Daugelis nė nenutuokė, kad Laisvės al. ilgai stovėję reklaminiai skydai buvo nelegalūs. Pasirodo, daugybę metų stendų savininkai nemokėjo mokesčių savivaldybei.

Kovo 1-oji tapo Laisvės al. apsišvarinimo nuo nelegalių, pasak kai kurių savivaldybės atstovų, šiukšlių diena. Vienas po kito pagrindinę Kauno gavę paliko reklaminiai stendai. Jie buvo sukrauti į „Kauno švaros“ automobilį ir išvežti.

„Šitiek metų tie reklaminiai stendai stovėjo, o miestui įmonė pagal vietinės rinkliavos įstatymą nieko nemokėjo. Pati įmonė už reklamą pinigus rinko. Tuo tarpu sąžiningai veikiančios įmonės už reklamą privalo susimokėti miesto savivaldybei pagal Miesto tarybos patvirtintą tarifą“, – situaciją paaiškino Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius Gintaras Petrauskas.

Skaičiuojama, kad tokių įrenginių visame mieste buvo apie 20. Vieno įrenginio plotas – 10 kv. m.  Įvertinus paskutinių metų kainodarą, įmonė savivaldybei turėjo per metus sumokėti apie 23 tūkst. eurų.

Reklaminiai stendai priklauso bendrovei „Prašau“. Direktoriaus pavaduotoja prisistačiusi Genė Pocevičienė neslėpė emocijų dėl pašalintų stendų.

„Nuo 1986 metų, kai iš buities kombinato „Pažanga“ privatizavau tuos stendus, vykdau šią veiklą. Kažkaip ėmėme ir pasidarėme nelegalūs“, – pyko G.Pocevičienė.

Savivaldybės administracijos direktorius neslėpė, kad miesto ir įmonės „Prašau“ nesutarimų starto jau praktiškai niekas nepamena, tačiau skaičiuojama, kad tai tęsėsi ne mažiau 10 metų. Teismų maratonai užtrunka, valdžios savivaldybėje keičiasi, vieni imasi, atėję nauji pamiršta. 

„Tie stendai galėjo stovėti, bet ant jų buvo negalima kabinti reklamos. Pradėti kabinti galima tik tada, kai savivaldybei sumokamas reklamos mokestis“, – aiškino G.Petrauskas.

Tačiau G.Pocevičienė nesutiko. Esą per tuos metus pati savivaldybė nenusprendė, kaip įteisinti reklaminius įrenginius ir nesugebėjo paskaičiuoti, kiek reiktų mokėti.

G. Petrauskas laikėsi savo: „Esminė problema ta, kad jie patys daug metų nenorėjo įforminti tų įrenginių ir sąžiningai mokėti mokesčių“.

Galiausiai nutarta, kad stendai nepuošia Laisvės alėjos. Tuo tarpu bendrovės „Prašau“ atstovai dėstė, kad daugybei organizacijų – studentams, Marijos radijui – reklamas klijuodavo labdaringai.

Savivaldybės atstovai tvirtino mėginsiantys įmonei pateikti sąskaitą už reklamos įrenginių saugojimą. Tačiau vargu ar mokestis už saugojimą kompensuos per daugiau nei dešimt metų savivaldybės patirtus nuostolius.

Kainas nurodė litais

Renginių organizatorė Kotryna socialiniame tinkle „Facebook" pasidalijo įspūdžiais apie susitikimą su „Prašau" atstovais.

„Su kolege sugalvojome, kad reikia viešojoje miesto erdvėje pakabinti premjerinio spektaklio plakatų. Norint tai padaryti ant visokių statybinių tvorų ir šiaip medinių stendų, reikia naudotis tokio UAB „Prašau" paslaugomis. Nieko nelaukusi paskambinau direktorei. Vien iš balso supratau, kad turėsiu reikalą su sovietinės autentikos buhaltere, kuri dabar sukasi, kaip moka, nes gyventi reikia, kad tik netektų pirkti „Draugų" daktariškos dešros pusryčiams. Paskambinusi pasiteiravau paslaugos įkainių. Gavau. Tik litais. Galvoju – senas žmogus. Gavau gana gerą nuolaidą, todėl buvo kažkaip nepatogu prašyti, kad ta buhalterė ateitų į mano darbovietę pasiimti tų nelemtų plakatų.

Reklamščikų ofisas nei geroje, nei blogoje vietoje – stoties rajone. Nueinu nurodytu adresu. Ten mane pasitinka tokia babajiška švieslentė, kurią Lietuvoje naudoja arba neegzistuojančių kinų vaikų siūtų drabužių parduotuvės, arba turguose įsisteigusios mėsinės. Žodžiu, švieslentėje parašyta „Kavinė PRAŠAU + reklamos paslaugos". Jau tada ir man pasidarė įdomu.

Įeinu į tą kavinę. Man po dešine buvo romų kilmės ekstrasensė, o visose kitose pusėse po girtą veidą. Kavinės barmenė iš karto suprato, kad aš čia ne iš delno burtis ir ne alaus atsigerti atėjau ir paprašė palaukti. Šiek tiek palaukus, įleido mane į tą slaptą reklamos biurą.

Praėjau pro barą, kavinės virtuvę ir pagaliau patekau į reklamos paslaugų ofisą.

Paslaptingame kabinete radau direktorę. Apie jokius kompiuterius čia nekalbama, moteriškė man išrašė sąskaitą faktūrą, naudodama tą kalkinį popierių, kurį paskutinį kartą mačiau kokiais 1994.

Va taip ir pasibaigė mano nuotykis."