Kauno tardymo izoliatoriaus buhalterė: tai bus lūžis arba teisinės valstybės mirtis

"Kauno diena" su Kauno tardymo izoliatoriaus (KTI) buhalterinės apskaitos skyriaus viršininke R.Kazėniene kalbėjosi praėjus beveik dviem mėnesiams po jos viešai išsakytų įtarimų.

Per tą laiką nuo pareigų buvo nušalintas KTI vadovas Edvardas Kviatkauskas ir buvusi izoliatoriaus direktorė, dabartinė Kalėjimų departamento vadovė Živilė Mikėnaitė.

– Kokiomis nuotaikomis gyvenate šį laikotarpį?

– Informacijos pateikimo ir siekio kuo geriau bendradarbiauti su situaciją tiriančiomis institucijomis. Svarbiausia, kad niekas nebūtų nuslėpta, pakoreguota, iškraipyta. Labai darbingas ir optimistinis laikotarpis, nes matau, kad institucijos dirba.

– Kas jau įvyko, vyksta?

– Vienas tokių faktinių pasiekimų – Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimas. Ši institucija pripažino, kad KTI Ūkio skyriaus vedėjas ir viešųjų pirkimų komisijos pirmininkas Petras Vaškys pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymą, nes nenusišalino perkant prekes iš savo įmonės ir kitų įstatiniais kapitalais susijusių įmonių.

Labiausiai laukiu Teisingumo ministerijos išvados. Ši institucija labai intensyviai tiria, ima dokumentus.

Viešųjų pirkimų tarnybos tyrimas, tikiuosi, jau į pabaigą. Kasdien bendrauju su Valstybės kontrole. Artėjame prie apčiuopiamo rezultato.

– Ar spėjate šalia pagalbos visiems tyrėjams dar dirbti ir tiesioginį savo darbą?

– Tiesioginiame darbe atliekama tik tai, kas būtiniausia. Turiu darnų buhalterinės apskaitos kolektyvą ir džiaugiuosi, kad šiuo metu man padeda.

– Kaip kolegos reagavo į tokį jūsų žingsnį?

– KTI kolektyvas kaip buvo, taip ir liko susiskaldęs į dvi dalis. Vieni palaiko pokyčius, kiti nenori nieko keisti, nes jiems gerai būti po kažkieno sparneliu ir plaukti pasroviui. Noriu patikslinti, kad, likus kelioms dienoms iki spaudos konferencijos, rytinio susirinkimo metu aš visiems pasakiau, kad kreipiausi į teisėsaugą, kad turėjau tam pagrindą ir teisę. "Mieli kolegos, laukime prasidedančių tyrimų", – pasakiau visiems.

Man to reikėjo. Aš jaučiausi nejaukiai. Būčiau jautusi sąžinės graužatį, jeigu neinformuočiau kolegų. Tuomet nebūčiau nuoširdi ir atvira prieš juos. Tai savo darbovietėje aš pranešiau anksčiau, nei informavau visuomenę. Tada ir buvo lūžis. Daugelis buvo šokiruoti. Vieni atsitraukė, kiti surado savyje drąsos ateiti paspausti rankos.

– O po viešo paskelbimo?

– Labai stipriai jaučiau pasmerkimą. Buvo žmonių, sakančių, kad noriu reklamos, kam man to reikia. Taip ir turi būti, negali visų požiūriai sutapti. KTI dirba nemažai asmenų, kurie yra susiję su tam tikrais verslais, su buvusia vadovybe, tad jie yra per daug lojalūs tai sistemai, kuri iki šiol buvo. Kai tyrimai įsibėgėjo, atmosfera normalizavosi.

– Santykiai su kolegomis pakito? Kokie jie šiandien?

– Ilgainiui įtampa atlėgo. Įvyko tarsi susitaikymas, ypač nušalinus vadovus. Matė, kad imtasi tyrimų. Požiūris švelnėjo, tačiau ta nedidelė dalis, kuriai nepalankus mano pasisakymas, liko nemaloniai nustebinti. Aš žinau, kurių darbuotojų verslai susiję su mano paviešintais faktais, o tai susiję ir su jų šeimų gerove, todėl neigiamas tų žmonių požiūris manęs nestebina.

Esu labai dėkinga savo vyrui, kuris, matydamas kaip aš kenčiu neteisybę ir negeroves, ilgai atkalbinėjęs, galiausiai mane palaikė.

– Sakėte, kad jums nėra taip svarbu, kur dirbsite rytoj, svarbiausia – kokioje Lietuvoje gyvens jūsų vaikai. Ar Lietuvoje, kurioje klesti korupcija, ar kurioje egzistuoja teisingumas. Tokiems pareiškimams, ko gero, reikia turėti stiprų palaikymą.

– Svarbiausia šiuo atveju buvo ne kolektyvo palaikymas. Čia yra darbas. Uždarai duris ir grįžti namo. Namie yra ramybės ir supratimo oazė. Aš tokio reikšmingo savo sprendimo, o dabar jau ir Lietuvos mastu, gyvendama šeimoje vienašališkai nebūčiau priėmusi. Tai turi būti bendras sprendimas. Turi apsvarstyti ir galimus padarinius. Gali būti daromas poveikis mano artimųjų, mano vyro veiklai. Esu labai dėkinga savo vyrui, kuris, matydamas kaip aš kenčiu neteisybę ir negeroves, ilgai atkalbinėjęs, galiausiai mane palaikė. Svarbiausia ir buvo jo palaikymas. Be jo aš jau šimtą kartų būčiau palūžusi ir nežinau, ar būčiau sugebėjusi eiti tolyn.

– Ar per tą laiką nesuabejojote savo sprendimu?

– Ne. Gailėtis man neleidžia vyro palaikymas. Aš įsitikinusi, kad pasielgiau teisingai. Galiu sau priekaištauti tik dėl to, kad nepadariau šito anksčiau. Pasipriešinti stiprioms vadovų pozicijoms, jų valdymui, pažintims yra be galo sunku, ypač kai žinai, kam meti iššūkį.

– Ir kam metėte?

– Labai didelėms pažintims, daugeliui susijusių ir suinteresuotų grupių, pykčiui, ateityje laukiančiam kerštui. Net ir pas mus įstaigoje yra nemažai suinteresuotų asmenų, kad niekas nesikeistų. Nemažai žmonių man sakė, kad pasirašau sau mirties nuosprendį. Žmonės netiki, kad kažkas gali įvykti, kad kažkas gali ištirti nešališkai. Su tuo sunku kovoti ir laikytis tvirtai, kai nuolat girdi, kad kažkas yra galingesnis, turi viešųjų ryšių patirties, tada supranti esantis menka dulkė. Rezultato laukti labai sunku.

– O jeigu nieko nebus?

– Jei nieko nebus, tai bus padėtas taškas žmonėms, kurie norėtų keisti mūsų valstybės biudžeto tvarkymą. Po manęs tada jau niekas nedrįstų kreiptis ir dar 27 metams būtų sužlugdytos viltys atrasti teisybę teisinėje valstybėje. Arba čia bus lūžis, arba teisinės valstybės mirtis. Bus visiškas nebaudžiamumas, kuris dar labiau sustiprins tuos, kurie taip elgiasi.

– Pradėtas ne vienas tyrimas. Ar jaučiate, kad institucijos iš esmės susirūpino? O gal labiau panašu į formalų ar tariamą susirūpinimą, kad šią sensaciją spėtų užgožti kiti skandalai ir ją būtų galima numarinti?

– Pagal tai, kiek ir kokius dokumentus rengiame, labai viliuosi ir tikiu, kad teisybė bus. Jaučiu, kaip tikslingai pateikiamos užklausos. Man atrodo, kad tyrėjai nori įsigilinti į problemą. Gal jiems kiek netikėta, kad tokio masto problemos gali būti tokioje mažoje įstaigoje kaip KTI. Kasdien gaudama raštus džiaugiuosi, kad jie užčiuopia problemą. Esu nustebusi, kad mus kontroliuojanti Teisingumo ministerija turi tiek resursų ir žinių, kad aprėptų tiek daug skirtingos informacijos. Tik neaišku, ar jie, žinodami tas problemas, sugebės politiškai teisingai jas pateikti, ar nebus daromas poveikis. Viliuosi, kad tai yra išgyvendinta.

– Ar jus nustebino, kad Specialiųjų tytimų tarnyba (STT) nesusidomėjo galima korupcija? Kokios mintys kilo?

– Labai nustebino. Iš jų tikėjausi visai ko kito. Peržiūrėjus jų internetinį puslapį, susidaro įspūdis, kad tokie žmonės kaip aš – informatoriai – STT turėtų būti vertybė, jų specifika tikrinti kiekvieną tokį atvejį. Jau apklausos metu supratau, kad ši institucija nenori gilintis. STT pareiškė, kad nemato pagrindo pradėti tyrimą, ir tik šį jų sprendimą apskundusi Generalinei prokuratūrai ėmiausi viešumo.

– Susidarė įspūdis, kad viešumui jūs buvote gerai pasirengusi, kad tai nebuvo spontaniška, į pagalbą pasitelkėte advokatą.

– Tai buvo spontaniška. Na, ne prieš valandą, o prieš porą dienų. Advokatas šioje istorijoje atsirado, kai nutariau skųsti STT išvadą. Tam turėjau patį trumpiausią laiką – septynias dienas. Advokato reikėjo tam, kad mano teikiamą informaciją išverstų į teisinę kalbą. Spaudos konferencijos griebėmės todėl, kad šiek tiek gąsdino, jog institucijos, kurias mano skundas jau buvo pasiekęs, tyli per ilgai. Jas reikėjo pažadinti, ir tai galėjo padaryti tik žiniasklaida.

Tai, kas vykdavo už uždarų izoliatoriaus durų, žino tik tie, kuriems teko dirbti ir patirti tiesioginį spaudimą, nurodymų nepagrįstumą, represiją.

– Per Ž.Mikėnaitės vadovavimo KTI metus ne vieną kartą čia lankėsi įvairios delegacijos iš Kalėjimų departamento, Teisingumo ministerijos. Viešai buvo liaupsinama direktorės veikla. Buvo giriama įstaiga ir pabrėžiama, kad to pasiekta vadovaujant moteriai. Ji buvo pavyzdžiu kitoms įstaigoms, netgi replikuota, kad gal daugiau represinių įstaigų turėtų atsidurti po moters sparneliu. Didžiulis kontrastas su jūsų pastebėjimais.

– Iš pradžių lygiai taip pat galvojau ir aš – kokia nuostabi, užkurianti energija dirbti teisingai. Tačiau ranką prie širdies pridėjusi galiu pasakyti, kad tai tik viešųjų ryšių rezultatas. Tai, kas vykdavo už uždarų izoliatoriaus durų, žino tik tie, kuriems teko dirbti ir patirti tiesioginį spaudimą, nurodymų nepagrįstumą, represiją. Tikrąja ta žodžio prasme – represiją. Tai, kas buvo matoma viešojoje erdvėje, visiškai skyrėsi nuo to, kaip žmonės čia dirbo ir jautėsi. Nė vienas, bent kiek mėginęs pasipriešinti, nebedirba. Kai esi stiprus savo kompetencija, tampi nebeparankus. Apginti savo nuomonę prieš gerbiamą buvusią direktorę buvo gana sudėtinga. Su Ž.Mikėnaite dirbau devynis mėnesius. To laiko pakako suprasti, kad su savo žiniomis ir noru tobulinti finansinę-ūkinę veiklą aš čia nebūsiu priimtina. Kiek ašarų pralieta, viršvalandžių pradirbta – be prasmės.

(Nuotraukoje – Ž.Mikėnaitė)

– Direktorė kritikos pažėrė ir jums. Ilgai sirgote. Esą tada ir prasidėjo jūsų nepasitenkinimas.

– Tada ji KTI jau nedirbo. Laikinajam direktoriui ji pavedė vykdyti funkcijas, tačiau jis nebuvo panašus į tikrą, savarankišką vadovą. Tai labai jautėsi, jis nepriėmė jokių sprendimų. Mes kalbėjome atvirai ir jis pripažino, kad buvo situacijos įkaitas. Aš neslepiu, kad sirgau, tačiau negaliu atmesti ir to, kad tie negalavimai nesusiję su patirtu stresu ir psichologine įtampa šioje įstaigoje. Tai, kad aš sirgau, nebuvo priežastis taip valdyti viešuosius finansus ir piktnaudžiauti tarnyba. Jie buvo užklausę institucijas, "Sodrą", atliktas tyrimas. Mane išsiuntė į Centrinę medicinos ekspertizės komisiją. Nuvažiavau, mane paguldė į ligoninę, atliko sveikatos ekspertizę ir konstatavo mano galimybę tęsti tarnybą, tik su apribojimais. Vadinasi, mano liga buvo ir yra, aš jos dar neišsigydžiau, tik perėjau į pasyvų gydymą.