praversdavo prie namų iškasta slėptuvė – joje jaunasis kovotojas laikė partizanams reikalingą spausdinimo mašinėlę. Be to, namuose jis galėjo nusimaudyti, nusiskusti. Tiesą sakant, mažai kas iš partizanų anuomet skusdavosi barzdas. Ilgainiui ir V.Balsys užsiaugino barzdą, o spausdinimo mašinėlę perkėlė į kitą slaptavietę – tarp dvigubų tvarto lubų. Tarpas tarp jų buvo maždaug 60–70 cm. Štai tokioje erdvėje gulėdamas ir spausdindavo.

Rivanolis – vienintelis vaistas

"Kaip dabar prisimenu, buvo 1945 metų vasario 25-oji. Mūsų vadas įsakė man ir dar dviem partizanams nuvykti į kapitono Algirdo Arlausko vadovaujamą Žiemkelio partizanų stovyklavietę – ji buvo už 20 km nuo mūsiškės. Netoli jos užvirė mūšis su rusų kareiviais. Jame žuvo 16 partizanų, o aš buvau smarkiai sužeistas. Bendražygiai mane nugabeno į Papiškės–Novos žeminės ligoninę. Šiame bunkeryje buvo vienintelis vaistas – rivanolis, o tvarsliavai  naudojo suplėšytus mano baltinius."

Kai V.Balsys gulėjo žeminėje – ligoninėje, į stovyklą atvyko iš Vakarų permesti parašiutais Aleksas Jansonas ir radistas Jurgis Čeičys. Su jais atvyko gražia uniforma vilkintis partizanas, kurio slapyvardis buvo Šoferiukas.

"Kai gegužės pabaigoje jau pradėjau vaikščioti pasiramsčiuodamas lazda, paprašiau vado, kad išleistų aplankyti mamos. Tarp mane lydėjusių į gimtinę partizanų buvo ir Šoferiukas, kuris tiesiog įsisiūlė draugėn", – prisiminė jis.

Kruvini Šoferiuko pėdsakai

Po kelių savaičių V.Balsys su 14 partizanų būriu sugrįžo į tėviškę. "Turėjome pernakvoti ir anksti rytą išvykti į kitą stovyklą, bet paryčiais mūsų sodyba buvo apšaudyta padegamosiomis kulkomis – visi pastatai sudegė, per kautynes žuvo keturi partizanai, tarp kurių buvo ir mano brolis Viktoras. Kitiems, tarp jų mano tėvams ir man, pavyko pabėgti", – pasakojo V.Balsys.
Kai tų pačių metų rugpjūčio 26-ąją buvo apsupta Papiškės–Novos žeminė ir žuvo V.Balsio tėvas bei radistas J.Čeičys (sužeistas jis nusišovė), partizanai dar nežinojo, kad ir tai, ir sodybos sudeginimas – Šoferiuko išdavystė. Vėliau paaiškėjo, kad jį į partizanų gretas infiltravo garsusis MGB agentas Juozas Markulis, sunaikinęs ir visą Didžiosios kovos apygardą.

"Vėdinimo" sistema

Papiškės–Novos partizanų žeminėje, kaip prisimena, V.Balsys, buvo tamsu – šviesą skleisdavo tik žvakė arba žibalinė lempa. Bunkeryje buvo įrengti keli gultai iš liaunų pušelių kamienų, užklotų eglišakėmis. Kad bunkeryje netrūktų oro, buvo įrengtas vėdinimas – iš vidaus į žeminės paviršių buvo iškištas platokas metalinis vamzdis, kurį miško paklotės paviršiuje slėpė kelmas išpuvusiu vidumi. Tas kelmas buvo pastatytas taip, kad niekam nekeltų įtarimo. Būtent jo viduje buvo žeminei vėdinti skirto vamzdžio galas.

Kartais tekdavo tą žeminės viduje kyšantį vėdinimo vamzdį užsklęsti specialia sklende. Mat V.Balsys po tėviškės sudeginimo dokumentus spausdindavo žeminėje, ir sklendė buvo reikalinga tam, kad į išorę nesklistų spausdinimo mašinėlės garsas. Be to, bunkeryje vykdavo ir pasitarimai, susirinkimai, kuriuose buvo priimami svarbūs sprendimai. Čia partizanai ir anekdotus pasakodavo, ir dainuodavo. V.Balsio nereikėjo ilgai prašyti prisiminti kurią nors dainą iš tų, kurios buvo dainuojamos žeminėje. Pašnekovas tvirtu balsu užtraukė pačių partizanų sukurtą dainą, iš kurios įstrigo dvi eilutės: "Bolševikai tegul žino,/ Kad dar žygis vienas bus".

A.Sniečkaus projektas

Anot V.Balsio, Zapyškio apylinkėse po karo siautėję stribai – tai Antano Sniečkaus, kaip dabar sakoma, projektas. Jiems, stribams, niekas atlyginimų nemokėjo, tačiau vietinė sovietų valdžia leido jiems grobti gyventojų turtą. Tad nesunku suprasti, kas dėjosi aplinkiniuose kaimuose ir visoje Lietuvoje.

Kai vietinė sovietų valdžia suprato, kad pamiškės gyventojai remia partizanus, ūkininkai iš Zapyškio pamiškių 1946–1948 m. buvo ištremti į Sibirą. Drapakampio miško partizanams tapo sunkiau gyventi, nes jie prarado ir dalį ryšininkų, ir  kartu sutriko tvarsliavos bei vaistų tiekimas, ryšiai su kitomis partizanų buveinėmis.

Tarsi paštininkas

Pasak atkurtos Papiškės–Novos žeminės atidaryme kalbinto Andriaus Mitkaus, jo tėvai ir jis pats turėjo ryšių su partizanais. "Mes anuomet gyvenome I Girininkuose, turėjome ryšių su Drapakampio miške veikusiais partizanais. Būdamas berniukas, netiesiogiai dalyvavau pasipriešinimo kovose – paimdavau miške iš man žinomų vietų partizanų raštelius ir pernešdavau juos į kitą slaptą vietą. Tokiu būdu atlikau paštininko tarp partizanų buveinių pareigas, bet į jų bunkerį pirmą kartą įžengiau tik prieš dešimtmetį, kai jis buvo pirmą kartą atkurtas. Dabar Papiškės–Novos bunkeris atkurtas antrą kartą", – aiškino buvęs partizanų paštininkas.

Pasak V.Balsio, bunkeriuose buvo benzininiai primusai, ant kurių partizanai išsivirdavo arbatos. Buvo ir šiokių tokių indų, įrankių, negreitai gendančio maisto.

Nusiprausti žiemą ar vasarą – nebuvo problemos. Žiemą pakakdavo sniego, o vasarą vyrai lengvai susirasdavo vandens, nes vietos žeminėms buvo parenkamos netoli vandens telkinių. Vyrai išsprendė ir tualeto problemą, iškasę jį žeminės viduje. Jis buvo uždengtas sandariu dangčiu, naudojamas tik tuomet, kai išlipti iš bunkerio buvo pavojinga

Kaip naikino pėdsakus

"Jokie nepatogumai, gyvenant žeminėje, mūsų negąsdino. Sunkiausia buvo žiemą, kai girios sniege palikti pėdsakai galėjo kainuoti gyvybę. Todėl, ketindami pasiekti kaimą, ūkininkus ar vykdyti kokią nors svarbią užduotį, iš miško išeidavome ir pareidavome į jį vorele, taikydami į vienas kito pėdas sniege. Paskutinis šioje voroje buvęs partizanas prisirišdavo prie juosmens tankią eglaitę – jos šakos užžerdavo sniege pėdas", – pasakojo buvęs partizanas.

Tačiau toks pėdsakų maskavimas ne visada pasiteisindavo. Tad vėliau partizanai įsirengdavo žemines prie pat pagrindinių miško kelių. "Paradoksas, bet tai buvo mažiau pavojinga nei girioje", – kalbėjo V.Balsys.