Kaune – salvės savam ir daugybės kitų šalių nacionaliniam didvyriui T. Kosciuškai

Eisena ir malda

Aidint senovinių pabūklų salvėms ir meldžiantis Kauno Šv. Jurgio Kankinio bažnyčioje buvo pagerbtas Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos, Prancūzijos, JAV nacionalinio didvyrio, Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karo inžinieriaus, kovų už JAV nepriklausomybę dalyvio, generolas, vyriausiojo Abiejų Tautų Respublikos 1794 metų sukilimo vado Tado Kosciuškos atminimas.

Generolo 200-ųjų mirimo metinių proga (beje, ši sukaktis įtraukta į UNESCO minimų sukakčių sąrašą.), šiandien į renginį Kaune susirinko daugybė Lietuvos ir užsienio karo klubų narių, kitų visuomeninių organizacijų atstovai. Nemažai jų buvo pasipuošę būtent XVIII a. pab. – XIX a. pr. karine ekipuote.

Renginys prasidėjo rikiuote ir iškilminga eisena. Kiek vėliau sekė nusipelniusių asmenų apdovanojimo  sidabruotais  generolo T. Kosciuškos vardo garbės medaliais, išleistais LDK Atminties rūmų, ceremonija.

Čia pat bažnyčioje galima pasmalsauti po lietuviškos karinės ekipuotės (XVIII-XX a.pr.) parodą (aut. Jacek Jaworski, Lenkija).

Priminti ir paskatinti domėtis

"Norime visuomenei priminti apie T. Kosciušką ir paskatinti domėtis tais įvykiais. Tai yra asmenybė, veikusi per kelis kontinentus, aplenkianti savo laikmetį", – portalui kauno.diena.lt sakė viena minėjimo organizatorių, Kauno apskrities bajorų draugijos tarybos, kelių kitų visuomeninių organizacijų narė Kristina Giedraitienė.

Anot jos, šių laikų visuomenė iš T.Kosciuškos galėtų imti pavyzdį, kaip svarbu domėtis, kuo piliečiai gali būti naudingi, kaip galėtų pasitarnauti žmonėms, valstybei, ir bandyti nuveikti ką nors prasmingo.

"Būdamas lyderiu, jis kartu buvo gana kuklus. Buvo generolas, bet dėvėjo valstiečio uniformą, kad susilygintų su į mūšį vedamais žmonėmis. Jis buvo už socialinę lygybę, skelbė laisvę valstiečiams", – kalbėjo K. Giedraitienė.

Ji pridūrė, kad "kalbant šios dienos kategorijomis, jis yra nesusireikšminimo pavyzdys". Ne savęs, savo ambicijų pateikimas, o siekis visuomenei naudingų dalykų.

Beje, T. Kosčiuška, kurio vardas XVIII–XIX a. sandūroje buvo tapęs kovų už laisvę simboliu, iš savo karinės praktikos nesusikrovė jokių turtų. Pavyzdžiui, JAV finansinę padėką skyrė ne savo poreikiams tenkinti, o juodaodžių mokyklų steigimui finansuoti. 

Dėl tokio nesavanaudiškumo nukentėjo jo asmeninis gyvenimas. Grįžęs į tėviškę ir susipažinęs su bajoraite negavo jos rankos.

Istorikai mini ir jo asmeninių sąsajų su Kaunu. Pasakojama, kad T. Kosciuška labai mėgęs Kauno midų. Šis jam buvo siunčiamas tiesiai iš Kauno. 

Kaip susiklostė T. Kosciuškos gyvenimas? 

Renginio organizatoriai siūlo prisiminti pagrindinius T. Kosciuškos gyvenimo vingius*.

Mokslo kelią pradėjęs Var­šu­vos Ri­te­rių mo­kyk­los ka­de­tų kor­pu­se, T.Kos­ciuš­ka tarp studijuojančių išsiskyrė  va­lia, už­si­spy­ri­mu, tiks­lo sie­ki­mu. 1769 m., įgijęs ka­ri­nį ka­pi­to­no laips­nį, vė­liau su ka­ra­liaus S. A. Po­nia­tovs­kio sti­pen­di­ja iš­vy­ko tęs­ti moks­lų į Pran­cū­zi­ją, kur 1769–1774 m. įgi­jo ant­rą­jį aukš­tą­jį ka­ri­nį-in­ži­ne­ri­nį iš­si­la­vi­ni­mą.

T.Kos­ciuš­ka Pa­ry­žiu­je mo­kė­si ne tik ka­ri­nės ar­chi­tek­tū­ros, ar­ti­le­ri­jos, ka­ro tak­ti­kos, bet ir pie­ši­mo bei ta­py­bos ir, be ki­ta ko, ta­po ne­blo­gu dai­li­nin­ku (me­nu T.Kos­ciuš­ka do­mė­jo­si vi­są gy­ve­ni­mą. Be to, jis ge­rai gro­jo for­te­pi­jo­nu, ne­tgi pa­ts kū­rė mu­zi­ką). Pa­ry­žiu­je T.Kos­ciuš­ka taip pat do­mė­jo­si fi­lo­so­fi­ja, po­li­ti­ka.

T.Kos­ciuš­ka 1776 me­tais iš­vy­ko į Ame­ri­ką, kur ta­po vie­nu ko­vos už JAV ne­prik­lau­so­my­bę did­vy­rių. Įvai­rių ša­lių is­to­ri­kai pa­žy­mi di­džiu­lius T. Kos­ciuš­kos nuo­pel­nus JAV.

Jis vi­sų pir­ma bu­vo ka­ri­nės in­ži­ne­ri­jos spe­cia­lis­tas, rū­pi­nę­sis for­ti­fi­ka­ci­ja (pro­jek­ta­vo ir sta­tė įtvir­ti­ni­mus). Pvz., 1778 m. T.Kos­ciuš­ka ta­po Vest Poin­to gy­ny­bi­nių įtvir­ti­ni­mų vy­riau­siuo­ju in­ži­nie­riu­mi, ten su­kū­rė įtvir­ti­ni­mus, ku­rių ne­ga­lė­jo įveik­ti bri­tai.

Is­to­ri­kas dr. Eli­gi­jus Rai­la tei­gia, kad vė­liau šio­je vie­to­je įkur­tos le­gen­di­nės ka­ro aka­de­mi­jos idė­ja pri­klau­so taip pat T.Kos­ciuš­kai, ku­ria jis pa­si­da­li­no su JAV pre­zi­den­tu Džor­džu Va­šing­to­nu (be­je, ir da­bar vi­sa­me pa­sau­ly­je ži­no­mo­je JAV ka­ro aka­de­mi­jo­je Vest Poin­te te­bes­to­vi pa­mink­las T.Kos­ciuš­kai). T.Kos­ciuš­ka pro­jek­ta­vo ir sta­tė įtvir­ti­ni­mus Bi­lings­por­to for­te (Fi­la­del­fi­ja), Sa­ra­to­go­je, Šiau­rės Ka­ro­li­no­je ir kt.

Dar 1776 m. ru­de­nį ga­vęs pul­ki­nin­ko laips­nį, 1783 m.jis bu­vo pa­kel­tas į JAV ar­mi­jos bri­ga­dos ge­ne­ro­lus.

1784 m. iš JAV sugrįžęs į gimtinę, T.Kos­ciuš­ka suar­tė­jo su li­be­ra­lių re­for­mų ša­li­nin­kais, ma­nė, kad Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­ko­je vals­tie­čiai, uni­tai ir žy­dai tu­ri gau­ti vi­sas pi­lie­ti­nes tei­ses, rė­mė li­be­ra­lią, pa­žan­gią 1791 m. ge­gu­žės 3 d. ATR kons­ti­tu­ci­ją.

1792 m. ge­gu­žės 14 d.kilusiame Ru­si­jos – Len­ki­jos ka­re, Ta­das Kos­ciuš­ka ke­le­tą kar­tų pa­si­žy­mė­jo mū­šiuo­se su žy­miai gau­ses­ne Ru­si­jos ar­mi­ja, bu­vo ap­do­va­no­tas dviem or­di­nais. 1794 m. vadovavo vi­sa­me pa­sau­ly­je iš­gar­sė­jusiame su­ki­li­me prieš Ru­si­jos im­pe­ri­ją ir Prū­si­jos ka­ra­lys­tę. Su­ki­lė­liai sie­kė at­kur­ti vals­ty­bę su 1772 m. sie­no­mis ir tęs­ti 1788–1792 m. pra­dė­tas re­for­mas. Su­ki­li­mo me­tu, T.Kos­ciuš­kai su­teikus vals­ty­bės Aukš­čiau­sio­jo Vir­ši­nin­ko įga­lio­ji­mus, jis vie­šais raš­tais len­kų ir lie­tu­vių kal­bo­mis skelbė vi­siems vals­tie­čiams as­mens lais­vę, o da­ly­vau­jan­čius su­ki­li­me at­lei­do nuo la­žo ir ki­tų prie­vo­lių. Sunkiai sužeistas viename iš mūšių, pateko į Ru­si­jos ne­lais­vę. 1796 m. pa­bai­go­je T.Kos­ciuš­ka iš­plau­kė į JAV, kur bu­vo su­tik­tas kaip did­vy­ris, ir 1797 m. pra­džio­je ap­si­gy­ve­no Fi­la­del­fi­jo­je. Ne­ma­žą da­lį lė­šų, ku­rias jam už ka­ri­nius nuo­pel­nus bu­vo do­va­no­ju­si ame­ri­kie­čių val­džia, jis tes­ta­men­tu pa­sky­rė juo­dao­džiams iš ver­gi­jos iš­lais­vin­ti bei jiems iš­moks­lin­ti. 1798 m. ge­gu­žės pra­džio­je T.Kos­ciuš­ka at­vy­ko į Pa­ry­žių, buvo susitikęs su Pran­cū­zi­jos im­pe­ra­to­riumi Na­po­leo­nu, nors nesitikėjo,  kad pavyktų at­kurti Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­ką.

Pa­sit­rau­kęs iš po­li­ti­kos, generolas Tadas Kos­ciuš­ka gy­ve­no Pran­cū­zi­jo­je, vė­liau Švei­ca­ri­jo­je, Zo­lo­tur­no (vok. So­lot­hurn) mies­te, kur 1817 m. spa­lio 15 d ir mi­rė.  Jo mirtis 1817 m. rudenį buvo paminėta gedulingomis iškilmėmis visoje Lietuvoje. Visų luomų katalikai, reformatai, totoriai, žydai susirinko į savo šventyklas ir atidavė pagarbą „liaudies tėvui“, „žmoniškumo draugui“, „laisvės bei Respublikos gynėjui“, kuris neleidęs lietuviams „be garbės pražūti“. Lietuvos bajorų vardu Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje per iškilmes kalbėjo Mykolas Riomeris: „Broliai! Lietuviai! Stovime prie kapo, sukurto mūsų nemirtingajam Tadui Kosciuškai atminti. Tikra meilė – kitas amžių nesunaikinamas paminklas – yra vienintelė jam skiriama mūsų pagarba, kuri brolių sielose niekada nesiliaus gyvavusi. Paliko jis mūsų tautai garbę ir pasididžiavimą. Lietuvoje gimęs bajoras kovojo už tėvų žemės laisvę ir vientisumą. Ilsėkis amžinai tautiečių širdyse!“

1819 m. Kosciuškos palaikai buvo parvežti iš Šveicarijos ir iškilmingai perlaidoti Krokuvoje, Vavelio katedroje, greta valdovų karstų.

Visame pasaulyje gausu didžiojo laisvės kovotojo atminimo ženklų - Kosciuškos vardu pavadintas aukščiausias Australijos kalnas (angl. Mount Kosciuszko), jo atminimas įamžintas Jungtinėse Amerikos Valstijose: greta Aliaskos yra Kosciuškos sala (angl. Kosciusko Island), Indianos valstijoje – Kosciuškos grafystė (angl. Kosciusko County), Misisipės valstijoje – Kosciuškos miestelis (angl. Kosciusko).

(*Parengta pagal: ttp://www.šaltiniai-4wb.info/index/details/971;

http://www.skrastas.lt/?data=2017-08-26&rub=1146671142&id=1503505959&pried=2017-08-25

Valentina Zeitler. Laisvės sūnus Tadas Kosciuška. Kovotojas už JAV, Lenkijos ir Lietuvos laisvę. Vilnius, 2016)