Kauno autobusai modernėjo kartu su miestu

Bendrovės "Kauno autobusai" ir "Kautra" savo gyvavimo 80-metį pažymi originaliai – išleido įmonių istorijai skirtą monografiją, kurioje pasakojama ne tik apie autobusus, bet ir apie karietas, diližanus ir konkę.

Konkė – ir pasipelnymo šaltinis

Monografijos "80 metų kelyje" autoriai – istorijos tyrinėtojai Arvydas Pakštalis ir Brigita Tarnavičiūtė neapsiribojo vien aštuonias dešimtis metų siekiančia viešojo transporto istorija Kaune, bet ir priminė jos priešistorę – karietas, dilinžanus, konkę ir pirmuosius mėginimus vežti keleivius autobusais.

Ši monografija vaizdžiai pasakoja, kaip keitėsi ir modernėjo miestas. Knygos autoriai Kauno ir Vilniaus archyvuose peržiūrėjo daugybę dokumentų, pervertė įvairių laikotarpių laikraščių ir žurnalų. Monografija gausiai iliustruota iš muziejų, archyvų ir privačių kolekcijų surinktomis nuotraukomis.

Ar žinote,  kad europietiško miesto vaizdą Kaunas įgavo 1892 m. gegužės 24-ąją – tądien kauniečiai pirmą kartą išvydo arklinį tramvajų, kurį tuoj pat pakrikštijo konke? Tiesa, nauja transporto priemonė kėlė ne vien džiaugsmą, bet ir pavojų. Pasitaikė atvejų, kai žmonės, užkliuvę už bėgių, patekdavo po vagonų ratais arba keleiviai iškrisdavo iš vagonų ir susižalodavo. Pasirodo, būdavo ir tokių, kurie specialiai stengdavosi užkliūti už vagonų ar arklių, kad už sužeidimus gautų kompensaciją.

Vežikai skundėsi valdžiai

1909 m. Kauno viešojo susisiekimo rinkoje radosi naujų žaidėjų – pirklys Geršonas Levinas gavo leidimus vežioti keleivius dviem "Gaggenau" (vokiečių bendrovė, anuomet garsėjusi gaisrininkų automobiliais) autobusais. Vienuolikos vietų autobusiukas kursavo nuo Rotušės a. iki Geležinkelio stoties, o 28 vietų autobusas – Peterburgo plentu (dabar – Savanorių pr.) iki Geležinkelio stoties. Nauji autobusai, žinoma, sudarė konkurenciją karietų vežikams. Šie ėmė skųstis valdžiai, kad po miestą pradėję kursuoti automobiliai stipriai sumažino jų, vežikų karietomis, uždarbį, ir maldavo "neduoti jiems ir jų šeimoms numirti iš alkio ir šalčio". Tačiau Kauno miesto taryba vežikų maldavimų neišgirdo.

Pasak "Kauno autobusų" generalinio direktoriaus Mindaugo Grigelio, tarpukariu reguliarų gyventojų susisiekimą autobusais Kaune pirmoji bandė užtikrinti bendrovė "Auto". Kauno miesto burmistras Jonas Vileišis 1924 m., išlydėdamas pirmuosius bendrovės autobusus į reisus, pažymėjo, kad keleivių vežimas – tai ne vien verslas. Tai esąs ir būdas "patarnauti Kauno visuomenei, gražinant miestą moderniais autobusais, kuriais padedama gyventojams greičiau susisiekti." Deja, "Auto" veikla nebuvo sėkminga.

Džiaugėsi pažanga

"Žlugus bendrovei "Auto", Kauno miesto taryboje po ketverių metų pradėta kalbėti apie autobusų įmonės, pavaldžios savivaldybei, steigimą. 1934 m. vasario 8-osios posėdyje Kauno miesto taryba nutarė įsteigti tokią įmonę. Nutarimą patvirtino vidaus reikalų ministras", – pasakojo M.Grigelis.

O to meto spauda džiaugsmingai rašė: "Mūsų Kauną lyg ir nepritiktų lyginti su Londonu, Roma, Berlynu, Paryžiumi arba New-Jorku ir Čikaga. Kaunui šiuo metu dar toli gražu ligi jų. Bet kas yra matęs Kauną 1919–1920 m. ir pamato jį šiandie, turi stačiai susižavėti jo pažanga. Kur dabar ties miesto sodnu lygus, lyg veidrodžio paviršius meksfaltas, čia anuomet baloje buvo pamesti lentgaliai, kurių užmynus vieną galą, antras iškildavo aukštyn ir krisdamas purvu aptėkšdavo visą ponių kosmetiką. Viduj mieste judėjimą palaiko apie 50 linijinių autobusų, kurie kas keturios minutės paima ir išsodina maždaug 5 keleivius, kas per valandą sudaro apie 3 000 keleivių."

Darbuotojai taisė patys

Pasak "Kautros" generalinio direktoriaus Lino Skardžiuko, Kauno miesto savivaldybei, 1934 m. savo žinion perėmus viešąjį transportą, susisiekimas laikinojoje sostinėje gerokai pagerėjo. Buvo įsigyta modernių autobusų, Vytauto pr. pastatyta Kauno užmiesčio autobusų stotis ir miesto autobusų garažas. Apie pastarąjį (jis pradėtas eksploatuoti 1938 m. rugsėjį) to meto spauda rašė: "Ši graži ir moderni Kauno miesto savivaldybės autobusų stoginė yra didžiausia Pabaltijyje."

Nors dažnai teigiama, kad karo metais viešojo transporto veikla buvo nutraukta, tačiau Susisiekimo ir transporto įmonė, išlikusi Kauno valdžios rankose, atkakliai stengėsi užtikrinti tvarkingą autobusų eismo. Ši įmonė pokario metais, o ypač šeštajame dešimtmetyje, sparčiai plėtėsi – buvo gaunama vis daugiau naujų ir modernesnių, geriau atitinkančių keleivių poreikius, autobusų. "Tačiau ilgainiui centralizuotas autobusų, jų detalių, degalų ir kitų įmonės veiklai būtinų išteklių tiekimas ėmė smarkiai trikti. Tad įmonei tekdavo pasikliauti vien darbuotojų sumanumu, kad autobusai išriedėtų į gatves", – priminė L.Skardžiukas.

Pernai – 42,4 mln. keleivių

Sovietmečiu valstybiniam projektavimo institutui "Lietkelprojektas" buvo pavesta parengti Kauno tarpmiestinių autobusų stoties projektą. Įdomu, kad vienas projektuotojams keltų reikalavimų buvo toks – naujosios Kauno autobusų stoties pastatas negali būti didesnis už Vilniaus tarpmiestinių autobusų stoties pastatą.

"Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Kauno autobusų parkas buvo reorganizuotas į valstybinius Kauno miesto ir užmiesčio autobusų parkus. Jie vėliau tapo bendrovėmis "Kauno autobusai" ir "Kautra". Šias bendroves vienija ne tik bendra istorija, bet ir darbo principai – vykdydami keleivių vežimo veiklą, nuolat ieškome galimybių įsigyti modernesnių viešojo transporto priemonių ir atnaujinti miesto ir užmiesčio autobusų parkus", – teigė M.Grigelis.

Bendrovių pastangas vertina ir kauniečiai. Vien praėjusiais metais "Kauno autobusai" Kaune pervežė arti 42,4 mln. keleivių, o "Kautra" – 5,82 mln. keleivių.